1992-aisias Vilniuje įvyko pirmasis oficialus reivas. Bent jau taip skelbia Lietuvos naktinio gyvenimo istorija, surašyta www.benarkotiku.lt puslapyje. Nė nereikia sakyti, kaip viskas pasikeitė. Klubinė kultūra Lietuvoje per penkiolika gyvavimo metų iš vieno laisvalaikio praleidimo būdų tapo socialinės subkultūros forma, o aš ir jūs, savotiški neformalai, suformavome savo bendruomenę su jai būdingomis pažiūromis, ypatumais ir manieromis. Pastaruoju metu tai tapo taip stipru, kad gali trepsėti skirtingose Vilniaus vietose nuo pirmadienio iki penktadienio, o visas likusias santaupas išleisti savaitgalinėms linksmybėms su vienas už kitą geresniais grojikais iš viso pasaulio.
Mūsų sostinė nėra ir nebus tokia kaip Berlynas, Londonas ar kuris kitas šokių muzikos megapolis. Pamiršk tai. Visai kitos istorinės aplinkybės, tradicijų nebuvimas ir, galų gale, menki pinigai turbūt niekada neleis įgyti panašaus statuso. Bet vis dėlto… Turime kažką tokio, ko negėda parodyti visiems, nuo plikagalvio Islandijos vikingo iki „naujojo“ baltarusio. Turime „Gravity“, turime „Woo“, turime „Minimal Mondays“ ir dar keletą dalykų, dėl kurių gali pamesti galvą. Visų svarbiausia – turime atmosferą. Aš išties žaviuos, kaip mano kultūra, atsižvelgus į visas aplinkybes, gyvuoja Vilniuje. O jei tau atrodo, kad tai kažkokia reklaminė kampanija nukreipta prieš tavo įsitikinimus – nebeskaityk. Nes politinio hardcoro laikais man norisi džiaugtis gerais dalykais, kurių ne tiek juk ir daug: aš džiaugiuos tuo, kad atėjo metas, kai įsimintinas diskotekas apžvelgti tenka trijų su puse menėsių intervalu, nebelaukiant ištisų metų. Džiaugiuos tuo, kad kažkieno muzikinį skonį formuojantys promouteriai atveža tuos, kurie dj setą supranta kaip amžinas naujovių paieškas, o ne paskutinio pusmečio hitų popuri. Galų gale, džiaugiuos tuo, kad kiekvieną darbo dieną yra dėl ko laukti savaitgalio.
Pirmieji trys šių metų mėnesiai padovanojo įspūdingų naktų. Kalbant konkrečiai, bene labiausiai man įstrigo „Sutemų“ ir „Best Kept Secret“ vardai. Pirmasis pasižymėjo subtiliu skoniu ir net vakarietišką šokių muzikos mados standartą smarkiai laiku pralenkiančia muzika. Antrasis – nesibaigiančia houso emocija, besisukančia mano mp3 grotuve iki šiol bei turbūt originaliausia reklamine kampanija nuo „Balto bato“ laikų. Juose grojo asmenybės, darančios įtaką kitiems, o ne pilka masė, tai įtakai pasiduodanti. Būtent tokių vakarėlių dėka galima tikėtis suformuoti stipriai segmentuotą bendruomenę, žmonių ratą, kuris eina į klubą paklausyti vieno ar kito mėgiamo stiliaus atstovo, o ne tam, kad praleisti savaitgalio vakarą bet kur. Jei visa tai vyks ir toliau, „Gravity“ Goda, vertindama klubinę kultūrą Lietuvoje, nebedejuos, jog mūsuose trisdešimtmečiai ima būsto paskolas, prisigimdo vaikų ir penktadienio vakarus leidžia prie TV ekranų. Atsiras tokių, kurie šoks, ir intensyviai.
Turbūt neatsitiktinai „Sutemos“ bazuojasi „Gravity“, o „Best kept secret“ svečiai rinkosi „Woo“. Žinau, kad rašydamas apie pirmąjį, nori nenori, visada ką nors užgausi. Bloga akustika (na, čia gal yra dalis tiesios), netinkami žmonės ir padūsavimai, kad anksčiau buvo geriau. Laikas nestovi vietoj, o aukščiausią klasę visada renkasi arba daug pinigų turintys snobai, arba tie, velniškai kažko norintys, šiuo atveju – išgirsti TĄ, kurio laukė tris, penkis ar net dešimt metų. „Gravity“, lyg kokia geroji dantukų fėja, pildo tokius norus vieną po kito ir verčia delnus prakaituoti išvydus vardus agendoje, kurių nereikia pristatinėti geriausiais, įdomiausiais ir šauniausiais šokių muzikos ambasadoriais, mesijais ar šiaip genijais. Kam reikia – tas žino, kas nežino – sužinos. Arba ne.
„Woo“, gi, įspūdingi svečiai po Vidžio manifestų iš užsienių nešokdina, tačiau čia grojanti muzika savaime yra be sienų. Po vienu stogu puikiausiai telpa ir housas, ir techno, ir italo disco. Įspūdžiai iš „Woo“ privertė nupūsti dulkes nuo „I love disco diamonds“ ir panašių kolekcijų, o Martin Virgin tapo vienu mano favoritų minint jaunąją Lietuvos didžėjų kartą. Martynas iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai charizmatiška asmenybė visoje toje „Beatport top 10“ antspaudu pažymėtoje prėskoje košėje, kurios ingridientai dažniausiai daug labiau vertina ne muzikos selekciją, o grojimo techniką, kuria šiais laikais jau mažai ką nustebinsi, kad ir kokia ji būtų nepriekaištinga. „Woo“ tokių nebūna – čia „arkliai“ prabėga ne taip jau ir retai, tačiau tai tik prideda šiai vietai žavesio.
Žinau, kad esame lietuviai ir mėgstam pabambėti. Ir vis dėlto – nors kartais pažiūrėkime į tai, ką turime, pozityviai. O jei nenori, užmesk akį, kaip klubinę kultūrą įsivaizduoja kaimynai – estai tebelaksto po šokius su kelininkų liemenėmis, o latviai laukia „Sensation White“ ne tik kaip progos pamatyti lazerių šou, bet ir išgirsti, jų nuomone, pačius pačiausius pasaulio diskžokėjus. Jie teturi tik tiek, o mes?
Komentarai