Satta Outside dienoraštis. Šeštadienis

Kaip ir priklauso, antroji diena išsitempė iki begalybės ir pasiekė tikrąjį belaikį savaitgalio sindromą, painiojantį dieną su naktimi, lovą su šokiu aikštele ir alų su kava. Ir nors vakaras bandė bėgėtis tik pirma pavara, iš pakampių save susirinkinėjantys šiek tiek pavargę festivalininkų veidai, po truputį įgavo savo tikrąsias formas.

Jog kitas, be vartymosi ant žolės ir be muzikos egzistuojantis pasaulis yra kitame krante primindavo tik kartas nuo karto praplaukiantys laivai ir keltai. O visur kitur čia buvo tiesiog “ViSatta”, užkonservavusi savyje blynus, spalvotus auskarus, nutryptą veją, kreivus ženklus, keistus trumpametražius, pėdų žymes smėlyje, barzdas, raudonus veidus – ir viskas su smagiu muzikiniu rasalu.

Tačiau, kad ir kaip skanu būtų, ateina rūgštis, kurią atlaikyti ne kiekvienas sugeba – praėjusiais metais prie pagrindinės scenos dar 7 val. ryto buvo galima sutikti gerokai daugiau ištvermingųjų. Galbūt kaltas ruduo, gal per anksti užsibaigusi “Cuba Libre”, gal mėnesiu vėliau šį kartą įvykusi “Satta Outside”, o gal iš tiesų gerokai sunkesnis šiuometinės šokių salės muzikos turinys gerokai prašienavo bendrą lankytojų skaičių, mūsų žiniomis siekusį apie 2 tūkstančius linksmuolių.

Nors pagrindinė scena su angaru beveik nesulyginama, tačiau trypimas lauke šiemet šiek tiek nuvylė. Neturiu nieko prieš visiškai profesionaliai varančius muzikantus ir dainininkus, tačiau Messiah su savo orkestru, muzikos archyvuose galėję pasilikti Brassbastardz bei akademiško garso Funkshone paprasčiausiai galima pavadinti šūdfankiu, kuriam labiau vieta paprastuose miesto arba lietuviško džiazo festivaliuose. Kokybiška, bet neįdomu.

Nykščių nebuvo negaila tik Souleance duetui, kurių kūryba nors jau dešimtis kartų perklausyta Mondayjazz mixteipe, tačiau per tokio dydžio kolonėles viskas skambėjo dar riebiau ir sultingiau. O ką dar reiškia juokingas Fulgeance prancūziškas akcentas! Ir nors improvizacijos galimybės su sempleriais ir laptopais labiau ribotos nei grojant gyvais instrumentais, tiek scratch tepliojantis Soulist, tiek su fucking MPD dar neišmokęs elgtis (ir tai garsiai pripažįstantis) PDO užsuko tikrai gerus šokius, kuriuos vėliau gerokai sumurkdė minėtieji Funkshone ir neaišku dėl kokių priežasčių į pagrindinę sceną vietoje Kelpe užkelta Hermutt Lobby trijulė, net 5 minutėms taip ir nepatraukusi dėmesio.

Kažkur savo būgnininką pametusį britą Kelpe užtikome pačiu laiku, paryčiais, kai jau beveik nieko nebesitiki. Šaltu veidu, fasištiškai stiprius ritmus kapojęs atlikėjas išvarė iš galvos bet kokias prastas nuotaikas ir, šnairom stebėdamas nebegausią minią, be gailesčio trankė baltų angaro plytų sienas švariomis idm ir beats rinkinio salvėmis. Jei kas šį vaikiną žino tik iš ganėtinai ramiai skambančių jo albumų, tai gyvai jis skamba gerokai stipriau ir rimčiau. Be jokios abejonės, tam labai daug reikšmės turėjo žudanti garso sistema, kuri nuo bet kokio žemesnio garso priversdavo žarnas vartytis.

Vartė jas ir pačioje vakaro pradžioje angarą griauti ėmęsi Syrtha su Nurasho, visada kaip muzikos selektoriai nustebinantys netikėta ir negirdėta dub bei elektronikos sinteze varvančiais kūriniais. Nenusileido pastariesiems ir naujas Magic Mushrooms narių bei neaišku kur šiame reikale dalyvavusio Pauliaus Kilbausko naujas projektas Left I Right, kurio semi live pasirodymas įpurškė į erdvę dar daugiau sunkiasvorių trip hop ritmų ir idm traškesių.

Iš grupės Dublicate iki solinio projekto Pablik susisiaurinęs, vienas rimčiausių Lietuvos prodiuserių P. Kilbauskas neapsiriko vėl ant scenos pasikvietęs anksčiau nuolat kartu grodavusį būgnininką Marių Aleksą. Šis sintetinius elektronikos garsus bei ritmiką gerokai atgaivino priduodamas gyvų būgnų bei užaštrindamas bendrą skambesį iki teisingo kampo, užspaudžiančio savyje digital-riddim-jazz-tropikal-core mišinį. Tiesa, užsičiuopė daug Dublicate repertuaro šaknų, tačiau pastarosios dabar gerokai egoistiškesnės ir egocentriškesnės..

Kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiais smagu buvo stebėti ir tikro soundsystem pasirodymą. Nežinia kaip jautėsi iš Nyderlandų atskridę King Shiloh rastamanai, tačiau kažkaip turiu įtarimą, jog nelabai į temą. Ypač tarp krūvos nelabai ką suprantančių paauglių. Nors iš kitos pusės su tokiais žvilgsniais gal nebebūna skirtumo.

Jau visai ryte beveik niekuo po Kelpe nebenustebinę rusų kapoklė Cut2kill vietą prie pulto užleidžia darbo liaudies herojus Mondayjazz, kurie pasisveikinę sempleriu pastato tikrus čempionų pusryčius. Leistis į kalbas su jų plokštelėmis jėgų nebelieka, tad belieka tik nešti kudašių į lovą.

Konservai ramybės būsenoje. Reziumė – ryt.