Free Tallinn Trio @ Šv. Kotrynos bažnyčia, kovo 3

Kitąkart prieš einant į nežinomo kolektyvo koncertą reikės nepatingėti užsukti į jo MySpace ir patikrinti, kokią gi muziką išgirsiu. Apie Free Tallinn Trio žinojau tik tiek, jog jie yra iš Estijos ir yra priskiriami džiazo žanrui. Tačiau tai, ką kovo 2-osios vakarą išgirdau Šv. Kotrynos bažnyčioje labiau priminė psichodelikos improvizacijas, nei tradicinius džiazo ritmus.

Scenon užlipę kamerinės muzikos virtuozai Anne-Liis Poll (vokalas) ir Anto Pett (fortepijonas) bei turbūt profesionaliausias Estijos gitaristas Jaak Sooäär įrodė, kodėl jų grupės pavadinime figūruoja žodis free. Daugiau nei pusę valandos trukusi kompozicija buvo nestandartiškiausia, ką man tik yra tekę girdėti per nemažą koncertų žiūrovo patirtį. Anne-Liis Poll, inteligentiškos išvaizdos ir nebejauno amžiaus moteris nedainavo, o žaidė su savo balsu ir sakė, pavadinkim, greitakalbes, kurias suprato tik ji pati ir greta grojantys Anto ir Jaak. Viskas skambėjo tai kaip garso takelis iš trisdešimties metų senumo siaubo filmo, tai kaip gyvūnų garsų, pvz. varlės karkimo, pamėgdžiojimas:

Free Tallinn Trio (video aut. E. Greičius)

Keitėsi melodijos tempas, vokalistės balso intonacijos, tačiau tai vis tiek buvo kažkas nežemiško ir visiškai neįprasto ausims. Keletas žmonių neapsikentę paliko savo vietas. Jie į koncertą greičiausiai buvo gavę vardinius kvietimus ir taip pat patingėjo pasidomėti kas gi tie Free Tallinn Trio yra. Likusieji toliau klausė pamišėliškų Anne-Liis Poll balso improvizacijų. Galiausiai visa tai baigėsi. Salėje nuščiuvo tyla, kažkas pagaliau pradėjo ploti. Būtų įdomu suskaičiuoti, kiek žmonių plojo dėl to, kad jiems nuoširdžiai patiko, o ne dėl to, kad džiaugėsi pagaliau sulauksią į sceną žengiančių Lietuvos džiazo atstovų nelietuviškais vardais – Dmittrijaus Golovanovo ir Jano Maksimowicz.

Dmittrijus ir Janas savo technikos arsenale turėjo fortepijoną + Apple MacBook ir klarnetą. Nors jų kuriamas skambesys taip pat buvo gana slogus ir sąlyginai sunkus, tai bent jau atitiko tipinę muzikos sampratą. Ilgainiui jų duetas įtraukė taip, kad beliko užsimerkti ir trumpam užmiršti, kad už lango vis dar neištirpęs sniegas, o kalendorius rodo, kad šiandien – ne atostogos ir netgi ne savaitgalis. Toks ir turi būti džiazas.

D. Golovanov ir J. Maksimowicz (video aut. E. Greičius)

Koncertui pasibaigus vakaro vedėjas susidomėjusius pakvietė pasilikti įsigyti Jaak Sooäär įrašų CD. Link rūbinės nepasuko viso labo viena mergina ir aš su straipsnio video ir nuotraukų autoriumi. Neiškentęs paklausiau Jaako:

– How did you like the audience tonight?
– Great, it was fine. I really liked it.
Diplomatiškas žmogus.

Palikau Šv. Kotrynos bažnyčią nutaręs, kad tai, ką šįvakar girdėjau buvo unikalus profesionalų menas. Tik kad ne tokios muzikos norisi po ilgos studijų dienos atėjus bažnyčion, tikintis atsipalaiduoti ir ramiai paklausyti džiazo.