Icetodiron 2007 SE @ Rusų dramos teatras

Nenuilstanti „Autarkeia“, o tiksliau jos vadas Lashisha (ore>net skaitytojai su stažu turbūt dar prisimena šį forumų teroristą) toliau kryptingai veikia, kad Lietuva neišnyktų iš pasaulinio industrial žemėlapio. Po serijos „Nordic Audio Modern“ renginių, šįkart buvome pakviesti į tamsokų, bet ramių garsų puotą – „Icetodiron 2007 SE“.

Atėjęs prie Rusų dramos teatro net suabejojau, ar nesumaišiau teatrų – prie įėjimo sėdi vienišas ilgaplaukis, draugiškai vaišinantis „Žalių devynerių“ gurkšniu. Mintyse pradedu vardinti, kiek visko vyksta tą vakarą Vilniuje: dalį publikos atsiriekė Ozzy, dar kažkiek – futbolas Lietuva-Gruzija, na, ir tokie mažesni susibūrimai kaip Užupio kiemo džiazo festivalis matyt irgi nuviliojo vieną kitą. Kai ką turbūt atbaidė ir tokiai scenai neįprasta 100 litų kaina. Netrukus sužinojau, kad viduje vis dėlto yra apie 100 žmonių, tačiau vienas pagrindinių atlikėjų vis dar blaškosi kažkur …Kopenhagoje.

Kadangi įsivaizdavau, kad renginio pradžia tradiciškai vėluos bent pusvalandį, pražiopsojau švedų Gustaf Hildebrand ir Peter Bjargo pasirodymą, kuris, anot vieno gana gerai žinomo dydžėjaus buvo geras, tik per trumpas. Ką gi, einu raudonais kilimais į salę klausytis pastaruoju metu dažnai linksniuojamo lietuvio (gerai žinomos grupės Girnų Giesmių idėjinio vado Lauryno projektas) Oro!Oro! pasirodymo. Ant rekvizitinio stalo pasidėjęs keletą dežučių, aukštas vaikinas susikaupęs sukinėja dažnius ir efektus. Kadangi vizualiai tai nelabai įdomu, visas dėmesys atitenka išradingam ir skoningam Birulio apšvietimui. Prožektorių šviesios kryžiuojasi kaip kokiam „Metropolyje“. Publika išsimėčiusi kur kam patogiau, nors kėdės tokiai „patogiai“ muzikai itin nepritaikytos ir tenka rangytis ir girgždėti. Nesinori vardinti kažkokių palyginimų su žinomais vardais, todėl pavadinkime tai ambient elektronika.

Ala mokyklinis skambutis pakviečia į kitą pasirodymą. Italas Bad Sector po trumpos aklimatizacijos išskraidina visus į kosmosą – ekrane vieną po kito matom „sputnikų“, „sojuzų“, saliutų“, „mir“, „buranų“ brėžinius, jų skrydžių trajektorijas. Pats atlikėjas, pasipuošęs dviem prožektoriukais ant galvos, leidžia garsus iš savo laptopo, kuriuos apdirba efektais ir paslaptingu prietaisu, reaguojančiu į jo rankų judesius (sako, jis pats ir konstruoja savo hardware). Tai jis daro elegantiškai, tačiau be nereikalingos vaidybos. Patys garsai nukelia „2001-ųjų metų kosminės odisėjos“ atmosferą: skrydis, paslaptis, mašina ir žmogus, kosminė mįslė ir jos įminimo baimės nuojauta. Senovinė teatro salė patenka į blogą sektorių. Iš jo ištraukia užsidegusi šviesa, iš „skrydžio“ grįžę ir plojimais pratrūkę žiūrovai.

Dar didesnių ovacijų susilaukia lietuvių atlikėjas Donis, šiame festivalyje pristatęs savo albumo „Alexandreia“ programą. Ant programuoto fono mergina skaito, spėju, graikų kalba, apie šį miestą ir jo gyventojus, ekrane rodomas antikinio meno koliažas, Aleksandrijos švyturys ir barzdoti vyrai. Pats Donis pradeda nuo birbynės, keičia ją į dūdmaišį, vėliau – į kažkokį ragą, o finalinei kompozicijai sėda prie fortepijono. Skirtingai nuo komplikuotų ir perkrovų iškraipytų Bad Sector garsų, Donio kūryba tauriai švari ir romantiškai didinga, tačiau juos sieja tai, kad italas pasakoja kosmoso užkariavimo, o lietuvis – legendinio miesto istorijas. Galvoju, kad Donis laisvai galėtų kurti muziką filmams ir spektakliams.

Vėliau skambutis kviečia į solinį švedo Gustaf Hildebrand pasirodymą, kuris nenumatytas programoje – panašu, kad tai dėl Vilniuje jau matyto Deutsch Nepal lyderio Lina Baby Doll ir jo projekto Frozen Faces vėlavimo. Gustaf sėda prie „Yamaha“ klavišų ir primontuoto kompo. Miksuodamas šiuos du instrumentus, Gustaf nusineša susirinkusius į košmarų pasaulį, kuriame, atrodo, nėra nieko baisaus, tačiau aplinka kažkodėl kraupi. Daug kas jau net nebežiūri į sceną, o, susiradę patogiausią pozą, leidžia garsams plūsti netrikdomai.

Toliau Rusų dramos teatro scenoje pasirodo subtilus skandinavų dark wave/neo-clasical projektas Arcana – žinomos švedų leidybinės kompanijos “Cold Meat Industry” atstovai. Pagaliau panaudojamos ant scenos stovėjusios perkusijos – taip norėjosi, kad prie jų kas nors prisiliestų. Skambesiu švedų projektas gretinamas su garsiaisiais Swans ar Dead Can Dance, o muzikos kritikai teigia, jog Arcana, nors ir patyrusi Dead Can Dance projekto įtaką, rado savitą kelią. Vienas dalykas matyti scenoje vienišą figūrą, kitas – tris vokalistus, perskusijų meistrą ir dar vieną narį.

Na, ir daugelio džiaugsmui Lina Baby Doll su savo Frozen Faces vis dėlto pasiekia Marijos žemę ir lipa ant scenos. Deja, esu vienas tų nekantriausių ir jo pasirodymo nepamatau, tačiau liudininkai teigia, kad tai buvo dar vienas emocijų pliūpsnis.

Padėka „Autarkeia“ už, kaip jau įprasta, kokybiškus garsą ir vaizdą bei muziką, kurios neišeina pavadinti net alternatyva, nes tai yra gilus gilus pogrindis, kalbantis apie tokius žmogaus jausmus ir emocijas, kurie aplinkiniams dažniausiai nerodomi.