Keturi Isabelle Huppert veidai

Kritikai, apžvalgininkai ir gerbėjai, manding, ne tik iššlavė jos filmus iš visų įmanomų mediatekų bei draugų archyvų, bet ir pradėjo mokytis prancūzų abėcėlę ar bent jau taisyklingo Isabelle pavardės tarimo. Ir bijoti pradėjo: nes ką gali žinoti, gal Huppert ims ir pabėgs iš spaudos konferencijos kaip kokia Gabrielle iš Chéreau, ar sumanys pažaisti sadomazochistiškai à la pianistė iš Hanekes. Šiaip jau turbūt būtų buvusi šarminga ir nepretenzinga – visgi šįkart pamatyti ją galėjome tik ekrane, festivalio metu vykusioje Isabelle Huppert filmų retrospektyvoje. Devynios juostos su Isabelle – užtektinai, kad įsimylėtum ar pradėtum kiekvienoje sutiktoje moteryje (bei vyre) įžvelgti visų pirma jos bruožus. Trumpai – apie keturis mėgstamus Isabelle Huppert vaidmenis kine.

Keturi mėgstami Isabelle Huppert veidai kine: maniakė, mazochistė, darbininkė ir kekšė

Ceremonija, 1995 Rež. Claude Chabrol

Isabelle Huppert su režisieriumi Claude Chabrol bendradarbiauja nuo 1978-ųjų, kai už vaidmenį filme „Violette Nozière” Isabelle pelnė geriausios aktorės apdovanojimą Kanuose, iki pat 2006-aisiais sukurtos „Galios komedijos”. Kol kas – nes kas žino, ką dar sumanys vienas prancūzų Naujosios Bangos šauklių, hičkoku ir antiburžuazinėmis nuotaikomis pasikaustęs Chabrolis. „Ceremonija” – ypatingas filmas, patrauklus ne [paviršutiniškais] stiliaus sprendimais, bet šokiruojančiai pasakojama istorija. Nesunku susitapatinti su Sandrine Bonnaire vaidinama tarnaite ir Isabelle Huppert pašto darbuotoja, nepaisant jų žiaurios praeities ir ciniškų poelgių. Todėl filmo kulminacijoje sunku atsitraukti nuo ekrano – matomo vaizdo negali taip greitai pateisinti nei personažais, nei vienaip ar kitaip suformuluota tema. Išskaidyti ir nutrinti šį trauminį išgyvenimą ir nusiraminti turbūt įmanoma tik po filmo – bet ir tai padaryti pavyks ne kokia nors moraline pozicija/teze, o nebent psichologine veikėjų analize. Be Sandrine Bonnaire ir Isabelle Huppert, kuri „Ceremonijoje” įkūnija iš savo filmografijos gyvybingumu/liguistumu išsiskiriantį vaidmenį, Claude Chabrol šedevre taip pat vaidina tokie patyrę aktoriai kaip Jacqueline Bisset, Jean-Pierre Cassel ir Virginie Ledoyen – tad žiūrėjimo malonumas tiesiog užtikrintas.

