Kas tas Morricone?

Gražų antradienio vakarą viena telekomunikacijų bendrovė sukvietė tūkstančius žmonių „popietei ant pievelės”. Na, ir žinoma paklausyti Ennio Morricones. Kaip buvo sakoma per koncertą, apie 15 tūkstančių žmonių galėjo į jį ateiti nemokamai (esant tam tikroms sąlygoms). Buvo akivaizdu, kad daug žmonių nepasinaudojo proga pamatyti ir išgirsti Ennio Morricone.

Vienas žymiausių šiuolaikinių kompozitorių daugeliui yra pažįstamas iš įvairių garso takelių muzikos. Jis kūrė serialui „Aštuonkojis”, Sergio Leone filmams, „The Mission”, „Malena”, „The Untouchables”. Ne paslaptis, kad E. Morricone kūriniai kai kurių muzikos vertintojų technine prasme laikomi paprastais ar net banaliais, tačiau būtent jų estetinė vertė bei didingos melodijos dažnam klausytojui atima žadą. Ir tuomet nebereikia jokių kritikų.

Lietingą dieną prieš koncertą su kompozitoriumi buvo galima susitikti italų kultūros centro kiemelyje. Žodžio kišenėje neieškantis, mandagus, dėkojantis už itin šiltą sutikimą Ennio Morricone pasakojo apie savo kūrybą, kitų kompozitorių kūrybą, be jokio kuklumo kalbėjo apie begalę gautų apdovanojimų…
Antradienio vakarą atvykome į renginio vietą – Vingio parką. Atvykome drauge su šimtais žmonių, kurių dalis, ką čia slėpti, net nežinojo, kur eina: „ai, į kažkokį koncertą čia einam” ir panašūs žodžiai ne retam lankytojui išsprūsdavo iš lūpų kalbant mobiliuoju ar su draugais besiaiškinant, kas vyks Vingio parke…tad tokiame kontekste galima tik įsivaizduoti, ką reiškia jiems E.Morricone, diriguojantis Romos simfoniniam orkestrui ar koncerte savo partijas atlikusi viena garsiausių pasaulio sopranų dainininkių Susanna Rigacci.

Šiaip ar taip, pakalbėkime apie muziką. Koncertas prasidėjo švelniai bei raminančiai, vieni pirmųjų nuskambėjo The Sicilian Clan bei Per Le Antiche Scale…muzika po truputį stiprėjo, ant scenos atkeliavo ir Susanna Rigacci. Aš jai pločiau nesustodama už fantastišką Deborahs Theme atlikimą. Ir už viską, ką ji tą vakarą atliko. Fantastiškas balsas, dermė su orkestru bei choru – tai stulbino.

Išgirdome ir žymiausius kūrinius iš vesternų. Be abejo, negaliu nepaminėti temos iš „The Good, the Bad and the Ugly”. Lietuvių choras dainavo tiesiog fantastiškai. Šios muzikos sukeliamų emocijų nenupasakosi. Didinga ir tiek, tai reikia išgirsti. Visgi labiausiai mane pribloškė gyvai išgirstas Gabriel’s Oboy, kurį galėjote girdėti filme „The Mission”. Visi muzikantai bei atlikėjai ant scenos susivienijo į nubloškiančią bangą, kuomet net tie, kurie nežinojo, kas tas Morricone, stovėjo išsižioję.

Po Ennio Morricones kūrinių, lietuvių choras padovanojo kompozitoriui dainą – nuostabiai atliko legendinę „..krantai Nemunėlio”, ir žiūrovai šiam chorui plojo bene daugiau nei pačiam maestro.

Ko trūko tą vakarą Vingio parke – tai garso. Garso kokybė buvo gera, tačiau buvo per tylu. Nekalbant apie keletą kūrinių, kuriuose choro balsai užpildydavo visą tylą bei nutildydavo šnekančius žiūrovus, geriau girdėdavai, ką veikia žiūrovai aplink nei pačią muziką. Subtilūs garsai buvo vos girdimi arba užgožiami traškučių pakelių čežėjimo, žmonių kalbėjimo apie darbo reikalus ir panašiai…
Nesileidžiant į peripetijas, kad tai koncertas-gera viešųjų ryšių akcija ir panašiai, noriu pasidžiaugti, kad Ennio Morricone atvyko, kad galėjome pasiklausyti jo muzikos. Koncertas buvo gražus ir to užtenka.
Pabaigoje – Gabriel’s Oboy, atliktas Italijoje, Arena di Verona

http://www.youtube.com/watch?v=XvBT9sqXnew