Atsigavus po Heineken Open’er

Skrandis po šešių dienų badmiriavimo pamažu pradeda veikti normaliu ritmu, prakaituoti rūbai sukasi skalbimo mašinos būgne, Lo-q video ir Hi-q nuotraukos suranda savo vietas internetinėse saugyklose. Tik smegenys vis dar sunkiai suvokia, kad į seen live kertelę reikia įrašyti tokius vardus kaip Arctic Monkeys, Kings of Leon, The Kooks ar The Prodigy. Gyvenant ypač retai pasaulinio garso atlikėjų pasirodymais palepinamoje Lietuvoje tai vis dar skamba neįtikimai.

Liepos 1-oji: vakarėlis prasideda iš anksto

Kalbos apie pakeleivių prisibijančius lenkų vairuotojus pasirodė beesą mitas: 10 valandų pasivažinėjimai su krikščionių misinionieriumi, ką tik bakalauro diplomą atsiėmusiu filosofijos studentu ir angliškai nemokančiu, bet žūtbūt bendrauti besistengusiu gdanskiečiu leido pasiekti Gdynią greičiau už savo automobiliu keliavusius draugus. Šiauriniame Lenkijos kurorte aštuntą kartą buvo surengtas danišką alų ir pasaulinio lygio muziką propoguojantis festivalis „Heineken Open‘er“.

Nors pirmasis koncertas prasidėjo tik liepos 2-osios vakarą, jau dieną prieš pimoji kempingo zona buvo užpildyta. 75-iuose „Babie Doly“ oro uosto hektarus užėmęs „Heineken Open‘er“ žmones traukė it medus bites. Saulei nusileidus iki tol santūriai palapines statęsi festivalininkai atvėrė gerkles alui ir burnas dainoms. Išsimiegoti sekės sunkiai, tačiau trukdymai buvo savaip įdomūs: pvz. ne kiekvieną kartą gulėdamas palapinėje pamatysi iš kažin kur atsiradusius šešėlius, bėgančius vieni į kitus ir rėkiančius „run for your life!!!“.

Liepos 2-oji: kai esi vienas iš tūkstančių

Dalyviai toliau miniomis plūdo į festivalio teritoriją. Sklido gandai, kad šiemet „Heineken Open‘er“ buvo gausus kaip niekad, t.y. sulaukė ne 50, o 60, gal net 70 tūkst. lankytojų. Atrodo, skaičiai ne iš piršto laužti: Palapinės, prekyvietės, bilietų kasos, dušai, tualetai – kur benueitum, visur sutiksi masę žmonių. Netgi už „Babie Doly“ ribų Gdynia alsavo Open‘er. Festivalio apyrankėmis pažymėtųjų galėjai sutikti tiek prie netoliese esančios jūros pakrantės, tiek Gdynios centre, tiek prie fiktyvios Gdynios ir gretimojo Sopoto ribos.

Atsidarius aktyviajai festivalio zonai visa ši armija patraukė prie scenų. Jų buvo penkios (main, tent, world, young talents, burn beat), jose iš viso pasirodė 74 atlikėjai. Be koncertų dalyviai galėjo keliauti į vadinamuosius „Alter space“ ir „Fashion‘er“, kino ir teatro seansus, Xbox palapines, įvairių niekučių prekyvietes. Viskam aprėpti neužteko nei laiko, nei jėgų. Juolab, kad to ir nesiekiau – koncentravaus į muziką.

Pirmąją dieną, koncertų buvo sąlyginai nedaug ir jų grafikas buvo nedėkingas. Paaukojau švedų indie herojus Peter Bjorn and John vardan galimybės pakovoti dėl pozicijos prie pagrindinių festivalio headlinerių Arctic Monkeys. Britų dievukai pirmą kartą atklydo taip arti Lietuvos, tad praleisti progą pamatyti juos būtų nuodėmė.

Kaip paaiškėjo vėliau, valanda klausant prieš Arcticus main stage grojusių lenkų pop-rokerių Renton praėjo veltui – nebloga vieta prie scenos buvo užleista vos Monkeys pasirodžius scenoje. Minia pamišo: spėjau bent penkiskart prarasti pagrindą po kojomis, griūti ir vėl atsistoti. Tai buvo kova už būvį, o ne muzikinė euforija. Dešimtys tūkstančių klausytojų yra tai, kas traukia į open air festivalius, tačiau tokiais atvejais kaip šis, norisi, kad du trečdaliai tų klausytojų išnyktų ar bent jau nesiektų bet kokia kaina patekti 10 cm arčiau scenos.

