Live Earth @ 7/7/7

Mano elgesys buvo totaliai antifestivalinis, tikras couch potato reikalas, bet nusprendžiau 07/07/07 praleisti ne kokio prietaringo pažįstamo vestuvėse ar apsemtoje palapinėje. Sėdau prie kompiuterio, kur ramiai manipuliuodamas galėjai stebėti „Live Earth“ visose vietose kur šis projektas vyko. Tiesa, tam reikėjo prisiminti seniai mano kompe užmirštą „Internet Explorer“ ir aš tapau globalizacinės antiglobalizacijos „Change Begins Today“ dalimi – stebėtoju.

Tiksliau netapau, nes kai rašau šias eilutes, dar neišjungiau lempos ir neužmigdžiau kompiuterio. Ir neištraukiau pakrovėjo!!! Pasirodo, pagal visas naujausias teorijas visas šitas reikalas buvo global tipping point, t.y. toks užvendantis momentas, po kurio visi pradės mąstyti daugiau apie ekologiją.

Galvojau, kad tai juokas, sutrypta plastmasinė stiklinė prie scenos, ale – žinia – pvz. „Žudyk reklamą“ blogas irgi ta proga įmontavo įdomią paskaitą ir pažadus. Juk galėjai internete duoti priesaiką ten kažką padaryti ir ją paskui parodydavo (na, ne visas) ant didelio ekrano. Šiurpu!

Iš ekologinės pusės, visokių klipų dėka sužinojau kelis svarbius dalykus:
1) Visas senas lemputes reikia pakeisti energiją taupančiomis (na, tai padarė net mano tėvai);
2) Į tualeto bakelį reikia įkišti bent nediduką kanistrą. Aišku, jis tik užims ten vietą – bet tame ir esmė! Į baką įkišta talpa sumažins jūsų vandens išlaidas 14 % proc., o š viso to susideda kažkelios Misisipės ar kažkas tokio. Be to, tai saves money.
3) Baltosioms meškoms liko ne daugiau 100 metų. Visą tai iliustravo gana depresyvus klipas su balta meška persirengusiu seniu, kuris užklydo į Nykstančių Gyvūnų Pažinčių biurą. Ten jį bandė sukergt su pingvinu, begemotiene ir panda, paskui papriekaišavo, ko jis neužklydo prieš 20 metų ir išvijo. Baltasis lokys atsidūrė ant ledo, tiksliau ant purvino ežero dugno. Slegia.
4) Dar geresnis klipas “Think!” su britišku jumoru pasakojo tai, kaip parduotuvėje nereikia imti maišelio. Borisas Beckeris scenoje irgi sakė, kad „mes vokiečiai esame tvarkinga tauta, todėl kiekvienas kasmet paimame po 157 maišiukus iš supermarketų“ (čia turbūt be tų paimtų lietuvių, kurie paskiau perparduodami turguje). Anyway, kaip gerai, kad aš stengiuosi jau seniai tų suknistų maišiukų neimt.

Iš muzikinės pusės, sužavėjo įvairovė koncerte Kinijoje, „The Oriental Pearl Shangai“. Viskas buvo labai drausminga, atlikėjai grodavo trumpai, o į juos plieskė vienintelis prožektorius. Matyt, neveltui kinai dabar sudegina ne mažiau anglies nei didžiausios industrinės šalys kartu sudėjus. Dar patiko plepalai iš Vašingtono, Smithsonian indėnų kultūros muziejaus. Po Al Goro, tipping point darė kažkurios genties indėnių pora kuri garsiu balsu užbūrė planetą keistis.

Muzikine prasme buvo daug monstrų ir mažai jaunų veidų. Kaip festivalyje sutinki 10 metų nematytus pažįstamus, taip čia malonu išgirsti 10 metų negirdėtus METALLICA ‚Nothing Else Matters“, „Enter Sandman“ ir „Sad But True“. Šokių muzikai atstovavo nebent SNEAKY SOUND SYSTEM iš Australijos (beje WOLFMOTHER buvo krūtesni), Japonijoje minia buvo vaikoma kad nesusitryptų per LINKIN PARK, Amerikoje žavėjo emocionalieji TAKING BACK SUNDAY, KASABIAN šauniai saliutavo „LSF“ ir „Empire“ fone su bokalu rankoje ragindami gelbėti baltuosius lokius, buvo netgi legendiniai šyzo hardrokeriai SPINAL TAP (čia tas pat kaip „Dainos Teatras“ atsikurtų) – garsūs ir punktualūs…

Viskas baigėsi, kai iš ekrano ant manęs rėkė Madona – jei nori padėti kovai su atšilimu, atsistok ir pritark: „Time Goes By! So Slowly!”. Atsistojau ir ištraukiau iš rozetės nenaudojamą mobilaus pakrovėją… kojos buvo sausos.