Kino pavasaris 2

Festivalis baigėsi. Jei atvirai, jame nebuvo šedevrų; buvo daug paprastų, aktualių, politiškai teisingų filmų. Šiaip ar taip, buvo smagu pamatyti tiek ką tik sukurtų istorijų, paklausti ko nors į Lietuvą atvažiavusių svečių, filmų autorių, ir netyčia kino teatrą pavadinti namais (nereikia nė dedės Froido, kad suprastum, ką tai reiškia). Be to, ir draugą galima buvo pažinti tokioje nelaimėje kaip Kino Pavasaris, išgirdus jo nuomonę apie tavo favoritus. Bet apskritai po tokių atostogų norisi kiek reabilituotis ir ramiai sau apsiverkti žiūrint Almodóvarą (ar bet ką kitą).

Savo įspudžius toliau dėstau chronologine tvarka.

8 festivalio diena

Dokumentine maniera suvaidintas filmas „Knudo Rasmusseno užrašai“ pasakoja apie inuitus, kuriuos 1922 aplankė keliautojas Knud Rasmussen ir jo bendražygiai. Filmo kūrėjų noras parodyti ar išsaugoti šiauriečių kultūrą, žinoma, yra sveikintinas. Tačiau vietiniai gyventojai tikrai nepajėgia suvaidinti jiems primestų vaidmenų, kurie tikrai sudėtingi, pilni monologų ir dialogų. Todėl žiūrėti filmą darosi neįdomu.

Toliau seka pats lėčiausias festivalio filmas – Tsai Ming-Liango „Nenoriu miegoti viena“. Hipnotiški, kelias minutes trunkantys kadrai ilgam įsiręžia į sąmonę. Seksas, skurdas, Mocartas ir japoniška estetika liejasi į šį vieną kūrinį, kurį norisi lyginti su tapyba.

Žiūrėdamas „Viskas, ką žinau apie Lolą“, prisimenu griežtą dailininko Paul Gauguin‘o mintį – „Menas yra plagiatas arba perversmas“. Viskas, ką režisierius žinojo apie Lolą, yra viena iš Almodóvaro (matyt, neatsitiktinai jį jau paminėjau) filmo „Pasikalbėk su ja“ frazių. Net ir atleidus daugybę siužeto sutapimų su pastaruoju kūriniu, filmas lieka labai antipatiškas. Internete perskaičiau, kad autoriai žiūrovą norėjo nuteikti vojeristiškai. Ką gi – labai jau įdomus tikslas kinui kurti.

9 festivalio diena

Ši diena prasideda vienu įdomiausių iš matytų festivalio filmų – „Pusė Nelsono“. Tai tikrai subtili, išoriškai nesiekianti šokiruoti istorija. Filmas pasakoja apie mokytoją, kuris gadinasi sau gyvenimą narkotikais, ir jo draugišką (platonišką, ir apskritai ne meilės) ryšį su mokine. Nepriklausomas amerikiečių filmas kalba apie visuomenės veidmainiškumą ir prašo išlikti žmogiškam. Puiki vaidyba, vientisumas ir subtilumas verčia gėrėtis filmu.

Toliau seka „Klajokliai tx“, dokumentinė pasaka apie dviejų muzikantų, grojančių vienu instrumentu – txalaparta – kelionę. Muzika, kelionės nuotaika, idealizmu (skirtingos kultūros suvienijamos muzika) pulsuojantis filmas įkvepia ir pripildo energijos. Be to, šiam kūriniui iš tikrųjų reikalinga kino magija; nes į Lietuvą atvykusių muzikantų gyvas atlikimas skambėjo, deja, visai ne taip įkvepiančiai.

