BLOGin: Atsakymai ir neatsakymai

Penktadienio rytas visada skiriasi nuo kitų rytų. Jis ne toks pilkas kaip pirmadienio ir ne toks liūdnas kaip sekmadienio. Penktadienio rytas lengvas, nes jis paskutinis prieš savaitgalį. Šiandien važiuodamas pavasariu kvepiančio žvėryno gatvėmis į konferenciją „Blogin” nustebau, kai sausakimšoje gatvėje net keli automobilių vairuotojai šypsodamiesi užleido kelią. Nenoriu daryti skubotų išvadų, tačiau gali būti, kad tie žmonės skaito blogą „EžiukasVilniuje”, kuris primygtinai siūlo būti malonesniems.

Pirmasis žodis, išsprūdęs atėjus į konferencijos salę, pripažinsiu, buvo keiksmažodis. Staliukų, ant kurių galima patogiai pasidėti kompiuterį ir susiraičius ant kėdės klausytis pranešimų, nebebuvo likę. Tikriausiai blogeriai jau nuo ankstyvo ryto užsiėmė geriausias vietas. Ko gero, tai geriausias organizatorių įvertinimas. Teko susiraukus grūstis į salės kampą.

Kodėl profesionalus tinklaraštis?

Pirmasis pranešimas dažnai būna pats sunkiausias. Tačiau Džiugas Paršonis, blogo nezinau.lt autorius, su tuo neblogai susidorojo. Ypatingų naujovių pristatyta nebuvo, bet paminėti itin svarbūs dalykai, į kuriuos dažnas blogeris pamiršta atkreipti dėmesį.

Didžiausias skirtumas tarp eilinio ir profesionalaus blogerio, anot pranešėjo, yra požiūris. Profesionalas iš blogo formato išspaudžia viską, ką tik galima, o mėgėjas naudoja tik pagrindines funkcijas.

Kitas dalykas, kištantis koją dažnam tinklaraščio autoriui – antraščių tikslumas. Tai bendra visos blogosferos liga. Kaip teigė p. Paršonis, jeigu žvelgtume tik į antraštes, beveik nebūtų ką paskaityti.

Rimtoji žiniasklaida (ir ne tik) prikiša blogeriams, kad jie vengia rimto temų nagrinėjimo, nuslysta slidžiu paviršiumi taip nieko ir nepasakydami. Tačiau svarbesnis dalykas blogosferoje yra ne nuodugnus temos nagrinėjimas, o kvietimas diskusijai. Čia svarbesnis bendruomenės vaidmuo, mat vienas svarbiausiu uždavinių – išprovokuoti diskusiją.

Džiugas Paršonis pranešimą baigė palinkėjimu, kuris tinka ne tik blogeriams: „Nemenkinkite patys savęs ir savo darbo.” Keista, kuomet blogo autorius pluša kasdien po kelias valandas, prirašo ritinius straipsnių, o paklaustas apie blogą, atsako, kad ten nėra ką skaityti ir apskritai čia kvailystė. Daugiau drąsos ir pagarbos sau.

Ar blogerio balsas eina į dangų?

Atsakymas taip, bet tai neįdomu. Daug įdomiau tai, kad pranešimą skaitęs žurnalistas Virginijus Valentinavičius išdrįso blogerius pavadinti tikruoju vardu – duobkasiais. Jie yra bomba po visuomenės pamatais, kuri galėtų susprogdinti apdulkėjusius valstybės pamatus. Visgi, p. Valentinavičiaus teigimu, trūksta vieno dalyko.

Lietuvoje blogeriai yra katastrofiškai apolitiški. Apie politika rašančius tinklaraščius galėtume suskaičiuoti ant vienos kojos pirštų. O tai, norint realių pasikeitimų, yra būtina. To pavyzdys galėtų būti JAV, kur net menkai skaitomi tinklaraščiukai turi savo nuomone apie Hilary ir Obama. Pas mus šios temos vis dar vengiama. Nors blogai yra bene vienintelė vieta, kurioje galima sužinoti faktų, kurie tradicinėje žiniasklaidoje „pamirštami”.

