Satta Outside dienoraštis. Reziumė.

Iš “konversų” vis dar byra smėlis, o ant geltonų marškinėlių tebebėgioja alaus skruzdės. “Satta Outside” baigėsi ir kartu su tavimi ten žolę trypę ir angaro dulkėse turškęsi Ore.lt žurnalistai tebekrapštydami akis taria paskutinį žodį.

Viktorija Rusinaitė:
Miškas, marios, jūra, smėlis ir koncertų scena. Kanapinis alus ir net puikusis Moytoy sushi! Šitas festivalis geras pabėgimas ne tik nuo civilizacijos, bet ir nuo žemės po kojomis. Juodojo mėnulio įtakos buvo jaučiamos visais kosminiais kanalais. Pateikiu keletą įrodymų, kurie neabejotinai buvo paveikti sugedusio telefono praktikų:

* iš kontinento keliančio katerio darbuotojai diskutavo kokios religinės sektos tai susirinkimas;
* Lileikis savo paskaitoje sakė, kad lietuvių kalba savo struktūra labiausiai panaši į kvantinę fiziką (paskaita truko mažiausiai 5 valandas, nuo 22 val. vakaro);
* niekam nežinomas žmogus prisipažino visą gyvenimą galvojęs, kad dainoje „Laužo šviesa naktyje“, „laužo“ yra veiksmažodis;
* pagrindinės scenos dešinėje stūksojo 4×4 virvėmis apjuosta patalpa be stogo, kurioje buvo geriausias kontaktas su kosmosu;
* buvo maudomasi mariose Smiltynės jachtklube;
* Messer Chups charizmatiškoji Sveta savo kolegų paklausta, kodėl nedainavo per tas dvi dainas, kurioms reikėjo vokalo, atsakė – „Labai šalta buvo“;
* „Ar palaikysi man plaukus“ buvo klausiama retai bet garsiai;
* žmonės žino kad prailgintojas atrandamas ten, kur įjungtas garsas;
* galingo balso vyriškis HELGĄ bandė parsišaukti net iš vokiško Hurricane festivalio.

Tikimės, kad kitais metais Mozė perskirs jūrą atgal, kad Jėzus su alum galėtų grįžt iš Švedijos į “Satta Outside”.

Smerkiu: apklijavusius stalą lipdukais ir tuos, kas nujojo ORE tentą. Per artimiausią lietų te prakiūra jums botai, nusmunka kelnės ir sušlampa malkos.

Romas Zabarauskas:
„Satta Outside“ kvietė ne tik muzikai, bet ir menui. Menas rodėsi Valentino Klimašausko pakoordinuotomis skulptūromis, performansais, paskaitomis, kurių jeigu daug kas ir nematė, tai bent girdėjo apie. Atsimenu keletą ausinių, skleidžiančių seno kino dialogus, keletą nefunkcionalių virvių, apjuosiančių tuščią patalpą ore, keletą baltų kėdžių, suvyniotų celofane ir kt. Vaizdą prie muzikos daug kur projektavo VJ, kurių dalis jau savaitę dirbo dirbtuvėse „Video Baltija“.

„8 mm“ klubas taip pat jau prieš festivalį gaudė vaizdus ir ryškino 8 milimetrų juostas – jų workshopą vedė Gustavo Jahn ir Michel Belague, sėkmingai kuriantys ir ryškinantys Berlyne. „8 mm“ klubas spėjo pasirodyti ir kelte „Smiltynė-Klaipėda“. Žodžiu, dalyviai ryškiai apturėjo great fun, bet per peržiūrą daugumai filmų pritrūko centrų, išjudinančių žiūrovų mintis ar jausmus. Kartojosi tie patys personažai – žmogus-meška, skaičių „8“ išraitančios lemputės ir patys workshopo dalyviai, tačiau nebuvo struktūrų/provokacijų/žaidimų. Kitą kartą būtų įdomu matyti dalyvių vaikystės traumas, seksualines fantazijas arba politinius įsitikinimus, o ne tik jų pačių veidus. Tikėtina, kad taip ir atsitiks, nes viena „Super 8 picnic in a hand“ organizatorių Rasa Juškevičiūtė išdavė mintis Vilniuje kurti 8 mm. laboratoriją!

Kalbant apie „Ore kino įvykį 2“, girdėjau tokius atsiliepimus: „Tai ar bus tavo filmas?“, „Man reikia prailgintuvo“ (ištraukiant kolonėlių jungtį), „Man patinka, kai filmai yra ilgi ir turi aiškią mintį“, „Manau, kad ji manęs nekenčia“ (apie autorę).

