Susifidginęs rugpjūčio vaikis. Interviu su Aout6

Lietuvoje dažnai dejuojama, kad nėra naujų asmenybių, galinčių išspardyti užpakalius klubinės scenos veteranams. Visgi, pasikapščius giliau, jų galima atrasti ne vieną. „Savam krašte pranašu nebūsi“ – byloja amžių išmintis. Bet jie bent jau bando…

Apie vieną tokių klubinių jauniklių, LeaveLate kompanijos narį Aout6 tu žinai daugiau, nei gali įsivaizduoti. Muzika, dizainas, BLOGinimas – šios talentingos devyndarbės rankos tave pasiekia net to nejaučiant. Bet apie viską iš pradžių, ir gal net iki galo…

Taigi, kas yra Aout6? Didžėjus, prodiuseris, dizaineris, blogeris?

Funky bachuriukas! (juokiasi). Jei rimtai, tai didžėjumi pradėjau save laikyti tik neseniai. Dizaineris nuo senų laikų. Ir prodiuseris, apie metus.

O iš kur atsirado pats slapyvardis?

Prancūziškai aout yra rugpjūtis. O skaičius 6 yra mano gimimo diena. Viskas gaunasi labai mistiškai – esu gimęs 1986 m. rugpjūčio 6 d. (1986 08 06). Man labai toks skaičių žaismas patinka.

Bet prieš tai vadinasi Meq…

Aha, jis atsirado dar tada, kai paišiau graffiti. Meq buvo mano tagas. Iš tikrųjų, šį vardą ruošiuosi greitu laiku atgaivinti. Karts nuo karto juo prisidengęs grosiu hip hop, funk, pop ir aštuoniasdešimtųjų muziką.

O kuo, tavo nuomone, iš esmės skiriasi repo ir reivo ideologijos?

Repas vis tiek pati geriausia muzika pasaulyje, ir širdy tikrai esu reperis. Bet man labai patinka elektroninės muzikos diskotekos. Dėl energijos, žmonių.

Tave galima išgirsti vartojant fidget house terminą. Kas tai yra?

Fidget house galima vadinti nauju reiškiniu Lietuvoje. Anglijoje jis jau pakankamai paplitęs, o pas mus viskas dar tik prasideda. Fidget house – tai naujas muzikos stilius, kurį pradėjo SWITCH, HERVE ir visa kita Londono chebra. Jame vyrauja ryškios sintezatorių linijos, aiškus bosas. Vienu žodžiu, skamba stipriai. Daužo! Pats fidget house miksavimas irgi visai kitoks – beatmatchingas čia svarbus, bet ne tiek, kiek, tarkim, progressive house. Gabalų trumpumas reikalauja laiku juos nukirsti.

Papasakok bendravimo su Larry Tee istoriją. Remiksavai jo gabalus, atsivežei į Lietuvą…

Larry Tee buvo mano herojumi nuo „Stereo45“ laikų. Atsimenu, iš kažkur gavau piratinę jo electroclash kompiliaciją. Man ji labai patiko, nes skyrėsi nuo visų kitų, buvo drąsi ir ištvirkusi. Po to paėmiau iš Larry interviu djscene.lt. Kažkaip kontaktavom kontaktavom su juo ir paprašiau remiksuoti vieną jo gabalą. Šis, tiesa, dar neišleistas, nes Larry pardavė jo leidybines teises. Su anglais OLDSCHOOL REUNION padarėm remiksą jo kūriniui „My Penis“. Išgirsite metų gale. Galiu pasakyti, kad bus tikrai geras produktas.

O tas fidget house nėra kažkoks electroclash mutantas?

Ne, jis nėra toks gilus ir gal net labiau panašesnis į garage. Tai kelių stilių samplaika, skirta diskotekoms ir neturinti kažkokių užslėptų ideologinių dalykų, kad kaip buvo su electroclashu. Viskas paliekama tik muzikai.

O kaip tu pats atsidūrei už DJ pulto?

Juokinga istorija. Prieš kokius 5 metus sulaukiau skambučio iš tokios draugės Kotrynos. Ji sako: „Sveikas. Nori šiandien pagroti?“. Sakiau, kad aš negroju, bet ji įkalbėjo. Pasiėmiau pilną krepšį kompaktų ir užsukom neblogą diskoteką. Šoko gal 5 marozai ir 10 kažkokių girtų tusovčikų. Mano to vakaro mentorius buvo drum‘n‘bass didžėjus Klerfe!

