Artūras Tereškinas “Esė apie skirtingus kūnus”

Sunku pradėti rašyti apie naujausią kultūrologo, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų dėstytojo, monografijų bei daugybės straipsnių seksualumo, kultūros, queer temomis autoriaus, Artūro Tereškino knygą „Esė apie skirtingus kūnus“. Nesinori pasirinkti vienos spalvos – ironijos, intelektualumo ar kovos prieš homofobiją – ir ja įpareigoti skaitytoją

Be to, gana keista kritikuoti ir analizuoti knygą, kuri iš esmės ir yra kritika ir analizė. Tuo labiau, kad nesu nei literatūrologas, nei kultūrologas ar pan.

Bet – man ne visvien, kas dedasi aplink. Tą patį pasakė ir knygą išleidusios leidyklos „Apostrofa“ direktorė Giedrė Kadžiulytė per šios knygos pristatymą Rašytojų klube. Ir aš ja tikiu – nes tiesą sakant, labai abejoju, ar tokios knygos išleidimas bus pelningas, net jeigu knyga ir remiama LR Kultūros ministerijos ir Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo; kita vertus, tai visai neesminis dalykas, tiesiog noriu pasakyti, kad būtų absurdiška knygos leidėją ar autorių kaltinti konformizmu ar populizmu ar kt.
Galbūt kas nors galėtų apkaltinti autorių neoriginalumu, Foucault, Butler ir daugybės kitų autorių kartojimu – bet, mano supratimu, tai irgi būtų neteisinga. Nes ši knyga ir neturi pretenzijų kurti naujas teorijas apie lytį, seksualumą; ji tiesiog analizuoja Lietuvai aktualius dalykus pasitelkdama jau sukurtas teorijas. Taigi, viena vertus, tai tarsi pažintinė knyga, kurioje labai suprantamai ir aiškiai supažindinama su kultūrinėmis, seksualinėmis studijomis, maskulinizmu, queer teorija ir t.t. Kita vertus, tai išsami Lietuvos situacijos analizė seksualumo, lyčių, diskriminacijos, viešumo, popkultūros klausimais. Būtent šita analizė tikrai yra originali, unikali, svarbi ir aktuali.
Vis dėlto, kad ir ką berašyčiau, rašau kažkokia spalva – tad tiek jau to, pabaigsiu tiesiog pasakojimu iš knygos pristatymo. Čia leidėjos Giedrės Kadžiulytės, autoriaus Artūro Tereškino ir svečio Skirmanto Valiulio vienas barzdotas dėdė iš pradžių paklausė, ką jam daryti, jei tokių dalykų jis nesupranta nei širdimi, nei protu; vėliau, pradėjo pasakoti savo patirtį, kaip kažkada, berods, matęs ar skaitęs, kaip „homoseksualistas“ tvirkino paauglį ir kaltinti Artūrą Tereškiną cinizmu. Šį kartą homofobas buvo nutildytas – pristatymo vedėjo, žurnalisto Virginijaus Savukyno. Bet kiek tokių homofobų aplink? Nė kiek neperdedant, padėtis Lietuvoje yra dramatiška; nepasimesti tarp transvestituojančių politikų ir žiniasklaidos performansų yra tikrai sunku. Būti apolitiškiems šiandien – ne išeitis. Nes, kaip pasakė viena mano draugė: „politika sėdi tavo šaldytuve“.
Susilaikydamas nuo šūkių, rašinėlį baigiu.