NICK CAVE & THE BAD SEEDS – “Dig, Lazarus, Dig!!!”

Viskas prasidėjo nuo trumpų filmukų “jutūbe”, kur grupės nariai su ūsuotu N.Cave priešakyje dalyvauja spiritizmo seanse ir bando iškviesti dvasias.

http://www.youtube.com/watch?v=lnpO6G7jeww
Nick Cave and the Bad Seeds – “Can you feel the spirit?”

Vėliau pasirodė pirmasis singlas “Dig, Lazarus, Dig!!!” ir jo videoklipas.

http://www.youtube.com/watch?v=7kV5XkBQsKU
Nick Cave & The Bad Seeds – Dig, Lazarus, Dig!!!

Galų gale, kovo pradžioje mus pasiekė ir 14-asis kolektyvo albumas. Antrasis be legendinio grupės nario Blixa Bargeld (Einsturzende Neubauten lyderio) bei pirmasis po “blogųjų sėklų” šalutinio projekto Grinderman.

Su Nick Cave & The Bad Seeds kompanija artimai bendravau iki “Murder Ballads” (1996) išleidimo. Nors būtent šio albumo turo koncertą teko matyti gyvai, tačiau vėliau mūsų santykiai atšalo… Vėlesnius australų įrašus klausiau tik epizodiškai. Diplomatinius santykius atgaivino perskaityta puiki N.Cave knyga “Asilė, pamačiusi angelą”, neseniai apžvelgta “Ore”.
Pastaruoju metu religiniuose – filosofiniuose vandenyse nuolat plaukiojantis N.Cave pasakoja apie tai, kas įtakojo albumo tematiką: “Kiekvieną kartą, kai tik girdėdavau istoriją apie Lozorių (angl. “Lazarus”), mane ji sukrėsdavo ir jaudindavo. Netgi traumuodavo. Visi žinome apie didžiausią Kristaus stebuklą – žmogaus prikėlimą iš mirusiųjų – tačiau mane visada domindavo, kaip jautėsi pats Lozorius. Šią istoriją perkėliau į Niujorką, suteikdamas jai aktualumo. Taip pat galvojau apie Harį Hudinį (vienas žymiausių magų -aut.), tikėjusio, kad viskas baigiasi palaidojus žmogų ir todėl nemėgusio pasipelnyti mėgusių spiritistų. Jis buvo antrasis didis “pabėgėlis nuo tikrovės” po Lozoriaus. Norėjau sukurti savotišką mediumą, kad Hudinis galėtų mums kalbėti, jei jau taip nori, iš anapus.”

Daugelis kritikų pažymi, jog daugelį 50-mečių atlikėjų (Prince, Madonna, Paul Weller, Shane MacGowan, Ice-T, M.Jackson) vyriškis iš Australijos su savo sėbrais gerokai lenkia gyvybingumu, jumoru bei išradingumu. Pats N.Cave albumą apibūdina kaip “žodžių ir idėjų kraujoplūdį”. Tarsi chirurgas, jis pasiguldo personažus savo košmariškoje operacinėje ir elegantiškais skalpelio pjūviais nagrinėja sekso, netekties, užmaršties, religijos temas. Taip ir norisi pasodinti N.Cave šalia šiek tiek vyresnio, taip pat gyvenančio tamsiojoje gyvenimo pusėje, Tom Waits. Visus tekstus galima rasti 58 psl. buklete, iliustruotame menininkų dueto Tim Noble ir Sue Webster. Žinoma, viso to nepamatys tie, kurie parsipūs šį albumą iš interneto.

Panašu, kad nukrypimas į šoną su Grinderman projektu ir muzikos kūrimas filmui “The Assassination Of Jesse James By The Coward Robert Ford”, tapo puikiu galvos pravėdinimu, nes “Dig, Lazarus, dig!!!” skamba laisvai, šviežiai, jausmingai, sklandžiai, veržliai, tikrai. Palyginus su albumais The Boatman’s Call (1997), No More Shall We Part (2001), “Nocturama” (2003), atsisakyta asketiško skambesio, kuriame pagrindinius vaidmenius vaidino vokalas ir pianinas. Aiškiai girdimas garažinis projekto Grinderman palikimas – įrašas skamba rupiai ir aštriai, tekstuose šalia gilaus susimąstymo atsiranda vietos ir savotiškam N.Cave humorui. Jei pažvelgtume į The Bad Seeds diskografiją, galima būtų sakyti, jog naujasis albumas tęsia “čigoniškas” albumo “Henry’s Dream” (1992) klajones, o kai kurios kompozicijos (pvz., “Night Of The Lotus Eaters”) primena psichodelinius pirmuosius The Bad Seeds įrašus. Tuo tarpu “Albert Goes West” skamba tarsi N.Cave dainuotų ant Jesus & Mary Chain garso sienos.

Klausau Lou Reed’iškos paskutinės albumo kompozicijos “More News From Nowhere”, trunkančios beveik 8 minutes ir jaučiuosi tarsi klausyčiau seno pažįstamo, nematyto beveik 10 metų, pasakojimų.

http://www.youtube.com/watch?v=8mAh8nF-cko
Nick Cave and the Bad Seeds – “Blindfold me Sir!”

“Ponai, susirinkome čia dėl svarbaus tikslo – iškviesti dvasią!”

Ore vertina 9 iš 10