Interviu su Oyaarss

Nors dubstep muzikai nuolatos primetamas trumpalaikiškumas ir monotonija, šis žanras vis dažniau išlenda pačiais netikėčiausiais rakursais: vokiečiai MODESELEKTOR neatsispyrė šio garso įtakai, o lapkritį išeisiantis antras Burial albumas įvardijamas kaip 2007 m. laukiamiausias darbas. Panašu, jog šis judėjimas pasiekė kitas sritis, įtakodamas iš pirmo žvilgsnio nesusiejamus reiškinius. M.A.Hobbs pasakojo, jog dubstep fanai iš principo nesidalina mp3 bylomis, kad atlikėjai ir toliau kurtų, o Burial “The Guardian” skaitytojams postringavo apie tai, kaip jo asmenybės paslaptingumas atskleidžia visiškai kitokią muzikos prasmę. Labai įdomių minčių sulaukėme ir iš latvio Oyaarss, kuris šią vasarą tos pačios M.A.Hobbs buvo išvadintas “one of the the most thrilling producers in the world”, o dar visiškai šviežios naujienos praneša, jog jis laimėjo KOSHEEN kūrinio remikso konkursą. Tačiau užteks pagyrų – tegul pakalba jis pats.

Kada ir kaip prasidėjo tavo ryšys su muzika?

Muzika nuolat supo mane – pradedant nuo tėvo, kuris buvo ir vis dar yra aistringas rokenrolo ir sunkiojo metalo gerbėjas ir baigiant dabar, kai beveik kiekvienas mano rate kuria muziką, didžėjauja, groja grupėse ir panašiai.
Rimtesnis mano kontaktas su muzika prasidėjo kai būdamas 14-kos, pažinau pankroką, grunge ir tapau NIRVANA ir Marilyn Manson gerbėju. Vėliau atradau THE PRODIGY, tačiau mano susidomėjimas elektronine muzika prasidėjo gerokai vėliau, 90-ųjų pabaigoje, kai latvių DJ guru AG & Raitis pradėjo vesti legendinę radijo laidą “Defekts”, kas ir suformavo mano pradinį supratimą, kas iš tiesų yra elektroninė muzika. O visa kita buvo tiesiog neišvengiama – po to sekė hardcore/gabber judėjimas, kuris mane sužavėjo savo smarkumu ir brutalumu, truputis electro , techno bei jungle suktybės – iš esmės tas pats, ką perėjo kiekvienas devinto dešimtmečio paauglys.

Kaip priėjai iki muzikos kūrybos?

Visų pirma ir svarbiausia – aš niekada nelaikiau savęs muzikantu ar atlikėju. Aš tiesiog eilinis vaikinas su kompiuteriu ir midi klavišais, kuris gali praleisti visą naktį gerdamas pigų viskį ir žaisdamas su mušamųjų tekstūromis ir bosine gitara Nepamenu savo pirmųjų muzikos bandymų, tačiau visada tikėjau, jog neverta būti tik pasyviu muzikos vartotoju. Jei iškeli aukštus reikalavimus muzikai, kurią “įkvepi”, tai privalai kažką ir “iškvėpti”. Nepradėjau muzikos kurti vien todėl, jog “turėjau kažką pasakyti” arba “siekiau pakeisti pasaulį”. Jokiu būdu! Aš pradėjau, nes man apskritai patiko žaisti su garsu. Čia viskas apie nuotaiką, o ne pareiškimus arba “muzikos prasmė”.
Visada kartoju, jog vis tebesimokau ir ieškau tikrojo, gryniausio „savęs” – muzikoje. Prodiusuoju 2 metus ir tai – geriausia, kas man kada yra nutikę. Galbūt tai skamba lėkštai, tačiau tikiu, jog muzika mane tam tikru būdu išsaugojo. Ji laiko mane toliau nuo alkoholiko bei kitų medžiagų ir jei paklaustumėte manęs – taip, aš manau, jog muzika yra tobuliausias narkotikas.

