Kino pavasario dienoraštis

Prieš 1-ą dieną

Kovo 31 prekybos centre „Gedimino 9″ prekybos centre atsidarė Isabelle Huppert portretų fotoparoda (veiksianti iki balandžio 20). 17 nuotraukų, 17 Isabellių. Besidomintiems fotografija ar tiesiog apsipirkinėjantiems pas Grigaitį. Nieko ypatingo, turint omeny, jog kompiuterio ekranas už eksponuojamas izabeles nėra tris kart mažesnis – bet nuotraukos, nepaneigsi, dera prie šios aktorės filmų retrospektyvos, kuriai „Kino pavasaris” paruošė devynis filmus. Iš jų gal tik keli nėra šedevrai, todėl jei tik pavargsite nuo festivalio naujienų – atsiduskite ir neberizikuokite. Lygiai taip neberizikuosite ir su Fassbinderio filmų retrospektyva (ir vėl devyni šedevrai), bet čia festivalio dienoraštis, todėl baigiu anonsuoti.

1-a diena

Prie durų žiūrovus pasitiko burtininkas, kažkuo primenantis kalėdų senelį iš darželio traumų. Prieš seansą jis iš rankovės mikliai ištraukė mirgantį kamuoliuką ir perdavė jį Rolandui Maskoliūnui. Tuomet kažką pasakė Gintaras Sodeika, apie bilietų rezervavimo internetu stebuklus pranešė Gintaras Plytnikas (FC projektų vadovas), ir štai pati Vida Ramoškienė įteikė kažin kaip paslaptingas skulptūrėles burtų keliu išrinktiems festivalio garbės nariams (Maskoliūnui, Ričardui Sablovskiui ir Sauliui Antanaičiui). Nepaminėjo, už ką tokia garbė, paminėjo, jog garbės narių paieškos tęsiamos ir šiais metais.

Festivalis atsidarė Andrzej Jakimowskio „Burtais”. Kaip supratau, pasirinkimą lėmė organizatorių baimė, jog skaičius trylika gali išgąsdinti žiūrovus, jeigu jo neapipinsi pop-mitologijos įvaizdžiais. Visgi tai negali pakeisti filmo, kuris beprasmiškai blaškosi tarp nuvalkiotų anekdotų ir gražių vaizdų iš ramiai paveiksluojamos egzotikos: Lenkijos kaimo. Banalios situacijos byloja, jog daug tikėtis nereikia, pakaks užjausti filmo herojus – vyresnėlę, kuriai beviltiškai nesiseka ieškant darbo, jaunesnėlį, kuriam beviltiškai nesiseka ieškant tėčio, ir kitus. Bet kol nežinau motyvų (kam jai tas darbas?.. Kam jam tas tėvas?..), pajusti ką nors sunku. Galbūt filmą išgelbėtų geniali vaidyba? Taip, brolelį Stefeką aktorius Damian Ul įkūnija tiksliai – paprastai ir organiškai. Tačiau jo partnerei Ewelina Walendziak sekasi sunkiai – arba pats režisierius nori, kad ji neprajuokintų juokingomis situacijomis (dvi viena su kita itališkai kalbančios keptuvės tikrai galėjo tokia būti…) ir nesukrėstų tragiškomis.

Po „Burtų” ramina Jano Svěráko „Tuščia tara”, priskiriama prie festivalio meistrų programos. Taigi – tai jau ne pirma šio čekų režisieriaus komedija, šįsyk gana įprastai, bet taikliai linksminanti apie 65-erių metų mokytoją, iškeičiantį šią menkai gerbiamą ir apmokamą profesiją į dar menkiau gerbiamą ir apmokamą – taros supirkėjo. Senyvo amžiaus žmogaus santykis su besikeičiančia aplinka, seksualumu ir likusiu gyvenimu – neįgrisusios temos, todėl nuspėjamą jų vystymą kartais net norisi atleisti. Suerzino tik tai, jog santykiai/situacijos vystomos gana konservatyvia patriarchaline logika – ją galima būtų laikyti atsitiktinumu ar pateisinti personažais, jei ne paskutinis kadras, pritvinkęs nemotyvuoto ir neskanaus cinizmo.