Po to sekė dar vienas vakaras, o vėliau jau nebesilaužiau ir pats su malonumu grodavau. Greitai ant to užsikabliavau ir valdėm mažiausių įmanomų kabakų erdves.

Kaip atsirado LeaveLate trijulė? Juk jūs visi pakankamai skirtingi.

Iš pradžių šis vardas buvo sugalvotas tik vienai diskotekai, prieš porą metų vykusiai „Woo“. Atrodo, grojom su Povke (Paul Nevermind) ir Groozdu. Vėliau kažkaip vis prirašydavau šį pavadinimą pries savo pseudonimo, nes jis man labai patiko. Viską pradėjom su Povke, o po to prisijungė ir Liudas (St. Stereo), su kuriuo susigrojome per praėjusias Kalėdas. Dabar visi kiek skirtingais keliais nuėjom, o LeaveLate mutuos į netlabel pavidalą. Jo veikloje stengsiuos neapsiriboti vien savo grojamos muzikos siuntimu į dienos šviesą, bet ir aprėpti platesnį spektrą kokybiškos ir įdomios elektroninės muzikos. Pirmas relyzas jau verdamas Prancūzijoje. Be virtualių leidinių planuojame duoti miksų ir šiaip visokių įdomybių.

Pragrojai daugumoje Vilniaus klubų ir diskotekų. Tavo nuomone, ar kiekviena jų turi savo lankytoją ir veidą?

Dabar viskas maišosi, ir pasakyti, kur yra geriausia, be galo sunku. Dėl tų pokyčių kartais pasidaro net skaudu. Aukso amžių išgyvenę klubai kartais tampa panašūs į visokius studentų barus, tik su kitokia muzika. Apskritai manau, kad geriausias klubas Lietuvoje buvo „Stereo 45“. Dėl aplinkos, žmonių, muzikos… Ir tai, kad jis užsidarė savo žydėjime, irgi nėra blogai – pas visus liko tik geri prisiminimai.

Papasakok apie savo flajerių blogą.

Na, dizaineriauju jau 6-7 metus. Flajerių gamyba – viena iš nedaugelio dizaino sričių, kuri man teikia malonumą. Mėgstu juos kolekcionuoti, žiūrėti, bendrauti su kitais kūrėjais. Ką gražaus randu, dedu į savo blogą.

Ko tu pasigendi lietuviškų skrajučių ir pačių jų dizainerių tarpe?

Dyzikų. Žinau tik du dizainerius, kurie dirba šitą darbą kasdien. O šiaip jau trūksta ir drąsumo, ir profesionalumo, ir originalumo. Labai daug kas seka kitų pėdomis – neieško kažko naujo, o ieško įsivazduojamų trendų, kurie net neegzistuoja. Šiaip iš nepriklausomų kūrėjų galėčiau išskirti nebent Tikras Tigras produkciją. Jie dabar lyg ir vadinasi Let’s Phantom Studio. Jų darbai tikrai geri.

Kelis metus praleidai užsienyje. Ką veikei Britanijoje?

Mokiausi. Aglijoje ir Airijoje. Bet nemanau, kad dizaineriui būtinas aukštasis išsilavinimas. Daug svarbiau turėti supratimą, žinoti, ką darai ir tai daryti ne dėl pinigų, o iš širdies.

Tavęs pilna virtualioje erdvėje: jau minėtas blogas, MySpace, Facebook…

Dabar 2008-ieji ir visi šie dalykai yra būtinybė. Net patys didžiausi undergrounderiai turi maispeisus. Tai tas pats, kas ginčytis – vynilai ar midi kontroleriai.

Tai kas geriau – vynilai ar midi kontroleriai?

Iš tikrųjų, tai geriau tas, su kuo gali padaryti geresnį rezultatą. Labai nemėgstų tų sustabarėjusių didžėjų, kurie pyksta ant naujų technologijų. Atrodo, lyg jie kažko bijotų. Aš pats kolekcionuoju vynilus, juos myliu, nors ir retai groju. Dėl to, kad kiti būdai man yra patogesni. Jei leistų finansai, tai išnaudočiau kiekvieną šviežią technologinę galimybę.