Nebandysiu Ievos Narkutės įgrūsti į, taip mūsuose pamėgtus, įvaizdžio rėmus ir neketinu jos asmenybės nuspalvinti neva visagaliais epitetais. „Liūdnoji” ar „optimistiškoji” Ieva atrodytų taip juokingai ir visiškai neatspindėtų dvidešimtmetės dainų autorės ir atlikėjos, dabar gyvenančios Vilniuje.
Klausantis ilgo įrašyto pokalbio nuo skardaus Ievos juoko čirškia diktofono ausinės, girdint jos muziką užplūsta ramybė ir net didžiausias cinikas pagauna save skrajojantį ant melancholijos debesėlio. O pašnekesio metu dar daugiau visko – prisiminimų, ateities vizijų, ramybės, džiaugsmo, absurdo, susimąstymo, klausimų, liūdesio, optimizmo ir dar šimto, skirtingos ir kartu tos pačios Ievos, spindinčių briaunelių.
Žinau, kad nelabai mėgsti dalinti interviu. Kodėl? Suvoki, kad tai neišvengiama, jei nors kartais užlipi ant scenos.
Aš nemėgstu šnekėti, ne, tiksliau, mėgstu, bet man patinka „blevyzgoti”. Kalbėti apie muziką labai sunku. Man patinka dainuoti ir manau, kad tai jau labai daug pasako. O suprasdama, kad tai neišvengiama, į interviu prašymus reaguoju nelabai džiaugsmingai, bet kaip matau, nieko neatbaidau, – juokiasi.
Prisimink savo muzikavimo pradžią. Kada ir kaip pradėjai kurti ir dainuoti?
Žmogui, gimusiam muzikantų šeimoje, to išvengti neįmanoma. Iš vienos pusės tai palaima ir tik užaugusi vaikystę vertini labiau ir suvoki, kokią neįkainojamą ir milžinišką patirtį bei aplinką turėjai. Aš sakau, kad viskas prasidėjo dar tada, kai mano mama, būdama aštuntą mėnesį nėščia, grojo Mocartą, baigiant Muzikos ir teatro akademiją. Abu tėveliai, kurie yra ne tik muzikantai, bet ir pedagogai, susipažino ten, ten mane ir pradėjo, – juokiasi. Toliau muzikos mokykla, žodžiu, visos sąlygos pasiduoti šiam prakeiksmui buvo palankios. Muzikavimas prasidėjo labai natūraliai. Aš užaugau besisupdama ant pianino kėdės.
O rimtesnė kūryba į gyvenimą atėjo maištingosios ir ieškojimų kupinos paauglystės metais. Žinai, meilės ne meilės, didelės neapykantos, nesupratimas, kas yra ir kas nėra pasaulis ir ko iš jo nori, o kur dar revoliucijos ir perversmai. Bet mano protestai buvo švelnūs, mergaitiški, labai lyriški. Mokykloje su drauge įkūrėme tokią kaip ir grupę. Pasiimdavome „Bitlų” melodiją ir parašydavome tekstą apie kokią nors mokytoją. Tada susirinkdavome į namus draugų, nugvelbdavome ko nors iš baro ir dainuodavome.
O kaip tėvai ir draugai priima dabartinį tavo dainavimą?
Draugai, kurie dabar išgirsta mane per radiją krinta nuo kėdžių ir sako, siaubas, kaip aš galiu tavęs klausyti, jei pažįstų jau daugybę metų. Aš jaučiu didelę baimę šeimai parodyti savo kūrybą. Nepažįstamas žmogus tave priima kaip kūrėją. Artimam žmogui paaiškinti, kad viena iš tavo pusių sukūrė „depresovą” dainą, bet tai nereiškia, kad nori žudytis, sudėtinga. Brangūs žmonės dainose ieško savęs, buities. Bet asmenybė juk nėra viena briauna, o susideda iš milijonų dalykų.