Turi muzikinį arba praktinį išsilavinimą?

Ne.

Kuo bandai išsiskirti savo kūryboje? Ką labiausiai sieki parodyti ir pabrėžti muzikoje?

Aš visad nekenčiau idėjos apie “muziką, kuri neša žinią”. Tai ir vėl gali nuskambėti lėkštai, tačiau tikiu, jog muzika yra tik specifinė nuotaika, kurią tu sukuri. Muzikos žinia yra labiausiai nereikalingas elementas koks tik gali būti – žinia yra pagrįsta kontekstu, kuris priklauso nuo atitinkamo laiko, vietos bei publikos. Kitas pavyzdys – Kid Rock kalba apie RAGE AGAINST THE MACHINE: “Ar iš tiesų manote, jog tie tūkstančiai einančių į jų koncertus yra komunistai? Po velnių, ne – jie tiesiog nori tūsintis!”.
Kita klišė, kurios bandau išvengti yra nuomonė, jog atlikėjas turi žinoti kam jis daro tai – tipo, visada žinok savo tikslinę publiką. Atleiskite, tačiau terminas “tikslinė publika” gali puikiai veikti ekonomikoje, bet ne mene. Kad ir ką bedaryčiau, viskas iki tam tikro lygio yra pagrįsta ego. Aš esu savo paties pasaulio (muzikos) karalius , ir tu nieko čia nepakeisi. Kai kalba eina apie kūrinius, tai – tikrai kažkokia dieviška veikla – aš iš tiesų esu už viską atsakingas, aš pats esu kūrėjas, teisėjas ir naikintojas, kuris valdo viską – ir nieko.
Galų gale – nėra jokios prasmės tame, ką aš darau. Tai tik dar vienas garsų koliažo reikalas, tačiau man malonu žinoti, jog kažkam patinka tai, ką aš darau. “Nėra nieko kito, kas verstų menininką eiti pirmyn (c) (Stephenas Ambrose).

Ar semplus ir vokalą įrašinėji pats ar naudojiesi kažkieno paruoštais archyvais?

Dauguma vokalų yra paimti iš kito konteksto, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Kai ką imu iš gatavų archyvų, tačiau dažniausiai stengiuosi pats įrašinėti semplus ir tada juos išvertinėti išvirkščiai ir aukštyn kojom. Svarbiausia – įvairovė.

Kuriant gabalą, tau svarbiau išpildyti temos mintį nesvarbu kokiomis sąlygomis ar vis dėlto mėgsti išlaikyti būdingus tempus ir techninę kūrinio struktūrą?

Kaskart, kai pradedu kurti gabalą, nežinau koks bus rezultatas. Turiu tam tikrą idėją, kokią nuotaiką noriu sukurti, tačiau nežinau, kaip tai pasiekti. Ir kartais būnu sužavėtas, kuo tai pavirsta. Be to, visada visada naudinga žinoti kaip dalykai veikia pasaulyje. Aš nemoku groti jokiu akustiniu muzikiniu instrumentu, tačiau žinau kaip jie veikia – mušamieji, gitara ir klavišai. Būgnų partija (ritmas) man visada yra esminis dalykas, ypač dėl to, jog mano svajonė tapti būgnininku neišsipildė, tad tai pirmas elementas, į kurį atkreipiu dėmesį, nesvarbu kokia tai muzika. Kaip jau minėjau anksčiau – aš vis dar ieškau savo skambesio. Ir tikiuosi jo niekada nerasti.

Kada galime tikėtis tavo plokštelės?

Neturiu nė menkiausio supratimo, tiesą sakant. Vinilas nėra mano pagrindinis tikslas, nors tai būtu visai neblogai. Esu sulaukęs keleto pasiūlymų iš poros leiblų ir mes tariamės, tačiau kaip žinai, tai vienas iš tų ilgai besitęsiančių procesų.

Kodėl pats dar negroji autorinės arba kitų atlikėjų kūrybos?