Mūsų šalyje, teigia p. Valentinavičius, žiniasklaida pernelyg suaugusi su verslu ir politika. Šis glaudus ryšys paskatino atsirasti (ir nuolat ją palaiko) iškreiptą etiketo sistemą, kurioje apie tam tikrus asmenis/jėgas negalima rašyto blogai. Kaip tik į šią spragą blogeriai galėtų įkišti dinamito lazdelę, nes jų nesaisto jokie ryšiai, be to juos saugo tvirta anonimiškumo siena.

Paskutinis pranešėjo palinkėjimas skambėjo kur kas kategoriškiau nei draugiškas Džiugo Paršinio palinkėjimas: žiniasklaida (įskaitant ir blogus), kuri egzistuoja tik sau, neturi teisės vadintis pilietine.

Tinklaraščiai: tylioji evoliucija

Aurelijaus Katkevičiaus, „Verslo Klasės” redaktoriaus pranešimas buvo pats linksmiausias. Jis grįstas daugiausia asmenine patirtimi ir pastebėjimais, kaip žurnalo/laikraščio redakcijos darbą keičia blogai ir interneto plėtra. Vėlgi nebuvo kažkas netikėto, pranešėjas atkreipė dėmesį į kasdienybės dalykus, kuriuos dažnai laikome savaime suprantamais ir pasišvaistė sparnuotomis frazėmis, pavyzdžiui, „Lietuvos ryto” tekstai nėra Mozės balsas…

Pranešimo vinis buvo p. Katkevičiaus pasidžiaugimas, kad Lietuvoje, lyginant su 1998-aisias pasitikėjimas žiniasklaida sumažėjo perpus. Ar dažnai matote žiniasklaidos atstovą, kuris tai praneša kaip gerą žinią?

Būtent šis visuomenės nuomonės pasikeitimas, ko gero, ir sudarė sąlygas blogų vaidmens didėjimui. Anot pranešėjo, formuojant straipsnių temas gyvybiškai svarbu atsižvelgti į blogus ir komentarus internete, nes jie geriausiai parodo, kas įdomu visuomenei. Jeigu tema internete gausiai komentuojama, beveik neabejotina, kad kitą dieną ji bus aptartą ir laikraštyje. Laikraščių su kava niekas nebeskaito, dabar kavą geria prie kompiuterio. Taip ir moterys, pasakojo Aurelijus Katkevičius, anksčiau dirbusios laikraščio archyve, susirado kitos veiklos, nes žurnalistai visą reikalingą informaciją randa internete.

European Youth Press

Mano nuomone, vienintelis konferencijos pranešimas, nepateisinęs vilčių. Nereikia priminti, kad kritiški blogeriai iš karto pastebėjo, kad autorės iš Briuselio pasisakymai atsiduoda biurokratijos dulkėmis. Pranešimas iš esmės buvo tam tikros ES ir įvairių fondų remiamos organizacijos pristatymas, kurios tikslas vienyti jaunimo blogus ir kitas įmanomas žiniasklaidos formas.

Nors pati organizacijos idėja puiki, pranešėja neįtikino, tapti jos nariu ir sukurto savo blogą. Jos kalboje dažnai skambėję išmoktos frazės „blogai gali pakeisti visuomenę, juos rašo jauni žmonės, kurie turi jėgos, svarbiausi iššūkiai yra žmonių santykiai daugiakultūrėje visuomenėje…”. Tai skamba kaip Briuselio demokratų iš viršaus nuleistos tiesos, kurias visi kažkada yra girdėję ir seniai pamiršę. Pranešėjos kalboje buvo tik viena įdomi pastaba: blogus turėtume suprasti kaip tarpininkus tarp valdžios ir piliečių, jie turėtų skatinti dialogą ir palengvinti problemų sprendimą. Lietuvoje, deja, yra priešingai. Blogų valdžia nesupranta, politikai (išskyrus kelias išimitis) jų nerašo, o vienas blogeris bylinėjasi teisme dėl teisės akredituotis į Seimą…

MySpace: socialinių tinklų ateitis

Neabejotinai pagrindinės konferencijos žvaigždės. Tiesa, šie vaikinai nėra patys gražiausi: vienas su didžiuliais akiniais, kitas plikas… Nepaisant to, jie kalbėjo apie dalykus, kurie, tikiu, sudomino visus socialinių tinklų vartotojus.

