Po ilgo skrydžio, leidžiantis Phnom Penhyje matosi vien ryžių laukai, labiau panašu, kad nutūpsime ne į sostinę, bet į kaimo gilumą, kur vietoj vasariškų rūbų pravestų guminiai batai. Pirmiausia susimokame už vizą po 20 dolerių ir atsiduriame dideliam šlapiam karštyje. Reikia priprasti kvėpuoti ir vaikščioti gatvėmis, nes jomis važinėja daug mašinų, dviračių, motociklų, motorolerių, tuk-tukų(vietiniai taksi). Čia nėra šaligatvių ir niekas nepraleidinėja žmonių per pėsčiųjų perėjas. Įdomu, kad gatvėse beveik nėra kelio ženklų, tačiau avarijos nevyksta, pagrindinė taisyklė gatvėse-pypsėk ir taip pranešk apie save.
Kelionė upe
Kad veltui nešvaistytumėm laiko, nusprendžiam plaukti į vietinį kaimuką ir taip ištirti paprastų žmonių dar paprastesnį gyvenimą. Susirandam prie upės esančią valtį (nors dydžiu ji prilygsta visam laivui) ir imam derėtis dėl kainos. Visą baržą pusei dienos pavyksta gauti už 36 dolerius, kai kaina prasidėjo nuo 112 dolerių. Džiaugiamės geru sandoriu. Po pusantros valandos plaukimo, ima ryškėti žmonių siluetai. Priplaukę arčiau kranto matom karves, arklius, žmones sulipusius į upę iki kaklo, besitaškančius vaikus ir vienuolius, skalbiančius savo rūbus. Tiek veiksmo vienoje vietoje ir tiek daug dėmesio mums, kad net imu jaustis nepatogiai. Vaikų virtinei mus sekant pasivaikščiojame po kaimą, užsukame į vietinį šilko audimo fabrikėlį ir pajutę vilką pilve nusprendžiame įsiprašyti į vietinį kiemą pavalgyti.
Jaukūs pietūs
Šeimos moteris rodo mums produktus, o mes tik linksėdami arba purtydami galvom išsirenkame savo pietus. Ant stalo gauname ryžių su neaiškaus gyvūno mėsa, kokoso pieno bei coca-colos(dezinfekcijai). Pakalbėję pirštais supratome, kad moteris turi 4 dukras ir 2 sūnus. Vietiniai vyrai gyrė mūsų grožį lygindami mus su ryžiais ir klausinėjo ar nesam broliai ir seserys. Pietūs 4-iems išalkusiems žmonėms atsiėjo 3 dolerius.
Pinigai ir uždarbis
Galbūt tokios mažos kainos jau kelia dideles fantazijas. Prieš skrisdami pasiskaitėm, kad pagal statistiką vidutinis atlyginimas yra 300 dolerių per metus, tačiau didžioji dalis pinigų ten niekur nefigūruoja, kadangi už viską moki be čekių. Pagrindinės apsipirkimo vietos yra turgūs, keliavimo būdas- “tuk-tukai” arba motoroleris su nelegaliais degalais, dauguma žmonių gyvena be elektros ir vandens, tad komunalinių mokesčių irgi, matyt, nemoka. Taigi, žmonės ten uždirba daug daugiau, nei byloja statistika. Šiaip pati šalis itin žmonės – natūralūs ir nuoširdūs.
Karalienės gimtadienis, alkoholis ir darbas
Grįžę vakare atgal į sostinę ir saulei nusileidus nusprendžiame pasivaikščioti po naktinį Phnom Penhį. Keliaujant vietinės upės pakrante pasiekiame kalėdinėmis lemputėmis papuoštus rūmus ir priešais juos ant kilimų daug sėdinčių ir besilinksminančių žmonių (mūsų ir jų linksminimasis skiriasi). Pritūpę ant vieno iš kilimų išsiaiškiname, kad visi čia švenčia karalienės gimtadienį, todėl norėdami pagerbti karalienę, nusiperkame vietinių makaronų su padažiukais už 1, 5 dolerio ir šitaip pavakarieniaujame.
Žmonės čia negeria arba beveik negeria alkoholio. Toje šventėje nė vieno apsvaigusio nesutikome ir pardavinėjančių ką nors stipresnio irgi nematėm.
10 val. miestas visai ištuštėja, vietiniai prekybininkai išvažiavo, o nueiti nelabai yra kur. Paklausinėję vietinių sužinome, kad čia žmonės darbo dieną pradeda dar prieš 8 val. ryto, o darbą baigia 5 val., tai reiškia, kad žmonės dirba per didžiausius karščius, o tada, kai jau kvėpuoti tampa įmanoma, jie eina miegoti. Toks gyvenimo modelis visiškai skiriasi nuo kitų pietinių valstybių, tačiau jis susiklostė dėl karo ir žmonės tiesiog priprato taip gyventi.
Masažas su “žvaigždute”
Susirandame vėlai dirbančią masažinę, nes po ilgos dienos nusprendėme pasigardžiuoti khmerų masažu. Pats masažas panašus į tailandietišką, nes tave visą laiką spaudo, tačiau dar tepa ir vietiniu kremuku, kuris panašus į taukus, o kvepia kaip tarybinė „žvaigždutė“. Taip įdomiai kvepiantys užmigome pirmuoju, kondicionieriaus saugomu, Kambodžos miegu.
Įspūdžiai, toliau barstomi cukraus pudra, lengvai ir saldžiai bus pateikiami.



Liepos 18, 2007 15:00
Hey Self-fish,
Kad taip pas mus i makratuske isedus lita nusideret :) su masina nebevazineciau.. O kaip gi keliones tikslas?
Liepos 24, 2007 11:13
NE malkoholiui – TAIP cukraus pudrai!!! :)) you sweet like… :)) vietoi zvaigzdutes tepaliuko reikejo paprasyt kad istrintu cukraus pudra :))
Liepos 24, 2007 23:20
Teko buti si pavasari Siem Reap (deja, nusigauti iki Pnom peno nebuvo laiko) – irgi suzavejo zmones. Nors turizmo ir atrodo nemazai yra, bet kazkodel svetingumo srityje dirbantys zmones atrodo visai nesugadinti ir ypac saziningi. Tas tikrai nustebino..
O nerealus vaikai su savo nedingstanciom sypsenom, kad ir kaip vargingai gyventu, atskira kalba.. :)
Liepos 26, 2007 01:42
keliones tikslas buvo seminariukas apie prekyba zmonemis su vietiniais zmonemis ir kitokios aplinkos bei gyvenimo budo tyrinejimas
visai pavyko:)