Nors nesu krikščionis ar apskritai tikintis, tačiau dėkoju Dievui, jog nesu didžėjus. Man atrodo, didžėjavimas turi du didelius trūkumus.
Pirmas – tam tikra prasme jie bando žiūrėti į muziką iš matematinės pusės ir tai labai erzina. Jiems reikia specialaus tempo, ritmų šablonų, outro, intro ir ko tik dar ne. Na, aš nesiruošiu gadinti savo muzikos tik dėl to, jog kažkas nori ją groti 140 bpm greičiu ir miksuoti su 4/4 gabalais. Atleiskite.
Antras trūkumas – didžėjavimas atima daug pinigų ir laiko. Kaip studentui, susižavėjusiam muzika, literatūra, kelionėmis ir alkoholiu, tai būtų sunku ir negailestinga laiko atžvilgiu, ieškant įrašų, įrangos ir visa ko kito. Techniškai aš galiu miksuoti, tačiau praktiškai – nematau nei vienos priežasties, kodėl turėčiau tai daryti.

O kaip apie grojimą laptopu: tarsi darytum vieną labai ilgą kūrinį. Ar nemanai, kad yra žmonių, kurie tikrai norėtų išgirsti (ir pamatyti) tavo muzikines interpretacijas realiu laiku?

Aš suprantu, ką turi galvoje, tačiau jaučiuosi gerokai saugiau studijoje, nei ant scenos – bent jau kol kas. Kaip sakiau anksčiau – niekada nelaikiau savęs muzikantu ir tai yra viena pagrindinių priežasčių. Tu negali tiesiog stovėti ten ir meluoti jiems žiūrėdamas į jų akis, nes jie supras, jog tai netikra. Tačiau bet kokiu atveju – manau, jog kada nors pradėsiu daryti gyvus pasirodymus.

Tavo muzika gerokai pralenkia ne vien elektroninės, bet ir eksperimentinės muzikos klišes. Iš kur semiesi tam idėjų ir minčių?

Na, nemanau, jog ji labai smarkiai skiriasi nuo viso to, ką galime išgirsti šiandien. Galima pasakyti, jog mano braižas kitoks ir aš negalėčiau su tuo nesutikti. Pagrindinė priežastis, kodėl ji skamba truputį kitaip, gali būti ta, jog man niekada nerūpėjo populiarios kryptys bet kokioje srityje. Pavyzdžiui aš niekada neklausau Skream arba N-Type radijo laidų, nes baiminuosi leisti laiką besiklausant kitų mėšlo, vietoje to, kad kurčiau savo. Galite juoktis, tačiau būtent tai prisimenu iš interviu su Tonis Mortimer (EAST 17) – “Aš labai stengiuosi neklausyti kitų muzikos, kitaip man darosi sunku kurti savo.” Nuostabi frazė, ar ne? Deja, tai ne visada veikia.

Kita priežastis yra faktas, jog aš užaugau su roko, o ne elektronine muzika. Kaip jau minėjau – anksčiau klausydavau Marilyn Manson, KORN, NIRVANA, SMASHING PUMPKINS ir visos kitos įprastos paaugliškos muzikos. Vėliau atradau TOOL (kartu su taip vadinamu progressive rock judėjimu) – tada ir prasidėjo visos bėdos. Pamilau tuos nestandartinius ritmo derinius, kompozicines struktūras, muzikos instrumentų panaudojimą ir t.t. Supratau, jog aukščiausias muzikalumo lygis yra kai egzistuojančios klišės išverčiamos išvirkščiai ar apverčiamos aukštyn kojom, naudojant tas pačias priemones, kurias naudoja kiekvienas, bet visai iš kito kampo.

Ar turi kokių konkrečių muzikantų, dailininkų ar politikų, kurie įtakoja tavo kūrybą?

