Ne prieš Kiniją, ne prieš Olimpiadą. Už Tibetą. (1)

Nuo pat ORE įkūrimo prieš daugiau nei dešimt metų laikėme savo pareiga būti alternatyva, būti su tais, kurių nekviečia į madingus vakarėlius ir kurių muzikos negroja populiarios radijo stotys. Nepretenduojame į svieto lygintojus, tiesiog suteikiame progą pasisakyti tiems, kurių balsų per sukeltą šurmulį kartais nepavyksta išgirsti.

Šiandien kalbamės su organizacijos „Už laisvą Tibetą“ atstovu Robertu Mažeika. Ne tik dėl pastarojo meto įvykių Tibete ar dabar vykstančio Dalai Lamos vizito Vokietijoje, bet dėl artėjančios Olimpiados ir, anot užsienio žiniasklaidos, retai pasitaikančios progos priminti pasauliui apie neišspręstą Tolimųjų Rytų problemą.

Trumpai nušviečiant esamą padėtį reikėtų priminti, kad vienuolių protestai prieš okupacinę Kinijos Liaudies Respublikos valdžią Tibete prasidėjo kovo pradžioje. Kinija į tai reagavo nervingai, pasiųsdama į regioną karinius dalinius bei įvesdama karinę padėtį. Pasaulio bendruomenės reakcija buvo nevienareikšmė: Prancūzijos prezidentas pareiškė griežtą protestą prieš okupantų veiksmus, Vokietija laikosi kiek santūriau. Spaudoje teigiama, kad tokią poziciją lemia didelių Kinijos verslo korporacijų spaudimas.

Žymusis „New York Times“ pastebi, kad prieš Pekino olimpiadą labai suaktyvėjo aktyvistų už Tibeto laisvę judėjimas. Esą jie stengiasi pasinaudoti tuo, kad dabar į Kinijos Liaudies Respubliką nukreiptos viso pasaulio akys, tad kalbėti apie laisvę puikus metas. ORE pašnekovas šio fakto nepaneigė, kartu primindamas, kad Lietuvos politikai aiškios ir vienareikšmės pozicijos šiuo klausimu taip ir neišsakė. Pirmojoje pokalbio dalyje taip pat sužinosite apie Kinijos ambasados darbuotojų ir praeivių reakcijas į protestus. Jūsų dėmesiui – pokalbis su vienu iš tinklapio freetibet.lt iniciatorių Robertu Mažeika.

ORE: Papasakokite trumpai apie savo organizacijos/judėjimo „Už laisvą Tibetą“ įkūrimą. Jei teisingai supratau, ji buvo įkurta po Dalai Lamos vizito Lietuvoje?

Robertas Mažeika: Tibeto laisvės rėmimo judėjimas www.freetibet.lt neturi organizacijai būdingų bruožų: tai žmonių, neabejingų Tibeto likimui, sambūris, o įvardijimas reikalingas tik formaliai organizuojant renginius.

Daugeliui Tibetas yra dvasinė kategorija, kitiems susijęs su budizmu ar Tibeto kultūra. Vis dėl to pagrindine įkvėpėja įvardinčiau šviesios atminties rašytoją ir keliautoją Jurgą Ivanauskaitę; „Ištremtas Tibetas“, „Kelionė į Šambalą“ ir „Prarasta Pažadėtoji žemė“ – trilogija, supažindinusi daugelį žmonių su Tibeto kultūra ir religija. Daug viešai nematomų asmenų, taip pat parlamentarų, norėčiau paminėti Nepriklausomybės Akto signatarę R. Hofertienę ir E. Vareikį rūpinasi Tibeto laisvės idėjų sklaida. Keliautojas ir fotografas Paulius Normantas rūpinasi Rytų Azijos muziejumi Užupyje…

ORE: Kodėl Jūs pasirinkote kovoti už Tibeto laisvę? Yra daug šalių, kurioms reikia pagalbos, o Jūs pasirinkote būtent Tibetą…

R. M.: Yra daug šalių ir kraštų, reikalingų paramos, bet Tibetas – išskirtinis kraštas, kurio išlikimui būtent dabar yra didžiausias pavojus. Nekalbant apie unikalios kultūros naikinimą, Tibetui gresia fizinis išnykimas. Šešių milijonų tauta netruks ištirpti dėl Kinijos vieno vaiko politikos, skatinamos kinų emigracijos į tibetiečių žemes, Tibeto administracinio suskaldymo, kai tik mažesnioji Tibeto dalis turi oficialų statusą – Tibeto autonominis rajonas.

Kaip bebūtų paradoksalu, atrodytų, pozityvūs veiksniai – turizmo skatinimas, ekonomikos augimas – Tibete duoda priešingus rezultatus: tibetiečių asimiliaciją (jau dabar sostinėje Lhasoje tibetiečiai yra mažuma), ekologinę katastrofą vienoje iš jautriausių planetos vietų seisminėje zonoje laidojamos branduolinės atliekos ir statomos branduolinės jėgainės, nors Himalajuose išteka pagrindinės Rytų Azijos upės, maitinančios daugelį kraštų.