Pianistė, 2001 Rež. Michael Haneke

Trauminiams išgyvenimams Isabelle Huppert, matyt, tinka – kaip prisipažįsta pati aktorė dokumentiniame Serge Toubiana filme „Isabelle Huppert, une vie pour jouer”, Michael Haneke prašęs vaidinti taip, kad žiūrovas neiškęstų ir nusuktų nuo jos akis. Sadomazochizmas, aistros neįmanomumas „Pianistėje” – nei kiek ne sentimentalus ar romantiškas (koks, tarkim, galėjo pasirodyti panašias temas nagrinėjančiuose ankstyvuosiuose Pedro Almodóvaro filmuose, tarkim, „Matadore”). Vaizdas drastiškas ir provokuojantis: Isabelle Huppert įkūnijama moteris skausmingai atkeršija ją prievartaujančiai/represuojančiai „vyriškai” visuomenei. Arba, kitaip tariant, pagiežingai ir tarsi specialiai įvykdo tai, apie ką patriarchalinė kultūra tik ir svajoja – tampa pasyvia (gal tiksliau – kaip pasakytų Slavojus Žižekas – interpasyvia?), pasiaukojančia, prievartaujama moterimi. Tai nėra tiesiog pačios herojės patologija, nes išsipildžiusios sadomazochistinės seksualinės fantazijos jai sukelia, regis, tik skausmą, o ne malonumą (kurį nesunkiai galima būtų atrasti kai kurių Lars von Triero filmų moteryse). Taigi, Isabelle Huppert herojė, kaip ir pats Haneke filmas, šokiruojančiu būdu maištauja prieš stereotipiškus, įkalinančius moters įvaidžius. Turbūt, nes filmą galima suprasti ir kaip tik priešingai! Juk galbūt moteris kaip tik kenčia būtent dėl to, kad bando pabėgti nuo savo „moteriškumo” (pianistė pasižymi tokiomis „vyriškomis” savybėmis kaip griežtumas, neemocionalumas, karjeros siekimas ir kt.)? Bet kokiu atveju, net jei neesate Lacano ar Žukauskaitės gerbėjas, šis filmas išprovokuos ne vieną emociją ir todėl vis tiek bus vertas ilgam pasilikti jūsų atmintyje.

Aistra, 1982 Rež. Jean-Luc Godard

Godardas filmuoja Isabelle Huppert be tokios aistros, kurią nesunku įsivaizduoti prisiminus kitus šios aktorės vaidmenis – čia Isabelle visai paprasta, susikausčiusi, trumpais plaukais, dirba fabrike ir dar mikčioja. „Aistroje” kino legendų gausu ir be jos: Jerzy Radziwilowicz, Hanna Schygulla (beje, kaip tik apsilankiusi šių metų „Kino pavasaryje”), Michel Piccoli ir kiti. Šis filmas žymi Jean-Luc Godardo ir kultinio Naujosios Bangos operatoriaus Raoul Coutardo bendradarbiavimą po penkiolikos metų pertraukos. Trumpai tariant, Godardas susirinko neabejotinus kino genijus ir gerai pasilinksmino, sukūręs pasakojimo taisyklėmis neįsipareigojantį filmą apie režisierių, kuris savo filmo taip pat nenori paaukoti visagalei „istorijai”. Nes istorija iš tiesų yra viskas, o gal visų pirma šviesa. Ne visada su vaizdu spėjantys aktorių balsai, grubiai nutylančios ir prasidedančios klasikinės melodijos, Delacroix, Rembrandto drobių pojūtis ar tikslus jų įgyvendinimas, humoro jausmas, kadrai, sodrūs prasmių ir grožio, išskiria „Aistrą” iš visos Godardo filmografijos. Šiaip jau, Godardas yra Godardas – ir nieko čia nepadarysi.

Mano motina, 2004 Rež. Christophe Honoré

Koks iškrypėlis sugalvotų ekranizuoti Georges Bataille? Na, gal ir buvo keletas tokių „nepriklausomųjų”; o be jų – pats Christophe Honoré, lietuviams puikiai žinomas gražiomis ir laisvomis svajonėmis, rodytomis „Žiemos ekranuose”: filmais „Paryžiuje” ir „Meilės dainos”. Kritikų ir žiūrovų tiesiog sutraiškyta šokiruojančio prancūzų mąstytojo novelės ekranizacija „Mano motina” nesidrovi įpinti Louis Garrelį, Joana Preis ir pačią Isabelle Huppert į skausmingiausius ir iškrypėliškiausius sekso žaidimus. Nereta kritikų ir žiūrovų nepasitenkinimo priežastis – tikėjimasis (kone reikalavimas!) filme pamatyti psichologiškai motyvuotus, realistiškai sukurtus personažus. Čia jau jų pačių bėda – akivaizdu, kad personažai dirbtini ir sąlygiški, o tiek prievartos, prostitucijos, incesto, sadomazochizmo, vojerizmo bei Kanarų saulės, kiek yra „Mano motinoje”, buitiniam realizmui šiek tiek per daug. Bet juk nei Bataille, nei Honoré tikslas ir nėra įtikinti neįtikėtina istorija. Emocinis atstumas išlaikomas specialiai, paspendžiant sąmoningą provokaciją seksualumo, visuomenės, o ir pačios ekranizacijos temomis.