Esu stipriai įtakotas literatūros, ypatingai mokslinės fantastikos. Kaskart kai skaitau kažką, turiu polinkį tai “įgarsinti” (ką tai bereikštų). Būtent taip sukūriau savo patį pirmąjį dubstep gabalą “Soliaris”, kai perskaičiau Stanislavo Lem novelę tokiu pačiu pavadinimu. Daugybę kartų literatūra įsiterpė į mano asmeninę muzikinę patirtį. Baigiau meno mokyklą, todėl neretai pastebiu santykį tarp tapymo technikų ir muzikos kūrybos procesų. Mano mėgstamiausias menininkas yra Jacksonas Pollock (arba “Jack the Dripper), kurio darbai – tiesiog ištaškyti dažai ant didelių drobių. Skamba keistai, tačiau čia svarbiausia procesas, o ne galutinis rezultatas. Muzikoje – Johnas Lennon, Johnas Cage, Karlheinzas Stockhausen, Brianas Hugh Warner, Bjork, Maynardas James Keenan ir daugelis kitų nuostabių protų.

Koks buvo tavo pirmas susitikimas su dubstep muzika ir kaip tu į ją reagavai?

Pirmą kartą tai atsitiko Londone 2006 metais, kai aš ir keletas mano draugų nuėjome į DMZ vakarėlį Mass/St Matthews Church, kur grojo DIGITAL MYSTIKZ, Loefah, Skream, Kode9 & Spaceape, The Plastician, N-Type, Distance, nors tada dar nelabai jais domėjausi. Aš buvau labiau nustebintas lėtos muzikos ir daugybės žmonių, kurie ja mėgavosi. Aš abejoju, ar dabar rasčiau tokį vakarėlį už tuos pačius 7 svarus, kaip tą vakarą. Tačiau tikrasis mano susidomėjimas dubstep muzika sustiprėjo kiek vėliau, kai atradau tokius atlikėjus kaip VEX’D, Elemental, Headhunter, Moving Ninja, Distance, Ekaros – tamsiąja šio judėjimo pusę.

Jei teisingai suprantu – tavo kūrybos pradžia yra susijusi su drum’n’bass. Kas lėmė tai, jog pakeitei kūrybinę kryptį ir pasidavei šiam masyviam dubstep haipui?

Iš esmės – bendra nuobodybė ir idėjų trūkumas, kuris paskutiniu metu vyrauja drum’n’bass sceną. Daugiau jokių komentarų.

Daugelis mano, jog dubstep – labai laikinas dalykas – kad ji monotoniška ir skurdi – būtent dėl to jai lemta greitai paskęsti užmarštyje kaip kad atsitiko su UK garage ar 2-step. Kaip manai, kas laukia dubstep muzikos scenos, kokia jos ateitis?

Aš tikiu, jog dubstep nemirs greitu metu, nes jis apima gerokai daugiau įvairovės nei 2-step žanras. Pagrindinis 2-step/UK garage trūkumas buvo menkas ritmo struktūrų plėtojimas. Dubstep yra gerokai pažangesnis ir palieka daugiau erdvės eksperimentavimui su įvairiais garsų struktūromis ir esamomis idėjomis transformuojant juos į visai kitą kontekstą (pvz. “amen break” ritmas 130 bpm greičiu). Aš net pasakyčiau, kad dubstep šiuo metu yra mažiausiai karštligiškas šokių muzikos žanras. Ir aš visada džiaugiuosi matydamas įvairias žanrų metamorfozes su kitais stiliais, kaip kad techno (TRG, 2562), džiaze (JAZZSTEPPA, lietuviai BANGO COLLECTIVE), IDM (Escapee Planes, Moving Ninja, Boxcutter) ir t.t.

Tai vis dėlto dubstep. – tai mada ar muzikinė evoliucija?