2-a diena

2008-ųjų „Kino pavasaryje” pristatomi septyni lietuviški filmai. Vieną jų, trumpametražį „Perlą” režisierius Laimantas Kairys spaudos konferencijos metu pristatė taip: „Tai filmas apie susvetimėjimą. Socialinė drama apie tai, kas būtų, jeigu vyriausybė vieną dieną nuspręstų leisti iš biudžeto apmokėti paslaugas, kurios naikina senukus.” Gaila, bet filmas iš tikrųjų apie tai. Gaila, nes „Perlo” aktoriai, ne tik Jonas Vaitkus ir Dainius Kazlauskas, vaidina puikiai (puikumas sąlyginis – dar nemačiau kitų lietuviškų naujienų). Gaila, nes 2000-aisiais Laimontas Kairys sukurtu devynių minučių filmu „Žvaigždžių kasmet vis mažiau” jau įrodė galįs ramiai, paprastai, senamadiškai, bet įdomiai jaudinti žiūrovus. Šįsyk pasirinkta medžiaga – „Perlas” sukurtas pagal Antano Suodžio novelę – dvelkia ne nostalgija “priklausomos” Lietuvos kino puoselėtai Ezopo kalbai, o tiesiog labai naivia didaktika ir prastu skoniu. Galbūt neturėčiau priekaištauti dėl nestilingo titrų šrifto ar iliustruojančių veiksmą muzikos garsų, bet stebėti moralizavimą ir dejones dėl „susvetimėjusios” ir „sumaterialėjusios” visuomenės tokio anekdoto forma yra nuobodu.

Po filmo eilinį kartą prisiminiau pokalbį su vienu draugu. Jis pasakė: „Menas turi būti amoralus”. Atsakiau jam: „Per daug sureikšmini moralę”.

Netrukus šviesos užgeso kitoje salėje, ir pagaliau pamačiau daugybės praeitų metų festivalių favoritą – rumunų „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos”. Įtemptas veiksmas sukasi apie nelegalų abortą 1987-ųjų Rumunijoje, ir jeigu reikėtų apibrėžti, apie ką pasakoja filmas, tiksliau būtų pasirinkti santvarką, o ne abortą. Filmas stebina, nes atsisakyta žaisti žiūrovu pagal jau seniai žinomas taisykles – specialiai nenaudojamos visos įmanomos aštrios situacijos, vaidyba netirštinama iki kraštutinumų, neatsakoma į visus klausimus. Gal todėl filmas sukelia mažiau emocijų, bet leidžia puikiai pajusti, kaip gyveno to meto rumunai – ne kitaip nei lietuviai, beje. Užrašas pabaigoje – „Iš serijos pasakų apie aukso amžių” – ir kiti satyriški elementai nesunaikina jausmo, kad stebi tikrą gyvenimą. Labiausiai džiugina pabaiga, išvengianti moralinių išvadų ar apibendrinimų, galėjusių viską sugadinti.

Spėju ir į Woody Alleno filmą. Nors Woody naujausiais savo kūriniais jau stengiasi nebejuokauti, to matyt nenori pripažinti lietuvių vertėjai, pavadinimą iš „Kasandros svajonė” (Cassandra’s dream) perkrikštiję į „Kasandros prakeiksmą” – vertėjų manymu, filmo herojai savo svajonių laivą greičiau įvardintų prakeiksmu, o ne svajone. Kalbant apie filmą, Woody ir toliau skaito Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę”, bei graikų tragedijas. Viename dialoge pagrindinė filmo veikėja, seksualiai karjeros siekianti aktorė, užsimena, kad jos mėgstamiausia graikų tragedijų herojė – Klimenestra – o juk būtent ji nužudė pavadinime nepaslėptą Kasandrą; be to, Kasandra buvo išpranašavusi Trojos karą, tad fantazuoti galima ir plačiau. Nenuobodu spėlioti, kuris iš jų – Collin Farrell ar Ewan McGregor – liks Raskolnikovu, bet visa tai jau matyta „Lemiamame taške”, kuris ne tik sudėtingesnis ir sąmojingesnis, bet taip pat, kad ir kaip būtų keista, geriau suvaidintas.

3-čia diena

War is over! If you want it. Dokumentinį filmą “Amerika prieš Džoną Lenoną” būtina pamatyti tiems, kurie nekenčia Yoko Ono dėl to, kad ji neva išardžiusi kažkokią pop grupę. Iš tikrųjų, turbūt būtent sutikęs išdyškėlę Yoko, maištingasis John visai pasileido ir savo šlovę bei pinigus pradėjo švaistyti taikai. Give peace a chance. Smagu, kad filmas nesistengia dramatizuoti ar idealizuoti, pateikia daug nematytos archyvinės medžiagos ir kalbina įvairiausius pašnekovus – nuo FTB agentų iki Noam Chomsky ar Gore Vidal. Pastarasis pasako itin svarbią frazę: „Lenonas reprezentavo gyvenimą, kai tuo tarpu ponas Niksonas… ir ponas Bušas… reprezentuoja mirtį”.