Nusprendęs patausoti kaulus atsitraukiau tolyn, kur buvo susirinkusi ramesnė publika. Tada jau buvo galima įsiklausyti į pirmą kartą gyvai grotos „Only Ones Who Know“ akordus ar paanalizuoti naująsias Alexo ir kompanijos šukuosenas. Deja, per ekranus, o ne gyvai nuo scenos.

Vaikinai viską sugrojo puikiai, nors daug kas iš aplinkinių nusivylė Alexo santūrumu ir šypsenos neišspaudusia mimika. Teko girdėti (vėl gi, gal tik gandai), jog grupė turėjo sunkumų atvykstant į Lenkiją, be to, jų pasirodymo metu net du kartus dingo garsas. Kai tai atsitiko per „Fluorescent Adolescent“, atrodė, jog tai yra tyčinis triukas (grupė nenustojo groti), tačiau kai problema pasikartojo, tapo aišku, kad „kažkas ne taip“.

Galiausiai Arctic Monkeys grįžo įš sceną, sugrojo dar keletą kūrinių iš pirmųjų dviejų ir būsimojo albumų ir atsisveikino, taip ir neleidę suprasti, kas gi čia ką tik įvyko. Ne tokį jų koncertą įsivaizdavau, tačiau naivu tikėtis ramios minios, kurios didžioji dalis yra lengvai pamišę dėl šių Šefildo vaikinų. Mintyse užsidėjau ticką, kad „juos mačiau“ ir daviau sau žodį kada nors nuvykti į uždarą grupės koncertą, kur viskas bus intymiau ir kur iš kairės šokinėjantis pankas netrukdys pajusti tų magiškų artimos muzikos šiurpuliukų.

Arctic Monkeys – Crying Lightning

Pasibaigus Arctic Monkeys skubėjau į tent stage, kur pasirodymą turėjo baigti kiti britai, sintezatoriais ginkluotieji Late of the Pier. Radau tik instrumentus tvarkančius scenos darbuotojus ir besiskirstančius klausytojus. Šis fail, galutinai pribaigė ne kokią pirmąją festivalio dieną, nes iš trijų norėtų pamatyti (Peter, Arctic, Late) teko išvysti tik vienus, o ir tuos pačius komplikuotomis sąlygomis. Tačiau čia sutinkama kita festivalių problema – žmogui niekada negana, ir jis, užuot džiaugęsis, kad pamatė metų metus lauktą grupę, liūdi, kad dėl to turėjo kažką paaukoti.

Liepos 3-oji: maratonas įsibėgėja

Jei pirmąją dieną koncertų buvo sąlyginai nedaug, tai antrąją visos scenos pradėjo veikti pilnu pajėgumu. Verčiausi dėmesio artistai vėl gi buvo main stage. Visų pirma – trijulė Gossip, kurios apkūni ir tuo patenkinta vokalistė Beth Ditto šį mėnesį sulaukė net ir „Panelės“ dėmesio. Nors iki tikro massive pasirodymo grupei trūko mažų mažiausiai vieno papildomo nario, jų dance-punk rokas puikiai tiko vakaro pradžiai. Beth nuolat kartojo, kokia ji fuckin‘ laiminga čia būdama, o kad dar labiau įaudrintų publiką, sudainavo ką tik palaidoto Michaelo Jacksono koverį „Billie Jean“.

Gossip – Billie Jean / Listen Up!

Gossip palikus sceną ilgainiui publikoje atsirado vis daugiau jaunų mergaičių ir garbanotų vaikinų. Taip, jie visi laukė The Kooks. Minios dydis atrodė panašus į lygiai prieš parą buvusių Arctic Monkeys, tačiau kuksų gerbėjai turbūt labiau linkę į „auksinio jaunimo“, o ne „darbo klasės“ gretas, tad išsilaikyti ant kojų sekėsi lengviau. Luke Pritchard buvo toks pat nenustygstantis vietoje, kaip ir Inside In / Inside Out metais. Dauguma dainų nuskambėjo būtent iš šio albumo, likusi dalis – iš antrojo, kiek prasčiau vertinamo Konk. Nors pastarasis buvo išleistas prieš daugiau nei metus, klausytojams grupė nepasiūlė jokios naujos, nealbuminės dainos. Tačiau vargu, ar kas nors dėl to nukabino nosį – per daug smagus ir šiltas buvo The Kooks pasirodymas. Grupė savo šlovės valandą praleido sukurdamą tikrą happy festivalio atmosferą. Jei ir toliau išlaikys savo smagų indie skambesį, bus dar ne vieno open air žvaigždės.