Kaip tai, ką darai dabar, pasikeitė nuo paauglystės? Jauti esminius skirtumus?
Pradžioje, kaip minėjau, pradėjusi intensyviais ir priverktų dienoraščių metais, buvau radikalesnė. Šiek tiek gotė, tokia šiek tiek evil. Tada klausiausi juodos muzikos, visa kita neegzistavo. Pirmosios dainelės ir buvo tokios „depresyvesnės”, liūdnesnės, maištaujančios, jose vyravo viena – beprasmio pasaulio nuomonė. Dabar mano akys žymiai plačiau atvertos, juk išbrendi iš krizių. Nedrįsčiau to vadinti suaugimu, tačiau į pasaulį pradedi žiūrėti kitaip ir supranti, kad vien juoda ir balta neegzistuoja – tu pastoviai gyventi milijonuose pilkų atspalvių, iš kurių gali pasirinkti bet kokią spalvą. Pradedi matyti visą pasaulį, juo domėtis, keičiasi ir muzika. Labai norėčiau, kad ir kitiems atrodytų, jog mano kūryba tampa įvairesnė. Tuo ir skiriuosi nuo praeities – atmerkiau akis. Jei mano milijonus matomų spalvų kūryboje klausytojas pajaus bent 5 procentais – būsiu laiminga.
Daugelis tave pažįsta Jievos pseudonimu. Dabar jau nori likti tiesiog Ieva?
Su pseudonimu buvo kurioziškų istorijų. Norėdama užsiregistruoti dainuojamosios poezijos puslapyje su Ieva to padaryti negalėjau, nes vardas jau buvo pasirinktas, todėl teko pridėti raidę „j”. O dar pirmoje klasėje, pamenu, po rugsėjo pirmosios grįžta namo mano draugė ir sako namiškiams, kad mūsų klasėje yra mergaitė, kurios vardas iš raidės „j”. Tėvai išvardijo visas Jolantas ir Janinas, o tada mažė sako, ne, tai – Jieva. Istorija buvo labai intymi ir draugiška. Iki šio vakaro ją žinojo vos keletas žmonių, – juokiasi. Tos vienos raidės pridėjimo visiškai nesureikšminu ir jokių sąmonių, pasąmonių ar kitų intencijų čia nėra. Dabar tai bandau panaikinti ir vadintis įprastu vardu. Pereinamasis laikotarpis šiuo metu – būna, kad skliausteliuose dar parašo Jieva.
O kaip atsitiko, kad pasirinkai studijuoti psichologiją?
Nes bijau iš muzikos valgyti duoną. Man patinka tai, ką mokausi, ir tai tikrai nėra atsarginis variantas. Psichologija ir muzika tokie lygiaverčiai dalykai man, kad kartais pagalvoju, ką, esant būtinybei, pasirinkčiau vieną. Tai būtų neįmanomo sudėtingumo klausimas. Aš nesu vien ekspresyvus ir artistiškas žmogus. Man labai gera po sekinančio koncerto vakare sugrįžti į namus ir sėsti prie aukštosios matematikos. Gal ir lengviau, kai du mano mylimi dalykai priešingi, tada jie papildo vienas kitą. O ant scenos visi susivienija – ar tu architektas ar muzikantas.
Nelabai mėgsti klausytis kitų atlikėjų, ypač bardų, muzikos. Kodėl? Bijai perimti tam tikrus motyvus?
Priežastis labai paprasta – aš jų prisiklausau gyvų, su jais man tenka garbė užlipti ant scenos. Tada matai kaip jie dirba, keičiasi, tobulėja. Aš mieliau klausausi tų, į kurių koncertus negaliu nueiti, ners jie mirę arba neatvyksta į Lietuvą. Pati net savo įrašų negaliu girdėti. O dėl perimamumo dalis tiesos yra – bet kokios muzikos klausantis gali „įsirašyti” tam tikri motyvai, ypač jei esi imlus muzikai.
Minėjai, kad muzikos nenori paversti darbu. Kodėl?