Fatih Akin, kaip ir ankstesniame savo filme „Galva į sieną”, „Iš kitos pusės” pasakoja ilgus ir vingiuotus gyvenimus. Šįsyk simetriškai, bet ne dirbtinai kertasi tėvo ir motinos, heteroseksuali ir homoseksuali meilės. Vis dėl to pirmą filmo valandą žiūrėti sunku, nes pagrindinis aktorius Baki Davrak nei patrauklus, nei itin organiškas. Pabaiga taip pat nesukrečia – net tokia skaudi linija kaip politika/radikali kova už laisvę paskandinama nuotaikingo siužeto.

Įsimintinas Rainer Werner Fassbinderio fetish aktorės Hanna Schygulla vaidmuo – beje, ši geniali kino asmenybė ne tik atvažiuos į „Kino pavasarį”, bet jau kitą savaitę Vilniuje, Kotrynos bažnyčioje, skels ir koncertą. „Iš kitos pusės” primena Fassbinderį ne tik kultine aktore, bet ir iš vokiečių klasiko 1974-ųjų filmo „Baimė valgyti sielą” perimtomis temomis, siužeto linijomis, bei musulmonišku vardu Ali. Nebūtų klaidinga Fatih Akino filmą vadinti l’hommage Fassbinderiui. Nuostabu, kad tuo gali įsitikinti kiekvienas „Kino pavasario” žiūrovas – tarp rodomos Fassbinderio filmų retrospektyvos pateko ir minėtas „Baimė valgyti sielą”. Apmaudu, kad nepateko „Karčios Petros von Kant ašaros”, su kuriuo sieti „Iš kitos pusės” taip pat nesunku.

Paprastas, hipnotizuojantis ir paradoksaliai žiūroviškas filmas – Aleksandro Sokurovo „Aleksandra”. Pavadinimo heroję – močiutę, lankančią savo anūką karininką karinėje stovykloje Čečėnijoje (vietovę galima tik nuspėti) – be trūkumų įkūnija operos daininkė, Mstislavo Rostropovičiaus našlė Galina Višnevskaja. Jaukus, stilingas išgyvenimas. Antikarinis filmas be tradicinių priemonių (pačio karo apskritai nerodoma) ir tradicinio patoso – nes, kaip atsidūsta Aleksandra, „ne viskas taip paprasta”. Smagu, kad filmas nepatiko Putinui, o juk po nemontuotos kelionės po Ermitažą – „Rusų arkos” – Sokurovas jau buvo pradėtas kaltinti rusų prezidento rėmimu.

Tailandietiškas „Nuostabus miestas” – ypatingai neišsiskiriantis, bet malonus ir gražus filmas. Architektas, atvykęs į pajūrį atsatyti po cunamio sugriautą pajūrio miestelį, sutinka vietinio viešbučio savininkę; nors jų meilės istorija kėsinasi baigtis tragiškai, filmas vis tiek plaukia lyg atpalaiduojanti muzika. Naivūs erotiniai santykiai, gamta, vaiduoklių nuojautos – visa tai paprasta, bet ir neerzina.

4-a diena

Diena prasidėjo nesmagiai. Lietuvių filmų programoje pristatytas vaidybinis trumpametražis „Tikrovės pinklėse“ sukėlė daug minčių: kodėl tarp filmą pristačiusios filmavimo grupės nebuvo režisieriaus Justino Lingio, kodėl filmo titruose neįvardinti kai kurie aktoriai, ką filmuodami galvojo kūrėjai ir t.t. Į kai kuriuos atsakė pagrindinė filmo aktorė Valda Bičkutė – prieš premjerą pasidžiaugusi, jog filmas jaukus ir tinka sekmadienio popietei. Iš tiesų ji, kaip ir kultinis teatro ir kino aktorius Vytautas Paukštė, buvo verčiami vaidinti gana infantilioje pasakoje apie anūkėlę, iš užsienio sugrįžusią pas savo kaimietį senelį – staiga anūkėlei prisisapnuoja burtai, laumės ir panašios baisybės. Galėčiau tiesiog pakartoti tuos pačius priekaištus, kuriuos jau išsakiau „Perlui“, įskaitant titrų nestilingumą ir iliustruojančią muziką. Šiuo atveju šlubuoja dar ir vaidyba – nors tai jau režisieriaus abejingumo ar nesusikalbėjimo kaltė, nes visi filmo aktoriai tikrai pajėgūs vaidinti geriau.

„Uždrausta meilė“ nenustebino, bet ir nenusibodo. Žydo ir pakistanietės meilės istorija sekama nuosekliai, įtemptai ir tikroviškai. Tvarkinga, gerai suvaidinta drama. Įdomu pastebėti, kaip į filmą įsiterpia gyvo prancūzų klasiko Alain Resnais įžymusis dokumentinis trumpametražis „Naktis ir rūkas“ – šį poetišką ir kankinantį šedevrą su šokiruojančiai šiurpia archyvine medžiaga iš II Pasaulinio karo koncentracijos stovyklų vis mėgsta pažiūrėti pagrindinio herojaus tėvas. Vėliau trumpametražio kadrai gretinami su „Uždrausto meilės“ veikėjų kelione į Aušvicą. Taip filmas bando susikurti įdomesnę perspektyvą, tačiau galų gale išlieka tekstu be ypatingesnių nukrypimų.