Puikiais filmais užderėjusią dieną pabaigia pirmasis pasaulyje kino remiksas – „Besikartojantis gyvenimas“. Kuo tai skiriasi nuo paprasto „permontavimo“, aiškina į Lietuvą atvykęs režisierius Timo Novotny. Kurdamas filmą jis naudojo visą 40 valandų medžiagą, kurią nufilmavo remiksuoto filmo „Megapoliai“ autorius Michael Glawogger; be to, kai ką nufilmavo ir pats. Daugybė įvairių didžiųjų miestų atskleidžia savo ydingiausius gyventojus – tokius kaip apsimetėlis savadautojas, striptizo šokėja ar narkotikų prekeivis. Viską vainikuoja save plakantis mazochistas – pasaulis, suprask, dūsta be išganytojo.

10 festivalio diena

Nelabai jauku stebėti Agnieszkos Holland bandymus subanalinti genijaus gyvenimą. Filmu „Kopijuojant Beethoveną“, deja, ji tą ir daro. Apskritai neaišku, kodėl tas Beethovenas genijus, jeigu jį kopijuojanti emancipuota studentė sugeba pataisyti jo natas. Devintoji simfonija, tokia svarbi ir gelbėjanti filmą, kine naudota ir įdomiau – pavyzdžiui, Andrejaus Tarkovskio „Nostalgijoje“.

b>„Ką aš veikiau per pasaulio pabaigą“ vyksta Rumunijos prezidento Nicolae Ceausescu komunistinio režimo paskutinių mėnėsių metu. Filmo scenarijus, viena vertus, elementarus, kita vertus – sudėtingas, pilnas simbolikos, kurią sunku suprasti ne rumunui. Gana vidutinišką filmą gelbėja gera vaidyba, ypač pagrindinį vaidmenį sukūrusios Doroteea Petre.

Japonų režisieriaus Tian Zhuangzhuango filmas „GO meistras“ taip pat sunkiai suvokiamas vakarų žiūrovui. Nors filmas pasakoja apie GO žaidimo (panašaus į šachmatus) meistrą Wu Quingyuano, čia nėra nei azarto, nei pergalės skonio. Kaip ir daugelis japonų filmų, šis filmas lėtas, tylus, estetiškas. Išmokti žaisti GO po tokio filmo nesinori.

Po sunkaus filmo seka lengvas (arba po gilaus – paviršutiniškas). Tai „Dešimt kanojų“, kurį gal labiau tiktų vadinti ne filmu, o etnografiniu projektu, skirtu kažkokiam pasaulio krašteliui susipažinti su filmavimo technika. Filme vaidina neprofesionalūs aktoriai, Arnhemo regiono gyventojai, kurie ir dabar gyvena panašiai kaip jų vaidinami aborigenai. Pasakotojo tonas ir nuolatinis iliustravimas verčia manyti, kad pakliuvau į teletabius suaugusiems. (Tokiu atveju man įdomiau žiūrėti teletabius vaikams, ypač dėl to viską siaubiančio siaubūno siurblio.)

11 festivalio diena

Skalvijoje pažiūrėjęs kitą „Kūrybinių aktorių portretų“ seriją kiek apsidžiaugiu, lygindamas su jau matytais. Šie studentų darbai tikrai kiek profesionalesni ir įdomesni. Šiek tiek pastangų ir ironijos gelbėja filmus apie Juozą Meškauską, Regimantą Adomaitį ir Rūtą Staliniūnaitę. Bet aspkritai studentų darbai tikrai silpnoki, panašūs į televizijos reportažus. Kita vertus, juk nežinau, kokią užduotį jie gavo iš dėstytojų. Ir dar vienas klausimas, į kurį negaliu atsakyti – kodėl šių filmų seansuose buvo vos keletas žmonių? Gal studentai patys nieko nenorėjo kviesti į savo filmus?

Meksikiečių „Smuikas“ įdomus dėl puikios neprofesionalaus aktoriaus Don Angel Tavira vaidybos. Šis 82 metų smuikininkas, vaikystėje netekęs rankos, vaidina smuikininką, bandantį muzikos pagalba apgauti armijos vadą. Man pasirodė, kad tai būtų visiškai paprastas filmas, jeigu ne kai kurie atimti elementai, pavyzdžiui, spalvos ar atviras smurtas.

