TARP kitko

Festivalis TARP šiemet apkeliavo keturis miestus (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių), penkias skirtingas lokacijas taigi ne vieną mūsų palietė ir ištirpo tarp mūsų iki kitų metų. Sunku įsprausti šį reiškinį į kažkokius standartinius rėmus, todėl ir poezija čia dalyvaujanti kaip rišamasis komponentas dažnai lieka tarp muzikos taktų arba tiesiog tarp filmo kadrų. Šiemet negalima nepaminėti suspindėjusios elektronikos audiopoetės AGF iš Vokietijos, kuri papuošė festivalį savo pasirodymu, tačiau apie jos pasirodymą ore.lt jau rašė šiek tiek anksčiau. Šį kartą plačiau apžvelgsiu paskutinį festivalio renginį vykusį Vilniuje, „Musėje“

Visus susirinkusius prie durų pasitiko angliškai (!) kalbantys bilietų pardavėjai. Netikėta. 17 val. dar vyko soundčekas bet, kaip taisyklė, niekas neskuba į pradžią. Renginys trukęs apie 7 valandas įsivažiavo po truputį. Akis patraukė sienos išmargintos Beno Šarkos retro-kseroksine parodėle „Generation After Generation“, kuri visai tiktų likti „Musėje“, kurioje pankovos atmosferos niekada nebus per daug.

Vieno bokaliuko intro ir renginys prasideda nuo… pabaigos. Baigiamajame poezijos slam‘e turėjęs dalyvauti poetas (pavardė redakcijai nežinoma) nusprendė kad gali pabaigos ir nebesulaukti, todėl atidarymas vyko visiškai „lietuviškai“ neblaiviai poetiškai apgiedant Salomėjos N. nebuvimo faktą. Tikrai jos tą vakarą nebuvo, tačiau be šio klasikinio skaitovo jos tikriausiai niekas ir nepasigedo.

Toliau jau vyko performansas, kurio rekvizitu domėjosi daugelis susirinkusiųjų. Performansas „Vakarienė“ (aut. Aušra Kaziliūnaitė, Benediktas Januševičius) vyko prie gausiai nukrauto stalo ir pjaunamo rąsto pakaitomis. Rąstas iš anksto apvyniotas rankraščiais, taigi nupjovus gabaliuką, galima atsivynioti eilių. Performansas buvo spalvingas ir nenuobodus, jo dalyviai tarkavo, burkavo telefonu, tarškino ir barškino savo eilėmis ir eilutėmis. Šiek tiek aktoriškumo tūko ir bandymai susirūpinus lakstyti tarp negausiai susirinkusių žiūrovų ir glebesčiuotis atrodė savotiškas „sėdėjimo už stalo“ paįvairinimas.

Po to buvo įjungtas projektorius, vienas pagrindinių renginio dalyvių, audiovizualinis TARP įrankis. Venckaus „Kasdienybės kompozicijos“ kone dokumentinis filmas apie „diedukų“ gyvenimą, jų dantis ir „godas“ atpalaidavo nuo gyvo poetinio siurealizmo ir sugrąžino mus į gyvenimo realizmą. Smagu tiesiog pasėdėti tamsoje…

Dar vienas netikėtas programos vingis, turėję gyvai atlikti garso performansą, Darius Gerasimavičius pristatė filmą – performansą „gaminam plovą“. Kartu mintimis pasivažinėjom po turgų ir parduotuves, nusiteikę paragauti didingo kiekio plovo, tačiau netikėtai filmas baigėsi (kaip šiuolaikiniam mažabiudžetiniam lietuviškam kine dažnai nutinka) likome palikti su nugertu „Coca-Cola“ buteliu. Tikriausiai ne veltui šiąnakt spanavau nenutrūkstamą šio tirpalo reklamą…

Virginijaus Malčiaus filmai paliko pritrenkiantį įpūdį. Jie rodos visus sugėrė ir supulsavo kiekviename. Tai genialu, tai poetiška ir muzikalu. Tūkstantis ačiū! Animacija su ateistiniais pamokslais apie pagonybę. Juodai balti toliai, meditatyvūs atminties vingiai. Ledo vilkelis stebino autoriaus poezijos ir vaizdo sinteze ir užsuko sąmonėje dar vis besivėlinančią žiemą. Vėliau vaizdo projekcijomis Vrgis vaišino gyvame audiovizualiniame performanse „Pilka beveik balta“ kartu su Benu Šarka ir Aivaru Ruzgu.

BETONINIAI TRIUŠIAI labiausiai įsiminė savo nesibaigiančiu performansu-aparatų pasijungimu, tačiau publika jau matyt buvo paragavusi ir gėrimų ir vaizdų, todėl stebėjo daiktų daikčiukų dėliojimą ir gyvą soundčeką ramiai laukdami žadėto audiopoetino spengsmo. Ramiai ir prasiklausė tie bandymai garsiai spengti. Tai buvo pirmasis gyvas koncertas tą vakarą ir tikriausiai labiausiai „eksperimentinis“.

Festivalio organizatorė Gabrielė Labanauskaitė pasirodė su savo grupe AVASPO ir programa „Atvirukas į Aliaską“. Čia pamatėme kas yra poezijos rašymas ir skaitymas tiesiai nuo ekrano ir tai nebuvo vienintelis kabliukas, nes ir muzika ir žodžiai ir vaizdai susiliejo į bendrą trip-hop-hipnotinį gruvą.

Desertui gavome Dora Bleu iš Kanados. Mergina tamsoje tik su gitara ir savo balsu – tikrai netikėta pabaiga triukšmauti susirinkusių poetų vakarėlyje. Tačiau tai ir buvo „vinis“ vertęs visus suklusti, nes paprastos akustinė gitaros aidintys garsai ir skausmingas, PORTISHEAD įtaiga pasižymintis vokalas vertė kartu išgyventi kiekvieną natą, kiekvieną jos vaitojimą ir pasinerti giliai į savo daugiau ar mažiau skaudžius išgyvenimus.

Vakarą užbaigė poetinis slam‘as – gyvas poezijos skaitymo konkursas, privertęs kai ką suabejoti jo atitikimu tikrajam poetry slam, tačiau nuo to tapęs tik „gyvesniu“. Baiagiamasis šou neišsiskyrė ryškesniais akcentais, išskyrus poeto su teroristo kauke ir megafonu.

Žinoma vyko ir apdovanojimai, ir festivalio nominantų video darbų peržiūra, kuri tarsi trumpametražis filmų festivaliukas įsiterpė kažkur TARP šios apžvalgos eilučių.