The Kooks – She Moves in Her Own Way

Vakar dienos istorija kartojasi: pusvalandis iki vidurnakčio vėl laukia bėgimas į tent stage. Ten koncertą jau įpusėjusi Duffy. Šiandien viskas klostos sėkmingiau, tad pavyksta pamatyti šią specifinio balso ir barbiškos išvaizdos velsietę. Pasirodymas labai profesionalus ir estetiškas – kitokio iš Duffy ir nesinori tikėtis.

http://www.youtube.com/watch?v=EcJa5h_KzC0Duffy

Palydėjus ją plojimais ateina Moby eilė. „Does anyone notice it doesn‘t rain?“ taria jis, ir pradeda viena kertinių savo hitų „Raining on“. Iš tikro, tądien nelijo, kaip ir dieną prieš, ir dvi dienas po. Festivalio organizatoriai viską sutvarkė beveik be priekaištų, net ir orą.

Moby, kaip įprasta, stebino didžiule stilių amplitude – tai ir minėta „Raining On“ elektronika ir „Why Does My Heart Feel So Bad?“ tipo soulas ir netgi akustiškas Johny Cash koveris. Visa tai – lydint ironiškiems komentarams tarp dainų, kaip kad „I‘ve noticed it is a rock fest, so now I will play a guitar solo“.

Moby – Porcelain

Galutinai vakaro jėgas pribaigė eksperimentinės elektronikos duetas Crystal Castles. Nepagailėję klausytojų ausų būgnelių Ethan Kath ir Alice Glass įtraukė juos į skambesį, kartais primenantį forsiškus techno beatus, kartais – tikrus IDM šedevrus. Ir viskas su didžiule doze naktinės energijos. „Ištaškė nesveikai“, po jų pasirodymo tarė pažįstama lietuvė. Ką čia ir bepridursi.

Crystal Castles – Crimewave

Liepos 4-oji: Poilsis

Trečiąją festivalio dieną šanso paklausyti savo kartos grupių gavo vyresnieji „Heineken Open‘er“ svečiai. Jauku prie scenų jiems tapo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėję groti britų ska kūrėjai Madness ir tik šiemet atsikūrėę JAV sunkiosios muzikos atstovai Faith No More. Jų, kaip ir paskutiniųjų dienos headlinerių australų Pendulum neišvydau, nes po dviejų parų festivališko gyvenimo norėjosi šiek tiek ramybės ir moralinio susikaupimo prieš finalinę dieną.

Main scenos atlikėjus iškeičiau į grojusius uždaroje, bet dėl to didesniu garsu pasižymėjusia tent stage. Ten savo žemus dažnus skleidė naujaisiais Joy Division pretenduojantys tapti White Lies. Šiemet išleidę debiutinį albumą To Lose My Life… jie iškart užkopė į aukščiausią Jungtinės Karalystės topų laiptelį. Su jaunatviška energija White Lies sugrojo praktiškai visą albumo repertuarą, paįvairindama jį b-side „Taxidermy“ ir neatpažįstamai pakeistu Portishead koveriu „The Rip“. Kol kas scenos neišpaikinti ir jai apatijos neįgiję vaikinai paliko vieną geriausių įspūdžių tarp visų festivalyje matytų grupių.

White Lies – Death

Verta paminėti ir prieš tai grojusią Emiliana Torrini. Ėjau į šios islandės pasirodymą tik vardan geresnės pozicijos prie White Lies, tačiau jai uždainavus kojos pačios prašėsi šokti, o rankos ploti. Raudonkepuraitės suknele pasipuošusi Emiliana parodė, koks įvairus gali būti indie pop, pagardintas folk ir netgi trip-hop prieskoniais. Ji darkart įrodė, kad vykstant į festivalį visada verta aplankyti vieną kitą visiškai nežinomą atlikėją, kad po jo pasirodymo galėtum jaustis maloniai nustebintas. Šiųmečiame Opener, Emiliana tapo būtent ta.

http://www.youtube.com/watch?v=dFCQI5R_SSEEmiliana Torrini – Jungle Drum

Palikau draugus laukiančius prancūzų shoegaze kolektyvo M83 ir grįžau palapinėn poilsiui. Prieš tai, žinoma, išstovėjęs eiles prie dušų ir tualetų. Žmonių, rodės, ne mažėjo, o tik daugėjo.