Filmą „Loterijos pardavėja“ lengvai galima apkaltinti žiūroviškumu, neoriginalumu ir panašiais baisiais dalykais. Iš dalies tai tiesa. Tačiau toks aiškus, paprastas pasakojimas apie Filipinuose nelegaliai dirbančią loterijos pardavėją, jos geraširdiškumą, pagalbą kitiems, leidžia tikrai iš arti patirti filipiniečių gyvenimą, skurdą, problemas. Tokį „aktualumą“ aš dar galiu priimti.

Afrikietiška biblijos interpretacija „Žmogaus sūnus“ didesnio įspūdžio nepalieka. Panašu, kad Kristaus kompanija paprasčiausiai nusprendė „pasitūsinti“, kai aplinkui karas. Idėja dar kartą atkreipti dėmėsį į Afrikos vaikus, šį kartą jiems priklijavus angelų sparnus, yra lyg ir teisinga. Tačiau kai aktorių vaidyba prasta (išimtis – mergelę Mariją vaidinanti operos dainininkė Pauline Melefane), biblijos šiuolaikinimas nenuoseklus ir kičinis, tai vėlgi norisi kalbėti apie etnografinį projektą, bet ne kiną.

Mano manymu, svarbiausias festivalio reginys – lietuvių režisierės Alantės Kavaitės, gyvenančios ir kuriančios Prancūzijoje debiutas. Tai filmas „Laiko garsai“, kurį perdirbti jau užsimojo Hollywood‘as. Kino Pavasario kontekste mistiška kriminalinė istorija tapo tikru pavėsiu nuo politinių, aktualių filmų. Į festivalį atvyko ne tik pati režisierė ir scenarijaus autorė Alantė Kavaitė, bet ir filmo prodiuseris Antoine Simkine, atsakingas už specialiuosius efektus tokiuose filmuose kaip „Asteriksas ir Obeliksas“, „Amelija iš Monmartro“ ar „Aš, robotas“. Prodiuseris pažadėjo ir toliau dirbsiąs su režisiere, jeigu tik ji pati norės ir turės planų. O planų ji turi – sukurti dar du filmus, kurie su „Laiko garsais“ sudarytų trilogiją apie skirtingas netektis. Žodžiu, nors ir neesu didelis šalies patriotas, bet smagu parašyti, kad Lietuva turi daug žadančią režisierę, kuriančią Prancūzijoje.

12 festivalio diena

Mokumentinis filmas „Prezidento mirtis“ nuosekliai tiria George Bush‘o nužudymo aplinkybes. Stebina, kaip režisieriai iš tokio anti-bush‘iško, groteskiško sumanymo, sukurė kone eilinį hollywood‘inį trilerį, kuriame protestuotojai prieš Bush‘ą parodomi kaip nevaldoma ir įniršusi minia. Tikrai šiurpoka, kai supranti, kad filmas nėra ironiškas, o atvirkščiai – patriotiškas.

13 festivalio diena

Skalvijoje žiūriu Arūno Žebriūno filmą „Mažasis princas“. Apskritai šis filmas iškrenta iš kitų čia aprašytųjų konteksto, bet tai Kino Pavasario edukacinės programos „Kino knyga“ dalis. Ši ekranizacija tikrai niekuo ypatinga – tai paprastas, kamerinis, kiek teatrališkas filmas, kuriame daug kas pažodžiui nurašyta nuo Antoine de Saint-Exupéry knygos. Arūnas Žebriūnas yra sukūręs tikrai daug geresnių filmų vaikams, tokių kaip „Seklio Kalio nuotykiai“, „Gražuolė“, ir, žinoma, „Paskutinė atostogų diena“ – man asmeniškai, apskritai vienas geriausių „priklausomos“ Lietuvos filmų.

