JAUNA MUZIKA’08 @ ŠMC (1 dalis)

Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamas elektroninės (ir ne tik) muzikos festivalis „Jauna muzika” balandžio 24-29 dienomis vėl subtiliai drebino Šiuolaikinio meno centrą. Penkis vakarus iš eilės prie pastato durų rinkosi daugiau mažiau tie patys veidai klausyti elektroninės, akademinės/profesionaliosios, eksperimentinės ir tiesiog niekaip neįvardijamos muzikos, o gal tiesiog naujų garso išraiškos paieškų. Kalbant vardais, tai būtų: Laptopų kvartetas „20/21″, Arne Deforce bei CRFMW, Nejmano Project, Keith Rowe, The Electronic Hammer, Vilniaus Fagotynas, Diissc Orchestra, Richard Chartier ir Frank Bretschneider.

Balandžio 24 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis – pirmoji festivalio diena, kuri mums, kalbant sveikinimų koncerto terminais, atnešė keturių elektroninių gėlių – Laptopų kvarteto „20/21″ – puokštę. Šiais metais kvartetas pristatė pasirodymą “Kinas kaip koncertas”, įspūdingai pradėjo festivalį, nubrėžė tolimesnes jo gaires ir atsijojo pirminius lankytojus. “Kinas kaip koncertas” metu ekrane rodomos ištraukos iš 20 a. eksperimentinio kino menininkų filmų buvo įgarsinamos kvarteto kuriama muzika.

Optinės Marcel Duchamp haliucinacijos ekrane, fraktalus primenančios vienspalvės kreivės, tarp tamsos ir šviesos svyruojančios juostos, Skip Arnold 9 sekundes trunkantis mini filmas „Smūgis” ir kiti, visada nenuspėjami vaizdai buvo įgarsinami parajoniška, dundančia, didinga ir nutylančia muzika. Per beveik dvi valandas trukusį pasirodymą pagroti buvo galima viską ir visaip, tačiau bendras vaizdas, iškylantis prisiminus kvarteto pasirodymą yra kintančių figūrų filmukai įgarsinti nuo spragsėjimo iki šnypštimo svyruojančia muzika. Negaliu nepaminėti puikaus pasirodymo, kuomet kvarteto narė Lina grojo smuiku, o likę nariai perdirbdami jo melodiją kūrė fantastišką garso šokį.

Įdomu, kaip tokį pasirodymą suvokia muzikinį išsilavinimą turintis asmuo, ir kaip jį suvokia eilinis klausytojas, mėgėjas, klusniai priimantis „čia bus šifruojami nauji, neverbaliniai garso takeliai” koncerto apibūdinimą. Leisiu sau paspėlioti, ir manau, jog tokį pasirodymą įvertinti, apibrėžti ar nupasakoti yra sunku abiem atvejais ir apskritai neverta. Reikia būti ir klausyti, žiūrėti ir jausti, nes „kinas kaip koncertas” skirtas ne skaitymui.

Balandžio 25 d., penktadienis

Penktadienį pamatėme du pasirodymus, ir po jų buvau visiškai tikra, kad neverta spėlioti, numatyti ir net pasileisti į kažkokią muzikos tėkmę, nes vis vien tai bus klaidinga nuo pat pradžių. Dozę tokių nenuspėjamų garsų mums grojo Arne Deforce bei CRFMW iš Belgijos ir Nejmano Project iš Lenkijos.
Arne Deforce – belgų violončelininkas – prieš pradėdamas pristatė savo pasirodymą (tikrai logiškas žingsnis) ir mintyse galėjome susikurti bent filmuką, kodėl grojama muzika yra būtent tokia, o ne kitokia. Arne Deforce mums pasakojo, jog pasirodymas yra įkvėptas žymaus prancūzų režisieriaus, poeto, rašytojo Antonin Artaud ir jo „Theater of Cruelty” manifestų.

Violončelė ir specialūs kontaktiniai mikrofonai, stygos, tampomos pirštais, o po to ir smičiumi, kūrė sausus garsus, kurių seka buvo visiškai nenuspėjama. Subjektyviai apibendrindama galiu pasakyti, jog muzika kartais priminė gitaros ar net Angelo Badalamenti kurtas Tvin Pykso melodijas, pereidavo per blaškymosi-ramybės-nuosmukio-pasidavimo-paranojos etapus, o kartais garsai būdavo tiesiog duslūs dunksėjimai ir traškesiai. Muzika mums pasakojo istoriją, kuri buvo ne tik nenuspėjama, bet ir be galo įdomi.
Visas pasirodymas buvo suskaldytas į tris kompozicijas, kurių viena buvo ir lietuvio Ryčio Mažulio „Schizma” iš jo mikrotoninių meditacijų serijos. Po šio ilgo, įspūdingo koncerto garsų išvalytomis smegenimis laukėme Nejman Project.

Nejman Project – tai Maciejaus Nejmano solinis, tačiau kažkodėl, projektas. Elektronika, kurią grojo Nejmanas, susiliejo su jo paties kurtomis vizualizacijomis ir bene valandos trukmės pasirodymas tiesiog pasirodė ir pradingo. M.Nejmanas, nuolat žvelgdamas į laptopo ekraną, kartais į rankas paimdavo elektrinę gitarą, ir šios skleidžiamos harmoningos melodijos, susipindamos su besikeičiančių stilių bei ritmikos elektronika ir vizualizacijomis kūrė fantastišką atmosferą.

M.Nejman muzika iš pradžių tikrai priminė bendrus minimalistinius Ryuichi Sakamoto ir Alva Noto kūrinius, tačiau kuo toliau koncertas įsivažiavo, tuo garsai keitėsi vis radikaliau: minėtos gitaros melodijos, pasikartojantys motyvai, variavimas nuo žemųjų dažnių iki aukščiausio spengimo…Didingų garsų pasirodymas baigėsi netikėtai. Maciejus tiesiog nulipo nuo scenos, savo laikysena sakydamas maždaug: na ką, aš tiesiog pagrojau, ačiū, iki. O mes be žado ištapenom iš salės.