Liepos 5-oji: Patriotiškas Grand Finalle

Festivalio uždarymo dienos line up galutinai parklupdė ant kelių. Kings of Leon, Placebo, Santigold, The Prodigy, The Ting Tings. Visko aprėpti vėl buvo neįmanoma, tad The Ting Tings duetą teko paaukoti. Jį mačiusieji tvirtino, kad to turėčiau gailėtis: Jules de Martino ir Katie White kėlė ant kojų perpildytą tent stage. Nors su vaikišku dueto pavadinimu visų pirma asocijuojas dar vaikškesnis jų hitas „That‘s Not My Name“, The Ting Tings savajame We Started Nothing turi ir kur kas sėkmingesnių įrašų.

The Ting Tings – Great DJ

Savo finalinę dieną pradėjau daina, kurią žino visa Lietuva. Tai ne „Sex on Fire“ ir netgi ne „Breathe“, o Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Buvę Žečpospolitos broliai kaimynus lietuvius ignoruoja ir didžiuliame „Welcome to Open‘er“ stende sugeba parašyti pasveikinimą rusiškai, vokiškai, net japoniškai, tik ne lietuviškai. Nepaisant to, iš visų vasaros festivalių Lietuvos muzikos ieškotojai dažniausiai renkasi būtent artimiausią, bet toli gražu neprasčiausią „Heineken Open‘er“. Šiemet jų čia vėl buvo keli šimtai ir didžioji dalis 20:00 vietos laiku (Lenkijoje ir Lietuvoje laikas skiriasi viena valanda) rinkosi ne klausyti Lily Allen, o atlikti pilietinę pareigą ir sugiedoti šalies himną, Lietuvos vardo tūkstantmečio proga. Aplinkiniai stebėjosi kas gi čia vyksta, kieno ta keista trispalvė plevėsuoja, o Lietuvos festivalininkai vis smarkiau traukė Tautišką giesmę. Tie, kurie per ilgai užsibuvo kempinge ir nespėjo laiku pereiti apsaugos vartų jungėsi prie himno iš už vartų. Tarsi: „Mūsų dainos neužtildys jokie festivalio apsauginiai“. Patriotizmas, ne kitaip.

Lily Allen galiausiai savo šanso vis tiek sulaukė, tačiau jos candy pop dainelės ir silpnas vokalas buvo silpniausia, ką teko išgirsti pagrindinėje festivalio scenoje. Jos daug vertesnė pasirodė panašiu laiku pasirodžiusi praėjusių metų JAV muzikos sensacija Santigold, turėjusi tenkintis mažesne, tolimesne ir daug prasčiau įgarsinta world scena. Nepaisant to, akinamai balta Santi White šypsena žibėjo po kiekvienos dainos. Muzikantų grupės ir dviejų šokėjų padedama Santi parodė „Babie Doly“ kokia įvairialypė gali būti šiuolaikinė pop muzika: rock, rap, electronic, dub… viskas stilingai ir profesionaliai suderinta, maža to, atlikta su šimtaprocentiniu pasitikėjimu savimi ir meile publikai. Pavyzdinis šou, kuriam prikišti galima tik prastoką įgarsinimą.

Santigold – L.E.S. Artistes

Amerikiečių delegacijos pasirodymą tęsė žiniasklaidoje šiųmečio „Heineken Open‘er“ grupe Nr. 1 tituluojami Kings of Leon. Po Only by the Night sėkmės aukso amžių išgyvenantys indie rokeriai turbūt tikrai nuoširdžiai manė, kad kažkur Europoje esančioje Lenkijoje, jų nežinos niekas. Bent jau toks įspūdis susidarė iš nuolatinių Caleb Followill komentarų. Pora įsimintiniausių frazių, dėl kurių Kings of Leon frontmenas vėliau gali turėti bėdos: „You guys are the best crowd in the whole tour“, „I love this. You know guys, whenewer you need us, we‘ll be there“.

