Nors praėjusiais metais ARCTIC MONKEYS gyvai nebuvo labai didelė atrakcija (iš jų ant scenos pasišaipė ir THE STREETS), po antrojo albumo kilo noras vėl juos išgirsti gyvai. Sukrapščiau paskutinius centus ir patraukiau link Alexandra Palace pro tūkstančio Alex Turnerio klonų minią (Aleksiukui nusikirpus tuos kraupius apsileidusio liūto karčius fanai vėl pradėjo jį matyti kaip stiliaus ikoną).
Kadangi mokėti visos bilieto kainos nenorėjau, teko praleisti apšildančią grupę – Camdeno publikos numylėtinius THE HORRORS. Kas, jei atvirai, labai nenuliūdino – nors Barfly baro vietiniai gyrė grupės gyvus pasirodymus, paklausius THE HORRORS iš karto pastačiau į lentyną Maksimumas Plaukų Minimumas Muzikos ir pamiršau.
Fantastiškoje Alexandra Palace pilaitėje lūkuriuojančius fanus ARCTIC MONKEYS pašėrė visais pagrindiniais hitais: neatsibostančiais „I Bet That You Look Good On The Dancefloor” ir „When The Sun Goes Down” bei naujesniais „Fluorescent Adolescent” ir „Brianstorm” (dešimt taškų tam, kas neberašo šios dainos pavadinimo kaip „Brainstorm”). Pirmo albumo klasika sukėlė baisų moshinimą priekyje, klausytojai šokinėjo ir daužėsi vieni į kitus lyg SEX PISTOLS koncerte, užuot šokę kaip robots from 1984. Nelaimių buvo išvengta – vos kam nukritus didesni vyrai sutramdydavo minią ir niekas nejudėdavo, kol už pakarpos nebūdavo išžvejojama paskutinė moshpito auka. Toks klausytojų supratingumas jaudino iki ašarų, tačiau antrą kartą ant grindų prislėgta tūkstančio ir vieno ARCTIC MONKEYS fano nėriau atgal į ramesnius vandenis.
Atgauti kvapą siūlė ir patys ARCTIC MONKEYS – pamaišiui su hitais publikai buvo pažerta ir daug kam negirdėtų b-sides bei visai šviežių naujienų. Kurios, tiesa, nesukėlė ypatingo susidomėjimo: rankų miškas prapuolė, vyrukai aplink mane kasėsi galvas ir keitėsi WTF žvilgsniais. Nejaukiai jautėsi ir pats Turneris. Pradžioje OASIS stiliumi pašūkavęs fuck you!, koncertui įpusėjus nedrąsiai teiravosi, ar visiems smagu. Visiems buvo smagu. Atmosfera labiau priminė vakarėlį, nei koncertą: net gale žmonės šokinėjo, vieni kitiems šypsojosi, užgrojus „A Certain Romance” vienas jaunuolių mane apsikabino, visi buvo draugai ir nebuvo justi tos man-reikia-į-priekį alkūnių konkurencijos, sugadinančios net geriausius renginius.
Turneriui ir draugams dingus nuo scenos, tradicinių šūksnių vietoje buvo galima išgirsti salę dainuojant, ir grupė greitai sugrįžo. „Turėjo sugrįžti” – man vėliau paaiškino minioje pamesta kompanionė, – „Jie tikrai nenori pakartoti to įvykio, kai Turneris numetė savo marškinėlius ir išėjo, o jiems negrįžus pagroti dar, klausytojai pasipiktino ir rėkdami užmetė drabužį atgal ant scenos”. Encore susidėjo iš trūkčiojančios naujienos „Nettles” bei gerai pažįstamų „The View From Te Afternoon” ir „If You Were There, Beware”. Kozirių kozirį, deja (gal ir sąmoningai), pamiršo: eilėje link rūbinės ir autobuse žmonės neslėpdami nusivylimo dainavo: „I’m going back to 505..”.
Nors iš tikrųjų velniop 505, gi toks geras vakaras buvo. Turneri, mesk tą Gallagherių aroganciją ir atvažiuok į Lietuvą vietoj Iglesiaso.
Komentarai