17 valandą 50 minučių 3-ioje Vingio salėje nustebina Kristinos Buožytės pilnametražis vaidybinis debiutas „Kolekcionierė“. Pasirodo, Gabija Riškuvienė yra puiki aktorė, anksčiau, matyt, tik apsimetinėjusi. Ir vis dėlto tai režisierės nuopelnas, nes būtent jai pavyko priversti aktorius vaidinti įtikinamai. Priekabiauti, aišku, vis dar galima: Marius Jampolskis vis tiek kartais stengiasi „pasiteisinti“ daugiau nei reikia – norėtųsi apriboti jo judesius, galbūt tinkančius platesnei teatro scenai; Valdos Bičkutės herojei trūksta kompleksų, jaučiama visai nereikalinga pačios aktorės kritika kuriamam personažui ir kt. Bet apskritai vaidyba puiki, nes visų pirma situacijos ir dialogai – suprantami, kupini ironijos ir sąmojo. To, ką padarė Kristina Buožytė, kol kas nepavyko įgyvendinti nei AXX‘ams, nei Miškiniui, nei bet kokiam kitam bandančiam lietuvių kiną gaivinti jaunimui. Scenarijus šiuolaikiškas, intriguojantis, scenos keičiasi pagrįstai, bet kartu organiškai, atveria galimybes įvairioms interpretacijoms. Audinys kuriamas primenant kitus kino filmus (visai nesvarbu, sąmoningai, ar ne): vinguriuoti laiptai ir Gabijos kuodelis primena Hitchcocko „Vertigo“, vojerizmo scena – David Lyncho „Žydrąjį aksomą“, Gabijos Ryškuvienės įkūnijama herojė – Michael Haneke „Pianistę“ (beje, taip pat rodomą festivalyje Isabelle Huppert retrospektyvoje) ir kt. Vis dėlto tenka apgailestauti, jog Kristina Buožytė nebaigė filmo daug drastiškesniu epilogu, kuris būtų logiškas tiek siužeto, tiek galimų poteksčių prasme – tuo labiau, ir paveikesnis emociškai. Toks žingsnelis atgal mane šiek tiek nuvylė, tačiau filmas vis tiek labai įdomus ir vertas žiūrėti ne vieną kartą. Sėkmės jo autorei, ir linkiu sugalvoti kokį nors įdomesnį filmo pavadinimą užsienio festivaliams.

Dar spėju į „Continental, filmas be ginklų“. Kanadiečių režisieriaus Stéphane LaFleur debiutas ilgame metraže žavi subtiliu humoru: švelnesniu, nei Kaurismäkio, nuoseklesniu, nei Roy Andersseno. Apie mirtį, seksą, reklamą – subtiliai ir švelniai. Stebi, kaip nejučia susipina gyvenimai, lauki – gal įsipins ir tavasis.

5-a diena

Wong Kar-wai filmas „Mano vaivorų naktys” nepatinka ne dėl to, kad nuspėjamas. Ir ne dėl to, kad anksčiau režisierius iš Honkongo kūrė šedevrus ne english kalba. Todėl irgi, bet labiau dėl Norah Jones, o taip pat ir Rachel Weisz silpnos vaidybos; ir scenarijaus, kuris per daug išreiškia žodžiais, o ne veiksmais – o galėtų, nes juk ir aktoriams būtų lengviau veikti, o ne plepėt. Dėl stiliaus ir nuotaikos – geriau tada panašiomis spalvomis svaigintis Paulo Thomo Andersono filmu „Punch-drunk love”, arba pačio Wong Kar-wai „Meilės nuotaika”, „Laukinėmis dienomis” ar „Laimingais kartu”. Tokiam genijui kaip Wong Kar-wai išsisukinėti kažkaip nepadoru.

Maloniai nustebina Julio Medem „Sutrikusi Ana”. Filmas beveik tyčiojasi iš žiūrovo, kas dešimt minučių keisdamas žanrą ir aplinkybės. Išmėtoma daugybė siužetinių linijų, kurios epiloge nuosekliai ir drąsiai supinamos. Ana, tėtis, Charlotte Rampling įkūnijama šiuolaikinė mecenatė, nulemtas meilužis, geriausia draugė, hipnotizuotojas… Visas chaosas (filmo pavadinimas originalo kalba ir skamba „Chaotiška Ana”) stebėtinai susitvarko į netgi labai uždarą kompoziciją. Nuotaikingas filmas ne tik sukelia minčių apie valdžios žmonių neintelektualumą ir grėsmę, žmonijos ateitį ir pasimirštančią praeitį, „moteriško” valdymo/prado būtinybę ir kt., bet ir sėkmingai, bei švelniai visa tai parodijuoja. Įdomus, žaismingas ir provokuojantis laikas, kuris belaužydamas naratyvo standartus kartais visgi prisiversdamas jiems atsiduoda.