Followillų ketveriukė šėlo scenoje, o publika galutinai pakvaišo skambant „Sex on Fire“ ir „Use Somebody“. Abi dainos – praėjusių metų kūrybos vaisiai. Belieka pavydėti grupei, kuri didžiausius savo hitus sukuria ne karjeros pradžioje (ir vėliau grimzta žemyn), o sulig ketvirtojo albumo išleidimu.

Kings of Leon – Sex on Fire

Nuo Lietuvos himno giedojimo nesiilsėję kojos prašė poilsio, o skrandis – maisto, tačiau niekam nebuvo laiko, kai scenoje derinamos Briano Molko ir Stefan Olsdal gitaros. Lietuvoje jau viešėję Placebo nepasididžiavo apsilankyti „Heineken Open‘er“ ir pristatyti naująjį savo įrašą Battle for the Sun. Grupės fronte daug naujienų, pradedant buvusios punk rock grupės Evaline būgnininko Steve Forrest atėjimu „pasunkinusiu“ Placebo skambesį ir baigiant Brian Molko ponytail.

Trylika metų grojanti ir publikos numylėta grupė sukūrė energingą šou, tačiau jame nebeliko senosios dark nuotaikos. Susidaro įspūdis, kad senąjį būgnininką Steve Hewitt pakeitus naujajam Steve, Placebo nusprendė išsižadėti savo šaknų ir tapti pilnateise roko grupe. Daug gitarų, ypač daug būgnų, mažai saikingos melancholijos. Atrodė, kad Placebo skuba kuo greičiau sugroti reikiamą dainų skaičių ir palikti sceną. Netgi toks įsiklausymo ir įsijautimo reikalaujantis šedevras kaip „Sleeping with Ghosts“ buvo perdarytas į dar vieną pop-rock hituką. Publikai išsišėlti galbūt pats tas, tačiau seniesiems gerbėjams (neslėpsiu, pats toks buvau-esu) tai labiau liūdnas regresas, nei progresas.

Placebo – Special Needs

Po Placebo biso (jie buvo vieninteliai iš matytųjų sugrįžę pakartotiniam pasirodymui) savo must see sąrašiuke padėjau tašką. Finalinis akordas artėjo ir pačiame festivalyje. Scenoms pamažu atsisveikinant su paskutiniais muzikantais aktyvi liko vienintelė main stage, kurioje šėlo The Prodigy. Elektronikos, repo ir roko mišinys kartu su kultiniais hitais „Breathe“, „Voodoo People“ ir „Firestarter“ atėmė paskutinius energijos likučius.

The Prodigy – Breathe

Bandant reziumuoti

Kitą rytą į palapinę įsiveržė vietinė apsaugos darbuotoja ir laužyta anglų kalba pranešė, kad per dvi valandas turime susipakuoti daiktus ir palikti kempingą. Lauke pasitiko lietus, tarsi sakantis: „viskas, šventė baigėsi“.

Nors nuo tos akimirkos praėjo beveik trys paros, vis dar sunku skelbti festivaliui verdiktą. Laikas praleistas „Babie Doly“ buvo nuostabus tiek dėl ypač kokybiškos muzikos, tiek dėl festivalio lankytojų. Per beveik savaitę praleistą minioje su kitais „Heineken Open‘er“ svečiais neteko išvysti nei vieno barnio, pamatyti pikto žvilgsnio ar išgirsti skundo, kad per ilgai prausiesi duše. Nors per koncertus minia sužvėrėdavo, kitu metu tai buvo atsipalaidavusių, bet ne problemnių žmonių armija.

Kalbant apie muziką – ji nepakartojama, tačiau jos buvo net gi per daug. Esant tokiai gausybei vertų pamatyti grupių dingsta laukimo jausmas, kuomet pusę metų skaičiuoji dienas iki herojų pasirodymo o po koncerto žiūri nuotraukas ir mintimis vis grįžti į tas pora magiškų valandų. Festivalyje pusės metų laukimas virsta 45-iomis minutėmis, o jam prasidėjus sunku atsipalaiduoti ir iš galvos išmesti mintis: „Gerai, dabar groja Arctic Monkeys, paskui bėgsiu į Late of the Pier“.

Tačiau čia jau turbūt asmeninės perfekcionizmo ir išnaudok-kiekvieną-galimybę požiūrio problemos, kurių analizavimui flashback ne vieta. Tad jei vis tiek norisi aiškios išvados – buvo gera. Labai.