Tai baisiausia, kas man galėtų nutikti. Ne, tikrai to nenoriu. Ar darbas gali būti toks malonus? Nors turiu gerą pavyzdį – savo tėvus. Jie „kaifuoja” nuo to, kad jaunas sielas gali mokyti muzikos. Tu matai tą malonų procesą, o tada jau kiti tai pavadina darbu. Gal kažkas koncertavimą, dainų rašymą ir su tuo susijusį įkvėpimą, nuosmukius, pakilimus, intensyviu emocinius išgyvenimus gali įvardinti kaip darbą, aš to nenoriu. Man tai malonumas. Jei visi gyvenime užsiimtų mėgstama veikla, būtų tokie laimingi. Bet tai jau utopija.
Ką nori suteikti klausytojui? Tau patinka ekspresyvus žiūrovas?
Reiktų paminėti, kokią didelę įtaką mano muzikai ir jos formavimuisi paauglystėje padarė grupė „Atika” ir jos lyderis D. Žvirblis. Buvo metų, kai su draugais lėkdavome iš namų ir paklausyti „Atikos” važiuodavome į Plungę, Kretingą ar Klaipėdą. Ko aš važiuodavau? Kad mane įkvėptų, kad galėčiau „išjausti”, aš ir dabar su tuo pačiu tikslu einu į koncertus. Įkvėpti kam? Mane – dainavimui, kūrybai, grojimui, kažką – pastatyti gražų namą. Tokia turėtų būti universali muzikos paskirtis. Aišku, ji taip pat skirta gėrėjimuisi – pajautimui, ką nori pasakyti, čia ir dabar.
Aš turiu problemą, kad slepiuosi už instrumento. Prie to taip pripratau, kad, kai man reikia atsistoti veidu į žmones, pasijuntu kalta, nesuprasta ir nesusipratusi. Stengiuosi išmokti bendrauti su publika, atsisukti į juos, pajusti jų briauneles ir pabandyti suvokti – gana jiems ar dar ne. Man patinka, kai manęs klauso, nes mano muzika labiau meditatyvi, skirta, kad kažkas viduje liktų. Nors scenoje atrodau rami, plojimai vis dar išmuša mane iš vėžių.
Tavo dainose nemažai minorinių gaidelių, iš kur tai, kai iš pažiūros spinduliuoji optimizmu ir gyvenimo džiaugsmu?
Aš nesu linksmas žmogus. Taip, kiekvieną dieną aš būnu tokia „šakalai makalai”. Gėtė labai gerai pasakė, kad tie, kas teigia, jog žmoguje gyvena dvi būtybės, labai sumenkina jų skaičių. Tai tobulas žmogaus esmės paaiškinimas. Esu pesimistė, lyrikė. Žiūrint realiai, nemanau, kad gyventi pasaulyje yra jau taip linksma ir kad pats žmogus ar gyvenimas turi kažkokią vertę. Iš tos pusės turbūt ir kyla pesimizmas. Ir kas tada belieka? Komedija, kurią bandai išspausti absurdiškai . Ok, džiaugsmas yra džiaugsmas, bet tai irgi yra niekas, nuo to niekam nei lengviau, nei sunkiau. Viskas bet kokiu atveju nutrūks. Aš prigimties esu depresuotas, neįdomus, snobiškas ir pilkas žmogus, nes nematau aukščiau ir dažnai nuvažiuoju iki beprasmybės. Kas belieka? Džiaugtis kol gali – kol gali pavalgyti, kol gali kažką pabučiuoti, sukurti dainą, pasivaikščioti, padainuoti, pakvėpuoti, pakalbėti, pastovėti po lietumi. Kažkuriuo momentu to nebegalėsi padaryti. Niekas nežino, kur, tarpe tarp galiu ir negaliu, stovi. Todėl viskas nėra tik liūdna ar linksma – viskas yra absurdiška. Visiškai.
Komentarai