AIR @ Teatro Arena / gruodžio 5 d.

Daugeliui burnojant, jog gimtąją Lietuvėlę aplenkia užsienio muzikos super žvaigždės, o rimtesni turai nusidriekia tik kaimyninėse šalyse, netikėtai įvyko nušvitimas ir sulaukėme neeilinio stebuklo – į Vilnių su savo kosminiu laivu nusileido ne žmonės, ne ateiviai, o tiesiog elektroninės muzikos simboliai AIR.

Grieždamas dantimis ant Eltono Johno ir visokių lietuviškų selebryčių, kuriems patinka šie prancūzai jau ruošiausi boikotuoti pasirodymą Vilniuje, nes koncerto norėjau pasiklausyti stovėdamas tarp paprastų mirtingųjų. Tačiau taip jau išpuolė, jog niūrų trečiadienio vakarą myniau nudrengtą žolę aplink sostinės Ūkio Banko Teatro areną ir niekšiškai juokiausi iš tų, kurie jei galėtų, tai net į pačią salę su mašina įvažiuotų.

Renginio vieta gal ir ne pati tinkamiausia glamūrinės elektronikos legendoms AIR, tačiau atsižvelgiant į tai, jog į koncertus šiais laikais žmonės renkasi vangiai, organizatoriai tikriausiai pasirinko šią sporto salę tik tam, jog nutikus blogiausiam variantui netektų kraujuoti.

Kaip ir įprasta tūlam lietuviui nepasitenkinimas augo sulig siaurais praėjimais ir ilgomis eilėmis prie baro. Tad pradėjus groti apšildančiai (tiksliau apmarinančiai) niūrokai grupei mano veido mimika dar labiau patežo. Jau buvau vis labiau beužsiparinąs, jog mano romantika ir iš praėjusių metų koncerto Rygoje tarpukojyje užsilikusi drėgmė šioje betono dežutėje bus iškastruota su visam. Tačiau didžiai mano pesimizmo nuostabai su pirmomis sintezatorių srovėmis į pakaušį stuktelėjo vien muzika ir aš neatsispyręs suglebau.

Įgarsinimą paliksiu tų teismui, kurie nestovėjo tiesiai po garso kolonėle. Nes radus tinkamiausią tašką nebuvo kuo skųstis: viskas ėjo tiesiai į pasąmonę tarsi per USB jungtis, todėl rijau kiekvieną garsą su vaikišku pasitenkinimu. Tiek rujojantys sintezatoriai, tiek bosinės gitaros timpčiojimai ir akustinė gitara buvo kaip niekada aštrūs ir kiekvienas jų rado savo kelią tiek vieningoje srovėje, tiek pasiekdami ausis atskirais motyvais.

Aplinkui visi vis bandė balsu prisiminti ar atspėti koks gabalas tuo metu atliekamas, o tuo tarpu mano galvoje viskas susipainiojo ir ilgus metus kaltus tracklistus pamiršau. Tačiau su “Kelly Watch The Stars” filtrais galvoje iškilo post-paaugliškos 2000-ųjų vasaros naktys palėpėje berūkant ir žvelgiant į žvaigždėtą pajūrio dangų. Su “Highschool Lover” prisiminiau vyriškas ašaras kai pirmą kartą žiūrėjau filmą “Virgin Suicides”. Prisiminimai ir asociacijos veržėsi per kraštus. Greičiausiai kaip ir daugeliui kitiems, kurie buvo arba keletą metų nematyti pažįstami arba jaunuoliai atrandantys klasiką iš naujo.

Kaži ką matydami arenoje susirinkusių lietuvių veiduose AIR duetas su malonumu visus stebėjo. Ir bendravo. Nicolas Godin sugebėjo kelis kartus net plačiai nusijuokti, o Jean-Benoît Dunckel – kažką pasakyti savo žaviai švepliu anglišku akcentu. Tiesa, neaiškų ką. Tai ganėtinai keista prisiminus kokie šalti ir darbininkiški jie atrodė praėjusiais metais Sapnu Fabrike vykusiame koncerte.

Palyginus su pastaruoju pasirodymu, šį kartą ir melancholija išsirito iš savo kevalo retkarčiais paskleisdama nuo scenos chaotiškos elektronikos, energingų fūzų ir kone šokinio ritmo pliūpsnių. Sulaukėme ir remikso. Tai gal kitą kartą galima tikėtis ir kokio Eltono Johno koverio?

Po biso iškarto norėjosi bėgti laukan, kad išvengčiau nepatenkintų nuomonių ir išlaikyti teigiamas vibracijas giliai giliai. Tačiau likimas nusprendė pajuokauti ir į praėjimą metė porą bambeklių. Taip jiems ir reikia.