Dalai Lama 1991 atvyko į Lietuvą, pasižiūrėti į žmones, taikiai išsikovojusius laisvę. Reiktų paminėti, kad Dalai Lama buvo pirmasis pasaulio monarchas, aplankęs Lietuvą.

Tikriausiai ne mes, o Tibetas pasirinko mus…

ORE: Koks yra pagrindinis Jūsų organizacijos/mitingų tikslas?

R. M.: Pagrindinis tikslas – Tibeto laisvė. Nobelio taikos premijos laureato Dalai Lamos taikaus VIDURIO KELIO PLANO palaikymas, kuriuo siekiama bent jau autonomijos Kinijos sudėtyje, kiniečių imigracijos sustabdymo, krašto demilitarizavimo ir gamtos niokojimo sustabdymo.

ORE: Kaip manote, kokią realią įtaką turi Jūsų organizuojamos akcijos?

R. M.: Bent aš nekeliu sau klausimo, kokia mūsų įtaka.

Tiesiog stengiamės padaryti tai, ką galime padaryti. Labai svarbu paskleisti pačią Tibeto laisvės idėją. Šiuolaikiniame pasaulyje viskas taip susiję, kad parama vienam kraštui turi įtakos likusiam pasauliui ir, pirmiausia, mums patiems. Mūsų matomoji veikla, kaip visuomenės raiškos forma, yra labai svarbi mūsų valstybės vadovams, kurių poziciją dėl Tibeto vis dėl to labiausiai lemia auganti Kinijos ekonominė galia.

Lietuvos vadovai praleido progą išreikšti savalaikę poziciją ir konsoliduotis su Europos lyderiais, kaip tai padare ir Prancūzijos Prezidentas N. Sarkozy, kuris aiškiai akcentavo, kad nevyks į Olimpiados atidarymą, jei Kinija nepradės realių derybų su Dalai Lama dėl Tibeto ateities, ir Vokietijos kanclerė A. Merkel. Viešėdamas Vilniuje EP pirmininkas H.G. Poetteringas balandžio 25 d. po susitikimo su Prezidentu nepasididžiavo sustoti ir pabendrauti su Tibeto laisvės rėmėjais. Iš mūsų valdžios vadovų kol kas tylus abejingumas…

ORE: Kiek teko skaityti, dauguma Jūsų akcijų organizuojama prie Kinijos ambasados. Ar teko bendrauti su ambasados darbuotojais? Koks jų požiūris į Jus?

R. M.: Kinijos ambasada reaguoja pastatydama kamera tarp lango žaliuzių, t.y. dokumentuoja įvykius. Darbuotojai vengia susitikti, nepriėmė nė vienos piketų rezoliucijos. Vienoje laidoje teko išgirsti, kai oficialus ambasados pareigūnas teigė, kad padėtis Tibete dabar žymiai geresnė negu anksčiau, prasidėjus okupacijai: tai lyg ir pripažinimas, kad padėtis Tibete yra labai sudėtinga.

Oficiali Kinijos pozicija labai grubi, lyg Tibeto problemos neegzistuotų, o protestuojantys tibetiečiai būtų teroristai, kriminaliniai nusikaltėliai ar pan., tą požiūrį atspindi turbūt ir tai, kad po kovo 10-tąją prasidėjusių įvykių, nepraėjus nė mėnesiui, dešimtys tibetiečių buvo nuteisti bausmėmis iki gyvenimo pabaigos. Turistų, žurnalistų ir diplomatų išvarymas iš Tibeto, parodomosios akcijos, kaip grupės atrinktų žurnalistų ir diplomatų kelionė griežtai parinktu maršrutu po Lhasą (Tibeto sostinė – aut. past.) sugriovė deklaruotą nevaržomą judėjimo laisvę prieš Olimpiadą, internetinio ryšio užblokavimas padarė Tibetą nepasiekiamu.

ORE: Kaip aplinkiniai reaguoja į Jūsų akcijas? Apskritai ar lietuviai supranta, už ką ir kodėl kovojate?

R. M.: Ypač po paskutinių įvykių daugelis žmonių galbūt pirmą kartą išgirdo apie Tibetą;

Rytais, su vėliavom pasitinkant darban atvykstantį Prezidentą, stebiu žmones: daugelis mojuoja rankomis, signalina, rodo V(ictory).

Į protesto akcijas prie Kinijos ambasados ar į dviračių žygį už „Už Tibetą“ susirenka daugybė žmonių, o kiek neatvyksta tiesiog todėl, kad nežino… Pikete teko sutikti žmonių iš Kauno, Panevėžio, net Jurbarko. Atvyksta baltarusių studentai iš Europos Humanitarinio Universiteto.

Žinoma, yra ir nepritariančių. Labai daug žmonių nesugeba peržengti per asmenines problemas (eikit piketuot prie Seimo dėl pensijų…; vot vam i svoboda… ir pan.), dar kita grupė, vadinamieji sportininkai, mūsų veikloje mato pavojų mūsų sportininkų medaliams ir Olimpiadai. Žodžiu, yra visokių nuomonių ir visos suprantamos. Užupy kabo plakatas UŽ TIBETĄ – tai ir atspindi mūsų poziciją: už Tibetą, o ne prieš Kiniją ar Olimpiadą.

Pokalbio tęsinys – antrojoje straipsnio dalyje.