Pirmiausia keletas plikų skaičių, kad geriau suvoktume reiškinio dydį. MySpace turi daugiau nei 110 milijonų unikalių vartotojų, tarp jų užmegzta 10 bilijonų ryšių, yra apie 8 milijonus registruotų muzikos grupių ir atlikėjų. Kaip teigė vienas iš pranešėjų Riku Vassinen, MySpace yra vieta, kur pogrindžio atlikėjai gali tapti žvaigždėmis. Pavyzdžiui grupė IN FLAMES į MySpace įdėjo naujausio albumo dainas. Per savaitę sulaukė milijono klausytojų… Jau nebėra autoriteto, kuris pasakytų, kuri muzika ar koks filmas yra gerai. Vartotojai renkasi patys. Tai ženklas, kad rinka keičiasi. Ir MySpace nori būti tų pasikeitimų smaigalyje.

Pagrindinis MySpace skirtumas nuo kitų socialinių tinklų – kitiems svarbiausia, ką vartotojas veikia, mums svarbiausia, kas yra vartotojas, pasakojo antrasis pranešėjas Jonas Nyvang. Čia tinka ir dar dvi vaikinų minėtos prognozės: socialiniai tinklapiai taps vis labiau ir labiau personalizuoti, profilis taps vartotojo veidu virtualiojoje erdvėje, į jo kūrimą bus sutelkta itin daug dėmesio.

Paskutinė išvada turėtų pradžiuginti mobiliojo ryšio operatorius. MySpace atstovai teigė, kad artimiausioje ateityje daugiau nei pusė jų socialinio tinklo informacijos turėtų būti atnaujinama ne iš kompiuterių, o iš mobiliųjų telefonų ir kitų nešiojamų prietaisų. Tai žada dar didesnę spartą ir patogumą atnaujinant savo profilį, mat naudodamiesi nešiojamu prietaisiuku ir MySpace siūlomais įrankiais, atnaujinti informacija apie save tuo pat metu galite net keliose tinkluose.

Kas sieja daug nesusijusių dalykų?

Po daugybės liaupsių internetui ir jo teikiamoms gėrybėms, Virginijaus Savukyno pranešimas skambėjo taip pat kaip pirmojo OreCast pavadinimas – šleptelėjimas šlapiu skuduru per veidą.

„Web 2.0″ ugdo diletantų kultūrą, o save tam tikrų sričių ekspertais vadinantys žmonės tokiais tapo ne dėl išskirtinių žinių/gebėjimų, o dėl meistriško manipuliavimo viešosios nuomonės paveikimo priemonėmis. Tokiems „ekspertams” labai naudingi blogai ir interneto teikiamos galimybės.

Informacijos, paskleistos internete, kokybiškumo patikrinti beveik neįmanoma dėl vienos akivaizdžios priežasties. Dažnai apie straipsnio, publikuoto naujienų portale, gerumą sprendžiama pagal komentarus po juo. Kuriuos, žinia, rašo ne ekspertai, o eiliniai žmonės. Kadangi jų daugiau, jie ir nusprendžia, kas yra gerai. Tikrai profesionalus ekspertas, pasakęs savo nuomonę, kuri nesutampa su daugumos, būtų apšauktas nesusipratėliu.

Socialinių tinklų varomoji jėga, anot p. Savukyno yra savo profilio demonstracija bei nuolatinis kūrimas. Tai veda prie visiško visuomenės susvetimėjimo, mat vartotojai vis daugiau dėmesio kreips į save užmiršdami likusius žmones.

