„Opus 3“ turas @ Klaipėda, balandžio 10-11 d.

Respublikinę „Opus 3“ iniciatyvą būtų galima pavadinti radijo festivaliu: daug įvairiausių atlikėjų trijuose miestuose, tikra muzikinio švietimo propaganda su šventės skoniu. Net dvi dienas Klaipėdoje vilnijusios turo užbaigtuvės neabejotinai atnešė skanių garsų net šiokiems tokiems gurmanams.

Sprendimas dėl vietos trūkumo į dvi naktis pražergti renginį atrodė kiek keistokas ir rizikingas. Ir iš tiesų jis nepasiteisino. Klaipėdiečiams per didelė prabanga traukti į kelias paras trunkančias vakarones – neveltui užrauktas Pilies džiazo festivalis ar suraukta Jūros šventė. O čia dar už bilietą tenka mokėti.

Bet kokiu atveju ne marketingo pamokoms laikas ir vieta. Galiu drąsiai pareikšti, jog „Opus 3“ iniciatyvą galima vertinti teigiamai ir tik teigiamai – gi čia viskas muzikoje, muzikai ir už muziką. Tai, jog kai kurie muzikantai per daug arba iš viso savimi nepasitiki – jau kita kalba.

Klaipėdoje „Opus 3“ turo finalas virė neįtikėtinuose tyruose, kurie vis dar godžiai miega savo industriniuose pataluose. Geltonu įdegiu besipuikuojantys milžiniški kranai ir bauginantys angarai jokiu būdu neprilygo Vilniaus „Havanai“ ar Kauno vaistų fabrikui. Tiesa, pati diskoteka vyko kontoros tipo pastato trečiame aukšte, kur kadaise puškavo plastikiniais langais ir baltomis pertvaromis bei sienomis apsaugoti projektuotojai. Visa, kas iš to likę – tik kažkokia greitai apleisto miesto ir ekstremalių kliūčių būtaforija.

Penktadienio naktį stygos virpėjo sunkiai ir vienodai, nerasdamos vietos nei kur susigerti, nei kur atsimušti. Vietinės grupės Atika fanai ištikimai trypė dulkes prie scenos, nors ir norėjosi verkti, o ne šokti.

Sweetsalt atvėrė duris pop punk kokteiliui, į kurį sumetus juos pačius gauname hyperaktyvių jaunuolių gėralą tinkantį nebent pačiam vakarėlio galui, kai jau niekas neberūpi.

Nors tolimesnę programą pratęsę Flamingo pradeda atsiduoti brandumu (tai matosi net iš to, kaip jie bando suremti savo gitaromis vienas su kitu), apipjaustyto garso kokybė pradeda apgaulingai mušti link namų… Kol nepasirodo Freaks On Floor.

Pastarieji, savo šūdfankio tabletėmis, daugumą išjudina iš kampų, pajungia šiek tiek maroon5iško gay roko ir kviečia visus pasiklausyti MTV. Nepykit, fanai, bet jie kažkokie per daug suformatuoti. Ir per daug originalūs.

Sekantį vakarą pasitaiko puiki proga paminėti didįjį šeštadienį elektroninėmis mišiomis ir klaipėdiečiai vėl traukia į baltas patalpas. Čia padus ir smilkalų mašiną po truputį šildo dream elektronikos puoselėtojas Driezhas, kuris nustebina ne tik lietuviškų dainų tekstų propagavimu savo kūryboje, bet ir paprasčiausiu bendravimu su publika.

Vieną kartą pakeičia kita ir štai jau nuo pirmų akordų electro-hause imitacijomis bei madingu viskio laižymu žiūrovus bando sužavėti Ele7. Skamba iniciatyviai ir progresyviai. Tačiau nors jaunatviškas maksimalizmas stengiasi prieštarauti viskam, pasirepetuoti keletą mėnesių šiems kūrėjams – būtina namų ruošos užduotis.

Po pasistraksėjimų scenoje susikūprina Pablikas su VJ Eimiu – tai kas belikę iš Dublicate. Bosinę gitarą iškeitęs į laptopą ir kontrolerį Pablikas nesumažina garso apimties ir anksčiau dominavusį linksmą riddim džiazą konvertuoja į masyvią pro future dub smalą. Atmosfera kaip mat įsielektrina rimtu požiūriu bei ilgam užvynioja į lėtai hipnotizuojančią žemų ir erdvinių vibracijų košę. Tokią, kurią gali kabinti visu savo kūnu stovėdamas prieš kolonėles.

Atsitokėti padeda žalieji vaistai bare, kurie legaliai turėtų prilygti natūraliai fermentuotiems gėrimams, tačiau visiškai netikėtai atima sąžinę ir kojas. Lyg tyčia ta proga diskotekos vairą staiga perima Golden Parazyth ir paduoda tikro sintezatorių lietaus su nuotaikingo vokalo vaivorykšte. Paskutiniai reivo mohikanai suvirsta arčiau scenos ir kelia į lubas rankas, tarsi tikėdamiesi pagriebti sklendantį Giedriaus balso aidą. Šokiai užkaista ir jau nebenustygsta net intelektualiai nusiteikęs Mantas iš Ele7, kuris spjauna į savo pareiškimus, jog nemoka šokti ir lenkia galvą žemai tarsi nuožmiausias fanas.

Golden Parazyth vienintelis tą vakarą susilaukė biso, suteikusio gerbėjams keletą papildomų minučių linksmai patrypti. O kas šeštadienį vyko toliau net nebesinori rašyti, nes akivaizdu, jog kai kurie jaunuoliai sunkiai beatskiria kas yra svetima kūryba ir kas yra maivymasis prie laptopų.

Apibenrinant belieka tikėtis, jog „Opus 3“ ir toliau spindės radijoiniciatyvomis, šiek tiek įbėrusioms pipirų į renginių konceptą bei priminusi, jog egzistuoja kai kas daugiau nei didžėjų kultu springstantys garažai ar sterilūs klubai.