Po to grįžtu į Vingį, kur „Sąmyšis priemestyje“ pasakoja apie paauglę, turinčią įvairių problemų – pavyzdžiui, tėvą ar vaiką. Ganėtinai amorali, stilingai nufilmuota šiuolaikinės paauglės-tėvažudės istorija nei stebina, nei ką. Galėtų būti nebloga satyra, dabar – Britney Spears biografija, kryžminta su amerikietišku pyragu.

Kiek pavėlavęs nulekiu į trumpametražių filmų konkurso „IKI 15 min.“ programą „Gilus žvilgsnis“. Spėju pamatyti Kino Pavasario komisijos (Valentinas Masalskis, Izolda Keidošiūtė, Artūras Jevdokimovas, Stefan Le Lay ir Allan van O.T. Andersen) išrinktą laureatą „Tėtis“, kuris laimėjo 700 eurų ir Kino Pavasario statulėlę. Tarp visų pilko kolorito, lėtų trumpametražių filmų šitas, tiesą sakant, pats paprasčiausias. Nežinau, kuo jis įtiko komisijai, gal dėl to, kad net neturi jo autoriai net neturi pretenzijų kurti kažką originalaus, gal, kaip visada, dėl jo aktualumo.

15 festivalio diena

Ispanų režisieriaus Joaquín Oristrell filmas „Niekas nėra tobulas“ yra visai juokinga, bet banaloka pasaka suaugusiems. Idėja skatinti toleranciją ir žmogiškumą, žinoma, visada yra teigiama. Vis dėl to to pačio režisieriaus prieš du metus Kino Pavasaryje rodytas filmas „Nesąmoningai“ buvo sumanytas geriau.

Pagaliau festivalis uždaromas.

Uždarymo filmas – „Čigonų karavano pasakos“. Tai dokumentinis filmas apie penkių romų muzikos grupių koncertinį turą po Ameriką ir Kanadą. Tiesą sakant, kažin, ar filmas būtų ko nors vertas, jeigu ne parodyti tų muzikantų pasirodymai – kurie tikrai įspūdingi (jau pasižymėjau, be ko kurį laiką negalėsiu gyventi). Žinoma, tuos pasirodymus žiūrėti įdomiau, kai sužinai jų gyvenimo istorijas. Galų gale, aišku, filmo idėja teisinga, labai aktuali ir Lietuvoje; filmas atskleidžia ir romų nacionalinį charakterį (jeigu tautos nacionalinis charakteris apskritai nėra mitas), jų gyvenimo ir muzikos santykį.

Nepaisant to, kad festivalis formaliai jau uždarytas, nuskubu į vokišką filmą „Keturios minutės“. Filme daug nereikalingų „šokiruojančių“ detalių, kurias sunku išsiteisinti ir pagrindines herojes, kalinę ir jos pianino mokytoją, vaidinančioms aktorėms. Šiaip ar taip, tai įdomi istorija. Kovą tarp dviejų moterų, dviejų kartų, tarp klasikos ir šiuolaikinės muzikos filmo pabaigoje nevienaprasmiškai išsprendžia keturios minutės.

16 festivalio diena

Šią dieną Vingio k/t buvo surengti papildomi seansai, bet aš nuvykau į Skalviją pasižiūrėti taip pat Kino Pavasario filmo „Laikas būti laimingu“, kuris čia bus rodomas visą mėnėsį. Šis filmas tiesiog brutaliai atveria vieno daugiabučio gyventojų buitį, jų susipynusius likimus. Aktoriai vaidina tikrai labai gerai; o istorija papasakota taip objektyviai, kad tiesiog nespėji su niekuo susitapatinti ir ką nors užjausti. Todėl kažkaip karčiai pažiūrėjau šią antipatišką juostą; optimizmo (tokio, kokiu spinduliuoja Milos Formano „Blondinės meilė“) čia neįžvelgiau.