Manyčiau kombinacija ir vieno ir kito. Niekada nemaniau, jog tai yra kažkas revoliucinio – ir tai nėra. Jei pažvelgsite į šį žanrą anatomiškai, galite matyti, jog tai tik dar vienas jau esančios pradinės medžiagos hibridas, sumegztas dar vienos krūvos frykų. Be to, netgi drum’n’bass neturi tokių stiprių fizinių savybių, labiausiai todėl, kad pagrindinis dalykas yra (bent jau turėtų būti) mušamieji. Iš esmės dubstep muzika yra labai smarki ir aiškiai apibrėžta, tačiau visada atsiras kas nors, bandysiantis įrodyti atvirkščiai.

Kaip žmonės Latvijoje žiūri į dubstep ir apskritai – į eksperimentinę muziką?

Panašu, jog žmonės Latvijoje vis labiau ir labiau domisi šiuo žanru. Nesakau, jog dubstep čia turi šviesią ateitį, tačiau jo besiklausančių žmonių nuolat daugėja. Aš pats kartu su DJ Norka turime dubstep radijo laidą ir organizuojame vakarėlius Rygoje. O kaip su visa eksperimentinė/elektroninė muzika – nežinau. Nesu labai susijęs su visu Latvijos elektroninės muzikos judėjimu. Pažįstu daug vietinių prodiuserių asmeniškai, tačiau dažniausiai privengiu elektroninės muzikos vakarėlių, geriau pasirenku roko koncertą vietoj to, kad temptis visą naktį ir kitą rytą atsibusti vienam Dievas žino kur.

Kalbant apie bendruomenes Latvijoje. Esi kilęs iš mažo miestelio Bauska, kurio populiacija – vos 10 000 gyventojų. Ar ten galima sutikti žmonių, kurie domėtųsi tavo kūryba ir tave palaikytų?.

Iš tiesų ten nebegyvenu jau 5 metus – tačiau didžiuojuosi faktu, jog esu kilęs iš šio miestelio ir kaskart kai manęs klausia apie kilmę, visada atsakau “Bauska” bei vadinu “geriausia vieta visatoje”, nors tai – tik dar viena beviltiška skylė. Vadinu jį “mažuoju Detroitu” – ten viskas sukasi tik apie darbą ir prabangias mašinas su galingais motorais – ganėtinai nuobodi ir apgailėtina vieta gyvenimui po visko. Kaip Juanas Atkins pasakė: “Tai (Detroitas) tokia beviltiška vieta, jog tu netgi turi nuolatos svajoti iš ten nešdintis.” Ir be abejo, ten tėra keletas žmonių, kurie tikrai supranta kuo ir kodėl aš užsiimu. Dauguma žmonių net nesirūpina pradiniu išsilavinimu – tad kodėl jiems turėtų būti įdomus kažkoks pusiau-muzikantas iš pogrindžio be auksinių grandinių ant kaklo ir be hitų MTV kanale?

Kokia muzika pas jus šiuo metu labiausiai “kala į klyną”?

Visada mėgstu pakalbėti apie muziką, nebūtinai elektroninę ar akustinę. Mano mėgstamiausi atlikėjai elektroninių garsų akiratyje yra Un:Soul, Cliché, NGC5128, UHU, Sarkanais, Martinez Gonzalez. Taip pat – roko muzika – TESA, SOLARIS, Židrūns, DUN-DUN ir t.t. Kaip ir visur – geriausia muzika yra ta, kurios neišgirsi per televizorių.

Kas pastaruoju metu dažniausiai sukasi tavo mp3 grotuve/sound system?

Pagrinde rokas – TOOL, DAVE MATTHEWS BAND, RADIOHEAD, YEAH YEAH YEAHS, ISIS, CULT OF LUNAS, THE BATTLES, MESHUGGAH, MARS VOLTA, DILLINGER ESCAPE PLAN ir panašiai. Ir be abejo – viskas, kas susiję su post roku ir progressive roku bei metalu. Šiek tiek dubstep muzikos – tik tam, kad išlikti informuotam ir pasiruošti radijo laidai. Iš esmės, bet kas, kas tuo pat metu išvengia (b)analybių bei puikiai skamba. Tai muzikoje svarbiausia.