Paradoksalu, bet šiuolaikinis internetas tikriausiai yra išsipildžiusi komunizmo tėvų, K. Markso ir F. Engelso svajonė. Minėtieji ponai piešė utopinės visuomenės vaizdą, kuriame kiekvienas žmogus gali veikti ką tik nori ir svarbiausia, kad tam nereikia daug pastangų. Ekonominė sistema sureguliuota taip, kad individas be didelių pastangų gali rinktis norimą veiklą: ryte tiesti kelius, per pietus remontuoti automobilius, o po vakarienės mokyti vaikus katekizmo. Kuo skiriasi „Second Life”, MySpace ar bet kuris kitas tinklas?

Neatsakymai

Kaip ir kiekvienoje konferencijoje, taip ir šiųmetėje „Blogin” liko neatsakytų klausimų. Nors neatsakyti į klausimą irgi yra menas. Ypač kai klausimas nepatogus. Tai parodė Lietuvos socialinių tinklų atstovai, it unguriai išsisukinėję nuo netinkamų klausimų.

Kuomet eina kalba apie labai konkrečius dalykus, apie tinklapio vadovų atsakomybę už asmens duomenų apsaugą ar norminės lietuvių kalbos vartojimą, atsakomybę nevikriai bandoma suversti patiems vartotojams. Esą tiekėjas duoda tik platformą, o vartotojas pats atsako už savo veiksmus. Tik yra dalykų, kurie nuo vartotojo nepriklauso. Tarkime įrankių juostoje surašyti pavadinimai ir panašūs dalykai. Šmaikščiausiai buvo užkluptas „one.lt” atstovas, kuomet pasigirdo klausimas iš salės, kodėl už kiekvieną smulkmeną reikia mokėti pinigus. „One.lt” atstovas sugebėjo tik kažką sumurmėti apie 60 serverių, kuriuos kompanija turi nuomotis tinklapio veiklos užtikrinimui…

Kalbant apie neatsakymus išryškėja ir bene didžiausias konferencijos trūkumas. Diskusijoms buvo skirta per mažai laiko, svarbūs klausimai buvo atsakomi skubotai ir suteikiamas laikas ne tokioms svarbioms diskusijos dalyvių pasakoms apie savo atstovaujamų tinklapių atsiradimo istoriją.

Pačioje konferencijos pabaigoje kalbėjo keli pranešėjai, kuriems geriau būtų buvę patylėti. Užkliuvo vieno socialinio tinklo atstovė, negudriai pristatinėjusi atstovaujamą tinklapį. Dėl tam tikrų priežasčių jo pavadinimo neminėsiu, tik pridursiu, kad vadovaujantis frazėmis, kurios nieko nepasako (esame kitoks socialinis tinklapis, mūsų vartotojai mandagūs…) ir remiantis apytiksle statistika (Alexa.com duomenimis) solidus įvaizdis nesukuriamas. Veikiau nepatyrusio naujoko, kuris tik stengiasi atrodyti profesionalus.

Pabaigoje norisi paminėti jaunausią pranešėją Andrių Kleivą, kurio galvos (tiesiogine prasme) nesimatė iš po tribūnos. Jis, beje, sulaukė gausiausių plojimų iš salės. Tai turėtų paskatinti ir kitus jaunus blogerius drąsiau reikšti idėjas ir, kaip sako p. Valentinavičius, kaišioti bombas po visuomenės pamatais.

Bendrai vertinant, „Blogin” yra tikrai vykęs reikalas. Tūlas blogeris galėjo susirinkti daugybę naudingos informacijos apie tai ką, kaip ir kur geriausia rašyti bei kaip iš to uždirbti pinigų. Nesuklysiu pasakęs, kad iš pranešėjų lūpų nuskambėjo net keli darbo pasiūlymai blogeriams… Blogų artimiausiu metu tik daugės, tad jei norite suspėti į traukinį, dabar pats laikas.