6-a diena

„Kontrolė“ – vienas festivalio filmų, apie kurį buvo daug girdėta, todėl lengva nusivilti. Joy Division dainininko Ian Curtis gyvenimas rodomas schematiškai, neįdomiai ir nejaudinančiai. Režisūriniui fotografo Anton Corbijn (kuris pats yra fotografavęs Joy Division) debiutui nesiseka sukurti nuotaikos net atėmus spalvas. Įvykis po įvykio, trumpas iliustravimas muzika po banalaus dialogo – ir štai Ian Curtis nusižudo. Šitą gi ir taip žinojau.

„Ben X“ – kol kas blogiausią įspūdį palikęs festivalio filmas, pasižymintis didaktika ir rezultatyviu pasakojimu. Autistas, kuris po klasiokų patyčių mokykloje, namie vis labiau įsitraukia į kompiuterinį žaidimą (visai jokios nostalgijos nekeliantį RPG) – istorija skamba neblogai, gal todėl šiuo filmu debiutavęs belgų režisierius Nic Balthasar jau kitais metais planuoja filmą perdirbti Amerikoje. „Ben X“ festivalio žiūrovams pristatė į Lietuvą atvykęs pagrindinio vaidmens atlikėjas – kine debiutuojantis Greg Timmermans. Deja, sudėtingą autisto vaidmenį šis jaunas aktorius sukūrė nei įtikinamai, nei šarmingai, tad labai didelės euforijos šis faktas nesukelia.

7-a diena

„Takva – Dievo baimė“ žiūrovams taip pat pristatė į Lietuvą atvykę aktoriai – Erkan Can ir Settar Tanriogen. Erkan Can įkūnija pamaldų musulmoną, kurio pasaulėžiūrą ir likimą griauna naujas – nuomos surinkėjo – darbas. Tai išties įsimintinas vaidmuo, ypač finalinėmis kančios minutėmis. Pats filmas – lėtokas, nuoseklus, gražiai nufilmuotas. Pasakojama istorija – paprasta, bet įdomi, supažindinanti, o taip pat švelniai kritikuojanti musulmonų fundamentalistų tradicijas šiuolaikinėje Turkijoje.

Filmas „Irina Palm“ vykusiai derina smagias akimirkas su skaudžiomis, nepametant subtilumo ir nuotaikos. Pasiaukojanti močiutė, dėl anūkėlio gyvybės masturbuojanti vyrus – intriguojanti istorija, papasakota gyvenimiškai ir jaukiai. Dera visų aktorių – Marianne Faithfull, Miki Manoljovic, Kevin Bishop ir kitų – vaidyba. Optimistinė ir naivi, bet įtikima vizija apie įvairius žmones. Gal ir nieko ypatingo, bet santūrumas ir ironija šiuo atveju labai įtinka.

Prisipažinsiu: pasinaudojęs šiais metais festivalio teikiama galimybe peržiūrėti filmus specialiai tam skirtame spaudos centre, nepalaukiau iki lietuvių kino manifestuotųjų (režisierių, prieš kelis metus pasirašiusių „Kino manifestą 2006-2009“) premjeros „Brėkštant“. Šį 45 minučių filmą sudaro keturi etiudai su vyro ir moters santykiais, besivystančiais auštant. Jų autoriai – Ignas Miškinis, Marius Kunigėnas, Donatas Vaišnoras ir Mantas Verbėjus.

Jei sąžiningai: vienintelis Manto Verbėjaus trumpametražis, pavadinimu „Tik tu ir aš“, vertas dėmesio. Tikrai profesionaliai, žaismingai ir labai jaudinančiai parašytas bei suvaidintas dialogas, pulsuojantis tarp meilės ir mirties. Kita vertus, šiuo trumpu filmuku Mantas nepralenkia savo paties 2003-iais sukurto 40-ies minučių filmo „Mano Saračka“, kuris jausmų krėtė dar daugiau ir išradingiau. Bet kokiu atveju, Mantui Verbėjui norisi linkėti ilgo metražo ir sėkmės.

