Subjektyvūs A.B. rezultatai

Artūras Bumšteinas dažnai muzika besidominčiam lietuviui arba nelabai girdėtas vardas, arba asocijuojasi su ką čia nuslėpsi, mistiniais šiuolaikinės muzikos projektais bei festivaliais. Žodžiu, informacijos pertekliumi šiuo klausimu visuomenė nepripildyta, bet juk pats, Artūrai, esi susijęs su daugybę projektų, iš kurių didžioji dalis vyksta, deja ar ne deja, tačiau ne Lietuvoje. Tark porą žodžių apie save, taip pat ir iš meninės savo veiklos pusės.

Artūras Bumšteinas: Labai apgailestauju jeigu teko nuvilti visuomenę dėl informacijos nepakankamumo. Deja (ar nedeja) vadybininko kol kas neturiu. O informacijos sklaida nelabai rūpinuos. Su šitais reikalais „spam“ epochoje reikia itin atsargiai.

Prieš keletą dienų koncertavai Berlyno Konzerthaus. Kaip praėjo koncertas, ką grojai?

Ansamblio Zwischentone surengtame renginyje, kuris vyko mažojoje Konzerthaus salėje atlikau savo poros metų senumo performansą solo fortepijonui, pavadinimu „Die Schottische Symphonie von Joseph Beuys“. Šio kūrinio metu aš apie pusvalandį sėdžiu prie fortepijono ir ausinėmis klausydamasis žymaus vokiečių menininko Joseph Beuyso audiovizualinio kūrinio garso įrašo bandau jį savo kukliomis muzikinėmis pajėgomis interpretuoti/atkartoti. Tačiau savaime suprantama, kad tas atkartojimas yra labai sąlyginis, nes tikrasis Beuyso kūrinio turinys man per garso dokumentaciją visiškai neatsiskleidžia arba atsiskleidžia neadekvačiai. Taigi – rezultatai, kaip man dažniausiai nutinka, yra gan subjektyvūs. Beje šiuo real-time transkripcijos metodu esu naudojęsis jau ne vieną kartą. Kelis rezultatus, taip pat ir „Die Schottische Symphonie“ galima pažiūrėti štai čia:

Kokiuose meno projektuose dalyvavai paskutiniuoju metu? Kas nusimato ateityje?

Artimiausioje ateityje (šių metų kovo mėnesį) nusimato koncertas Londone, King‘s Place salėje. Ten atliksiu savo naują (šį kart ne tokį nuobodų) kūrinį kartu su violončelininku Anton Lukoszevieze bei arfininku Rhodri Davies (iš The Cinematic Orchestra).

Girdėjau apie tavo „Hannibalo Lekterio“ projektą. Papasakok apie jį daugiau.

Jokio projekto tokiu pavadinimu daręs nesu. Tačiau praeitų metų birželio mėnesį Berlyno galerijoje ANTJEWACHS rengiau savo parodą pavadinimu „Blur & Other Works“. Parodoje eksponuotuose kūriniuose badžiau „patyrinėti“ įvairių galimų istorijos iškraipymų temą. Kaip medžiagą pasirinkau visus penkis filmus apie Hannibalą Lekterį. Viename kūrinyje pieštuku sekiojau FBI agentės Clarice Starling lūpas, bei tokiu būdu nusipiešiau sau jos siaubo išraiškos diagramą. Kitas kūrinys buvo neoninis objektas – tai bet kokios įsivaizduojamos valstybės (o galbūt Lietuvos) kontūrai. Trečias kūrinys – tai visų mano minėtųjų penkių filmų finaliniai titrai bei jų garso takeliai, kuriuos aš parodoje eksponavau kaip abstrakčius, jokios realios informacijos neturinčius…ornamentus. Ar nemanai, kad gale filmų lėtai slenkantis jo kūrėjų sąrašas – tai vienintelė objektyvi informacija kurios gali tikėtis iš filmo (netgi jeigu tai dokumentinis filmas)?

http://www.youtube.com/watch?v=FnD96zyDIes

Kaip apibendrintum visą savo vykdomą veiklą? Kokie būtini bruožai tau daryti vieną ar kitą projektą?

Manau svarbiausias bruožas yra neapibendrinti visko madingu žodeliu „projektas“.

Ką išskirtum iš šiuolaikinių ar seniai nebekuriančių menininkų/veikėjų/paprastųjų mirtingųjų, kurie tau patinka, yra palikę stiprų įspūdį savo veikla, savo darbais, savo idėjomis?

Niekaip negaliu atsižiūrėti Wernerio Herzogo…

Esam Berlyne, kaip tau Berlynas?

Prieš porą dienų lankiausi svečiuose pas austrų kompozitorių Peter Ablingerį, kuris jau bene 30 metų gyvena Berlyne. Tai jis labai gražiai pasakė, jog tikriausiai nėra pasaulyje kito tokio miesto, kuriame vienu metu visko vyktų tiek daug ir taip greta. Gausybė bei įvairumas. Tačiau Berlynas ne visada toks buvo ir matyt, kad ne visada toks bus.