Miglė Bareikytė:
Į festivalį „Satta“ važiavau beveik nieko nesitikėdama, todėl jokių aukštų džiaugsmo dažnių bei to kartaus nusivylimo, kai matai, jog aplink tave vyksta Nuobodūs dalykai, nepatyriau. Žinoma, jūra ir saulė miela, bet jūra yra ir netoli Preilos ar Pervalkos, o taip pat ir Latvijoje, ir nemažai kitų šalių jūrą turi. Todėl iš renginio su keletu neblogų grupių būtų galima bent teoriškai tikėtis kažko daugiau.

Penktadienis ir jo naktis man buvo kiek miglota, bet Mark Splinter ir Loefah grojama dubstep muzika buvo puiki. Aš jaučiu nemažą silpnybę geriems bosams, minoriniems tonams bei tai tamsai, kurioje skendi dubstepu alsuojantys sandėliai. Paminėčiau ir grupę Empti, kuri varė senus, į pasąmonę įsirašiusius gabalus, tačiau visą muzikinę dalį buvo atnaujinusi gana stipriai. Skambėjo neblogai.

Šeštadienį beveik visą muzikinę dalį praleidau ir prasėdėjau 8 mm (ten begarsius ant 8 mm kino juostos jaunų lietuvių ir ne tik nufilmuotus filmus įgarsino grupė M.I.R., ir jų improvizacija pasiteisino), Ore kino įvykio filmų peržiūrose bei baltų istoriko Aivaro Lileikio paskaitoje. Šis žmogus yra fantastiškas dėstytojas, ir apskritai kantri asmenybė. Maždaug kas valandą į valgyklą, kurioje vyko paskaita, atplaukdavo kokia girta asmenybė ir lįsdavo prie A.Lileikio, bet jis gana galantiškai išsisukdavo ir jas nuplukdydavo toliau nuo savęs. Per sienas nuo didžiosios scenos ateinantis pigaus fanko ritmas taip pat nepalengvino lektoriaus dalios. Įdomus faktas, kad paskaita prasidėjo 22 valandą, šeštadienį. Praėjus 5 valandoms ji vis dar truko, ir klausytojai galėjo aiškiau susipažinti su Lileikio požiūriu į pasaulio istoriją, mūsų realybės suvokimą, kultūrų formavimąsi, religijas ir t.t. Iš mano sakinio galbūt skamba taip, jog paskaita buvo apie viską ir kartu apie nieką – taip nebuvo. Taip buvo viena įdomiausių mano neilgame gyvenime klausytų paskaitų, ir įdomiausias „Sattos“ renginys.

Tomas Savickis:
Jau antrus (trečius) metus iš eilės Smiltynėje “Satta” kolektyvas sukuria paprastosios magijos eleksyrą. Jos neįmanoma apibrėžti ir iki galo suvokti, nes viskas čia laviruoja tarp jaukios monotonijos ir kraujo nepraliejančios beprotybės, tarp alternatyvos ir komercijos, tarp paslapties ir viešumo, tarp betvarkės ir auto pedantiškumo.

Netiesa tai, jog “Satta Outside” yra tai, kur svarbiausia – muzika. Neteisūs ir tie, kurie ten vyksta ne dėl jos. Užsikonservuoti visam savaitgaliui laiko sustabdytame ir išprievartautame Jachtklube, patirti tą beprasmybės jausmą būnant tarp uostamiesčio industrijos mechanizmų ir jūros begalybės, absorbuoti Satta propaguojamo fanko-bytsų-dabstepo-surfcoro-tropicbass-brrrrrrhopo tvaiką ir nesistengti kažką suvokti, mėgautis sukurta visuma ir atsiriboti nuo to, kas tavęs laukia atsitrenkus kelto bortui į aną krantą. Visa tai reikia išgyventi.

Tik po kelių dienų atmerki ofiso akis ir, siurbdamas skrandį kiurdančią kavą, supranti, jog iš tiesų tai tik vienas didelis baras po atviru dangumi su senais ir naujais pažįstamais, kurie kartu prie scenos ar ant jos yra vyksmas, kuriantis festivalį. O “Satta Outside” – tai kaip tos auklytės, kurios mokinius veda grupelėmis apžiūrėti muziejaus ar parodos.

Ir nebegirsiu, ir nebepeiksiu organizatorių čia, nes jie patys geriausiai žino kaip viskas turi būti. Tik pakelsiu visus nykščius už tai, kad sukuria neužmirštamą laiko tarpą ypatingame Lietuvos kampelyje ir įprasmina pajūrį ne tik kaip gazuoto alaus ir paplūdimio “čeburėkų” kurortą.