Kitų režisierių etiudai lietuvių kino kontekste neišsiskiria ir ne velnio nemanifestuoja. Ignas Miškinis „Ingoje“ įsivaizduoja (t.y. rodo) Dainių Gavenonį ir Editą Užaitę paryčiais prabangaus lofto lovoje – bet nei jie genialūs kino aktoriai, nei jų dialogas toks originalus ir netikėtas, nei jie tokie jau nuogi, kad sulaikytų žiūrovo dėmesį. Keisčiausia, kad veiksmo ir įdomių santykių trūkumą Ignas Miškinis vienu metu tarsi bando kompensuoti moralizavimu ir nelabai vykusia poetiška simbolika – tai būdinga kai kuriems lietuvių kino „tėtušiams“, o juk manifesto autoriai, cituoju: „turi oponuoti autoritetams“; „filmai privalo išsilaisvinti iš negyvų kino formų ir atsiverti betarpiškam dialogui“. Kam gi oponuoja Miškinis (ir kiti) ir kokios jo kino formos išlaisvina kiną?..

Vis dėlto Igno Miškinio aktoriai vaidina įtikinamai, ko negalėtum pasakyti apie Donato Vaišnoro „Žalių akių“ komandą. Matosi, jog pastangų suvaldyti aktorius būta, tačiau nuspėjami ir komentuojantys vis tą pačią emociją dialogai jiems akivaizdžiai trukdo. Žalios ar žydros akys tos moters, išardžiusios, matyt, ilgametę porą, žiūrovui galų gale jau nebesvarbu.

Mariaus Kunigėno etiudas „Bent niekada“ sudomina įdomiais veidais ir netikėta situacija – jautrus naktinis pokalbis per skype. Gulėti lovoje su kompiuteriu, gulėti lovoje su tavimi. Ir vis dėl to tai tėra LMTA trečiakursių studentų lygio improvizacinis etiudas, kuris guodžia tik šio filmo kontekste.

Bendrai vertinant „Brėkštant“, atrodo kad kai kurie režisieriai kūrė ne savo noru, o kažkieno verčiami. Tikiuosi, jie supranta, kad niekas ant jų nepyks, net jei jie ir nesukurs tų dešimties filmų, „Kino manifestu“ pažadėtų iki 2009-ųjų.

8-a diena

„XXY” imasi temos, kuri vaidybiniame kine dar beveik nenagrinėta – hermafroditizmo. Ką daryti, jei gimei ir vyru, ir moterimi (tiksliau: nei vienu iš jų), kaip mylėti(s), jei negali įsipaišyti ne tik į heteroseksualo/ės, bet net ir į gėjaus ar lesbietės tapatybę? Galimybių daug, bet penkiolikos metų hermafroditui Alex nei viena jų neatrodo tinkama. Įdomus probleminis kinas, kritikuojantis netolerantišką visuomenę, nors konkrečios išeities taip ir nesiūlantis. Pritrūksta įdomesnių vizualinių sprendimų – norisi dažniau matyti paslaptingus pradžios titruose piešiamus grėsmingos gamtos vaizdus, ar sapnais pavirtusius vaikystės piešinius – tačiau dėl minėtos temos ir puikios vaidybos argentinietės režisierės Lucía Puenzo debiutas vertas dėmesio.

„Heima” skirta Sigur Rós gerbėjams – turiu omeny, tiek jau buvusiems prieš filmą, tiek tapusiems jį žiūrint. Muzikinė dokumentika apie tai, kaip ši islandų grupė surengė koncertinį turą Islandijos žmonėms – nemokamą, nes čia jų namai („heima” islandų kalba reiškia „namie” arba „tėvynė”). Filmas taip pat subtiliai ir stipriai primena apie tai, jog net stulbinančią Islandijos gamtą užteršti ir sunaikinti įmanoma. Nors „Heima” žaidžia vaizdingais palyginimais – Islandijos gamta/Sigur Rós muzika, iškilmingai apsirengę muzikantai gatvėje, staiga atsiduriantys scenoje, ir kt. – tačiau apskritai daug kas ištariama savaime suprantamais žodžiais ir, tuo būdu, per plauką susilaikoma nuo tapimo šedevru. Kita vertus, juk tai gražus, informatyvus, bei meditatyvus filmas, tai gal daugiau norėti ir nereikia.

9-a diena

Pagaliau: filmas, kurio metu verki ir paskui dėl to nesigaili. „Skafandras ir drugelis“. Neįtikėtina istorija, kuri tačiau iš tikrųjų yra atsitikusi žurnalo „Elle“ redaktoriui Jean-Dominique Bauby. „Apsisprendimo“, „Pianisto“ scenaristo Ronaldo Harwoodo scenarijus, stebėtina Mathieu Amalric vaidyba ir antraplanė kultinio Max von Sydow rolė – tik kelios priežastys pamatyti šį filmą. Geriausia būtų išvengti bet kokių išankstinių žinių apie siužetą, nes visų pirma tai istorija, kurią įdomu išgyventi.