Taigi…šiandien Berlynas, apskritai gyveni Varšuvoj, ką tau reiškia, jei kažką, Lietuva?

Atsakysiu rimtai – myliu savo gimąjį kraštą ir nesiruošiu niekur iš jo visam laikui emigruoti.

Kas, iš šono žiūrint, tau patinka Lietuvos kultūriniame gyvenime? Ir ne tik Lietuvos? Kas įdomu, kas išskirtinio?

Pasinaudodamas proga noriu atkreipti dėmesį į vieną, kaip man atrodo, problemą, kuri vis dar yra aktuali Lietuvos kultūriniame gyvenime. Nors, atrodytų, praėjo jau gana nemažai laiko nuo informacinės blokados pabaigos, tačiau Lietuvos šiuolaikiniame profesionaliajame mene vis dar tvyro tokia „kolumbiška-atradėjiška“ dvasia, kuri matyt atsiranda iš neperdidžiausio domėjimosi savo kolegomis (tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje) arba atvirkščiai – iš orientavimosi tik į lokaliąją kultūrinę erdvę. Labai dažnai menininkas taip drąsiai monopolizuoja kokią nors estetinę kryptį, jog bet kuris jo kolega, išdrįsęs imtis panašios krypties, yra greitai „nurašomas“ kaip plagiatorius ar pan. Tačiau juk visos kryptys panašios tik iš paviršiaus… Pavyzdys.: Lietuvos akademinėje muzikoje šiuo metu turbūt produktyviausias kompozitorius yra Rytis Mažulis, kuris visą savo muzikos pasaulį iš esmės grindžia vieninteliu kanono principu (kanonas – polifoninės muzikos komponavimo metodas, kuriame naudojama viena melodinė formulė bei jos „vėluojantys“ variantai). Atrodytų, jog toks sėkmingas šio archajiško principo pritaikymas turėtų išprovokuoti visą „naujųjų kanonininkų“ bangą, tačiau atsitinka atvirkščiai – niekas nedrįsta kišti nosies į kolegos monopoliją. Manau, jog tai nėra labai teigiamas reiškinys… Baimė pradingti kitame…

Kitas, ne itin teigiamas reiškinys, išsikerojęs ne tik Lietuvos kultūriniame kontekste, yra kūrybinės etikos stoka. Pavyzdžių čia galima būtų pateikti dešimtis, tačiau akivaizdžiausiai etikos badas pasireiškia, kuomet vienas autorius imasi naudotis kito autoriaus kūryba. Remtis, sempluoti, nurodyti, cituoti, iškirpti, paimti, sulydyti ir t.t…Tai jau senai yra normalūs postmodernistiniai kūrybiniai terminai, tačiau jie gali apibūdinti ir kriminalą – jeigu nėra nurodomas arba akivaizdžiai pripažįstamas pirminis šaltinis, iš kurio yra sempluojama, paimama, karpoma, cituojama ir t.t. Problema čia aiški ir galbūt net banali, tačiau realiai pažvelgę į situaciją, galime matyt, kad problema YRA. Kodėl?

Kaip keliais žodžiais ar sakiniais apibūdintum eksperimentinės/akademinės muzikos pasaulį?

Turi omenyje Lietuvos? Kiekvienas rūpinasi savimi. Iniciatyvų stoka. Šiuo metu bene vienintelis PB8 (menininkas Andrius Rugevičius) organizuoja renginius, kuriuose pasirodo ne tik pats, bet ir pristato įvairesnio pobūdžio garso eksperimentuotojus. Apie Lietuvos akademinės muzikos pasaulį žinau dar mažiau.

Kaip einasi laptopų kvartetui Twentytwentyone? Bumšteinas keliauja po pasaulį su savo projektais, ką veikia kiti kvarteto nariai?

Lina Lapelytė išsijuosusi kuria garso instaliacijas Jungtinėje Karalystėje bei muzikuoja su Londono improvizacinės muzikos žvaigždėmis (David Toop, Douglas Bendford, Eddie Prevost ir kt.). Antanas Dombrovskis groja su Betoniniais Triušiais bei dalyvauja dalyvauja dalyvauja. Vilius Šiaulys kuria įdomią muziką. Čia galima mus pamatyti visus keturis, draugiškus kaip viena šeima:

Kada ir kur bus galima išgirsti tave grojantį artimiausiu metu?

Esu atviras pasiūlymams.

Ar ketini kada nors „persimesti“ nuo muzikos, ir, pavyzdžiui, parašyti knygą?

Disciplininis „persimetimas“ man tikrai nėra svetimas. Nematau čia nei jokių problemų, nei kažko labai nuostabaus. Darai ką nori ir tiek…

O kol kas – naujas CD „Uniforms“ Varšuvos BOLT leidykloje: monotyperecords.com/bolt/

A.Bumšteinas – Purim
Quartet Twentytwentyone atlieka K.Stockhauseno kūrinį „Unlimited“. Ištrauka iš BBC3 radijo laidos „Hear & Now“, vedėjas Rob Worby