Atpalaiduojantis nuo „privalomų“ scenarijaus rašymo taisyklių (ir kartu pabaigoje jas nuosekliai susirankiojantis) – nepriklausomos nuotaikos amerikiečių režisieriaus Ed Ratke filmas „Gyvenimo tempas“. Skirtingi žmonės, skirtingos akimirkos vogtose vaizdajuostėse. Gražus, gal utopinis apibendrinimas, kurį vienas filmo herojus ištaria tarsi netyčia: vaizdai egzistuoja net ir be žvilgsnio.
Įdomu pastebėti, jog būtent „Gyvenimo tempas“ laimėjo praeitų metų queer liūtą Venecijos kino festivalyje, o „Kino pavasaryje“ rodomas ir kitą prestižinį LGBT kino apdovanojimą, 2007-ųjų Berlyno „Teddy“, pelnęs taivanietiškas filmas „Mirties Lelijos“. Ir nors buvo smagu seanso metu pamatyti tiek daug merginų, kurių žvilgsniai kryžiavosi su kitų merginų žvilgsniais, pats filmas, deja, ne itin vykęs. Pasitelktos priemonės rytietiškame kine jau ne sykį matytos – vizualumas, simboliai, susiję su gamta, kiek pabrėžtina vaidyba ir t.t. Šiek tiek iunterneto, sekso ir sekso internetu, ir filmas jau beveik šiuolaikiškas; o šiaip, filmas savo pretenzijų dėka nelieka paprastu, gražiu išgyvenimu – o pretenzijos neoriginalios, todėl neįdomu.

Pradėjus kalbėti queer temomis nustoti gali būti sunku, ypač kai meistrų programoje rodomas atviro gėjaus Gus Van Santo naujausias kūrinys „Riedlenčių parkas“. Ir nors filmo siužetas su homoseksualais šįkart neturi nieko bendra, režisierius viename interviu nepaneigė, jog potekstė gali būti suprantama kaip homoseksualumo atskleidimas (kitaip tariant: gėjaus, lesbietės ar dar ko nors išlindimas iš spintos). Filmas įdomus ir be šios interpretacijos – Gus Van Sant kuria žaisdamas ne tik kino (Hitchcocko „Psychopato“) ar literatūros (Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“) intertekstais, bet ir ritmu, pasakojimo bei laiko tėkmėmis. Vienas geriausių festivalio filmų: žiūrėjimui ir peržiūrėjimui.

10-a diena

Dokumentinių filmų programoje rodoma „Mechaninė meilė“ užduoda ore jau kurį laiką plevenančius klausimus – ar įmanoma (arba kada bus įmanoma) sukurti robotą, kurio neatskirtum nuo žmogaus, kuo apskritai žmogus skiriasi nuo roboto, jeigu skiriasi, ir t.t. Vakarų ir rytų požiūrio į robotus skirtumai atskleidžiami ne tik apklausomis, bet ir konkrečiais pavyzdžiais – istorijomis. Jeigu gyvenime svarbiausia mylėti ir būti mylimam, ar verta aiškinti močiutei, jog jos ruoniukas tėra robotas, kurį per muzikines repeticijas senelių prieglaudoje derėtų išjungti?

Vienintelė lietuviškos dokumentikos premjera festivalyje – Tomo Tamošaičio „Ispanų suaugusiems“. Ispanų kalbos mokytoja Marija Antonija, svajojanti būti aktore, emigrantus verčia mokytis ispanų kalbos lyg kokius vaikus. Tačiau jie ne vaikai, o suaugę, turintys daugybę problemų, pasiilgę namų, pavargę nuo nesusikalbėjimo – taip pat ir kultūrinio. Filmas – įdomus, kartais tikrai netikėtas, juokingas ir gyvas. Visgi norisi matyti įvairiapusiškesnius emigrantų portretus ir akimirkas, o Marijos Antonijos idealizavimą kartais sunku suprasti. Vis dėl to šį netolygų ir ne visai tvarkingą filmą pažiūrėti verta vien dėl emigrantų išsakytų minčių, ne itin patogių savimylai Europai.

2008-ųjų Berlyno kino festivalio „Auksinio lokio“ laureatas, brazilų režisieriaus José Padilha „Elitinis būrys“ bando stebinti brutaliu veikėjų elgesiu, itin schematiškai motyvuotais personažais ir siužetu, pritemptu Michel Foucault teorijos naudojimu ir kt. Pasakojimas toks skubotas ir perkrautas informacijos, o veikėjai tokie antipatiški, jog nors politinės idėjos brukamos pabrėžtinai, jas vis tiek sunku suprasti/išgyventi. Užsienio žiniasklaidoje, beje, pasirodė nemažai kritikų atsiliepimų, kuriuose šio filmo ideologija vertinama kaip beviltiška, ciniška ir fašistinė.

Čia mano dienoraštis baigiasi, žadėdamas sugrįžti kitu pavidalu: mintimis apie Isabelle Huppert retrospektyvos filmus (ir ne tik).

Dienoraštį tęsia Gediminas Kukta

11-a diena

Sekmadienį, balandžio 13 dieną, Jūratė Samulionytė pristatė trumpametražį fotofilmą „Nerutina“. Iš 80 000 kadrų sunarstytas filmas pasakoja istoriją apie Henriką (akt. Saulius Čėpla) ir jo rutiną. Apie Henriką ir jo crazy daiktus, nuvedančius šeimininką į kitokį, nerutinos, pasaulį. Gražus filmukas, originalus savo forma, bet ne turiniu: šiuolaikinės Alisos ir Geltonų Plytų Kelio parafrazė novatoriškumu netrykšta. Ne pro triušio urvelį veikėjas patenka į kitą pasaulį, o pro šiukšlių dėžę, ir ne plytos, o baltas tualetinis popierius rodo Henrikui kryptį prie aitvarus laidančios merginos, prie meilės (akt. Elžbieta Latėnaitė). Ironija? Matyt. Apskritai kai kurioms scenoms trūko užaštrinimo, aiškaus akcento; to juk prašosi pats filmuko formatas – kuklios 15 minučių. Paradoksalu, bet Henriko rutinos pasaulis atrodė žymiai įdomesnis. Originalesnių, sąmojingesnių scenų gal kiek ir pritrūko antroje filmuko pusėje. Bet ką čia aš – režisierės lietuviška svaja jau keliauja po pasaulio festivalius, o mums, lietuviams, nusimato turėti savąjį Janą Svankmajerį.

Vakare nuskubu į Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusi aktorės Hannos Schygullos koncertą „Biografinis miuziklas“. Gyvenimo istorija nuo vaikystės iki šių dienų, nuo vaikiškų dainelių apie sapnus ir vokiškų liaudies dainų iki rokenrolo, Edith Piaf ir Johno Lennono „Imagine“. Sunkoka, nedrąsi pradžia (tarsi atkartojanti pirmųjų žingsnių, vaikystės patyrimų aidą) ir aistringa, sodri lotyniška pabaiga, po kurios dar labiau pradedi žavėtis aktore, jos talentu. Žinoma, kamerinė, kokio nors kabareto aplinka aktorės balsui ir charakteriui būtų tikusi labiau, bet daina po dainos Hanna Schyglla sugebėjo suvaldyti ir bažnyčios skliautus, ir klausytojų dėmesį. Iki pat pabaigos (valiūkiškos Lili Marlen dainelės) nuoširdžiai ir meistriškai.

12-a diena

Kai festivalio atidarymo filmas iš piršto laužė burtus, tai juostos „Medūzos“ režisieriai Edgaras Keret ir Shira Geffen sukūrė subtilų it šiltą, elegantišką ir magišką filmo atmosferą, rodos, visai be pastangos. Kelių žmonių istorijos viename Izraelio pajūrio miestelyje dvelkia nostalgijos ir liūdesio nuotaikomis. Sutuoktinių pora, keičianti viešbučio kambarius ir niekaip nesugebanti išgyventi medaus mėnesio džiaugsmo, iš Malaizijos uždarbiauti atvykusi jauna mama, jos prižiūrima kaprizinga ligota moteris, vestuvėse padavėja dirbanti mergina ir maža mergaitė, išlipusi tiesiog iš jūros – tai juostos veikėjai, bandantys gyventi, susigyventi ir išgyventi. Vasaros šviesą ir šilumą spinduliuojanti poetiška juosta neveltui Kanuose laimėjo „Auksinės kameros“ prizą.

Ilgai galvojau, kuriai matytų filmų aktorei įteikčiau apdovanojimą už geriausią vaidmenį. Kol nepamačiau korėjiečio režisieriaus Lee Chang-dong‘o „Paslaptingos saulės šviesos“, pirmenybę teikiau rumunei Anamariai Marincai iš „4 mėnesių…“. Dabar vienareikšmiškai atiduočiau korėjietei Jeon Do-yeon. Taip padarė ir Kanų kino festivalio komisija, nors tai jokiu būdu ne rodiklis. Filmas – šiuolaikinis biblinės Jobo istorijos variantas, vyro ir sūnaus netekusios moters kančios studija. Dvi su puse valandos trukusi juosta prabėgo nepastebimai dėl stebėtinai gerai vaidinančios aktorės, o ir režisierius sugebėjo išlaikyti objektyvų toną pasakodamas tikrai sudėtingą istoriją. Paskutinis, tiesiog trivialus filmo kadras – purvo bala, pernykščiai lapai, šiukšlės ir nukirptų plaukų sruogos – apvalo ir padovanoja tikrą kino katarsį.