Viskas prasidėjo amžių sandūroje neoficialiame meno inkubatoriuje Aguonų gatvėje Vilniuje. Čia susitiko du architektūros studentai Aivaras Onaitis ir Vytis Puronas, pradėję ieškoti bendro požiūrio rakurso muzikos maketuose. Tiek tuometinė Soya, tiek vėlesnė dueto versija Soya Modified bei dabartinė Soy Farm koncertavo itin retai, tačiau draugų ir pažįstamų kolekcijose „nusėdo“ įvairūs atlikėjų demo įrašai. Pastaruoju metu situacija keičiasi – Soy Farm vis dažniau pasirodo įvairiuose renginiuose ir po daugiau nei dešimtmečio išleidžia savo… debiutinį albumą Obsession.
Tokio grupės atgimimo iniciatoriai buvo e-leidybos kompanija Partyzanai, prieš metus susiradę vaikinus ir pasiūlę atgaivinti veiklą. Ta proga Partyzanai žengė labai netikėtą žingsnį – Obsession įspaudė „saikinguose“ 500 vinilo kopijų. Žingsnis drąsus dar ir tuo, kad grupė jau praėjusių metų pabaigoje visiems norintiems davė parsipūsti visą albumą iš interneto.
Obsession išleidimo ir jo pristatymo koncertų proga pakalbinome šiuos vilno-londoniečius, kurių svajingas elektro-pop, atrodo, nepavaldus laikui.
Kokį jau neegzistuojančios grupės koncertą norėtumėt pamatyti?
Aivaras: The Beatles. Toks bendas iš Britų salyno.
Vytis: Silver Apples ant stogo Niujorke…
Dauguma jūsų kartos atlikėjų po truputį užtilo, o jūs priešingai – “skambat” turbūt garsiau nei bet kada. Kas privertė nubraukti dulkes nuo, atrodytų, jau užmiršto projekto?
Aivaras: Skamba kaip “prarastoji karta”. Dabar toks metas, kai atkurti seną grupę nebereikia didelių moralinių pastangų. Niekada nebuvome užmiršę kūrybos. Visą laiką kažką darėme. Nebūtinai su Soy Farm. Mums patinka muzika. O kai daug klausai, visada užplaukia pačiam kažką suraityti. Kartais tai vyksta intensyviau, kartais vangiau. Dabar turbūt ta intensyvioji banga.
Vytis: Projektas nebuvo sustojęs ar apdulkėjęs, tiesiog nuolat transformavosi. Čia galbūt natūrali evoliucija su savo tempu. Kai kurie kūriniai nuolat mutavo, kiti – sąmoningai liko nepakitę, lyg vienu ar kitu momentu užfiksuotos fotografijos. Albumas – vieno etapo pabaiga ir kito pradžia.
Ar nekyla minčių, kad su savo kūryba aplenkėte laiką? Juk būtent pastaraisiais metais toks savotiškas retro-synth-pop užpildė scenas. Net 10 metų senumo Sojos gabalai skamba aktualiai.
Aivaras: Buvo tokie Suicide iš Niujorko. 1977-aisiais jie išleido labai novatorišką debiutinį albumą. Jiems sakydavo: “Žinot, jūs pralenkėt laiką. Po 20 metų visi klausys tokios muzikos”. Po 20 metų sakė: “Žinote, turbūt dar per anksti. Greičiausiai dar po 20-ties…” Šiaip man tokių minčių nekilo. Ypač po to, kai išgirdau Suicide.
Vytis: Madų tikrai niekada nesivaikėme, viskas gimė nuoširdžiai – tai atspindi ir nenublizgintas garsas, ir naiviai perspausti efektai, ir pabrėžtinai nekomplikuotos aranžuotės. Kuriant labai svarbu nuotaika, gražios dainos, melodija, emocijos, o pats skambesys atsiranda natūraliai. Aplinkos įtaka, socialinis bagažas nuolat akumuliuojasi, todėl negalima paneigti ir laikmečio atspindžių – aplink girdimi garsai, muzika, matomi vaizdai, filmai, pokalbiai, pamąstymai – visa tai nesąmoningai susikristalizuoja kūryboje. Skirstymas pagal laikmetį iš principo yra neteisingas. 60’s, 80’s, 90’s… Išliekamoji vertė nesusijusi su madomis. Tiesiog skirtingiems žmonėms aktualūs skirtingi dalykai, skirtingos ir asociacijos, prisiminimai.
Tuomet, kokia galėtu būti trumpa Obsession anotacija, tarkim, e-parduotuvėje ar spaudoje?
Aivaras: “This is not fun…”
Vytis: “Unquestionably the finest country-rock album to date” (NME), “Obsessive” (Guardian), “Sad” (The Sun)
Ar gimimas “LT Mančesteryje” Šiauliuose turėjo kokią nors įtaka paaugliui Vyčiui?
Vytis: Be abejo, viskas viskam turi įtaką. Šiaulių muzikos scena visuomet buvo šilta ir inspiruojanti. Ten tikrai buvo kažkokios vibracijos… Ir dabar nenutrūkęs ryšys, nors išsibarstėm plačiai: Brainers – Šiauliuose ir Vilniuje, Axis – Olandijoje ir Islandijoje, Soda – Vilniuje ir tolimuosiuose užjūriuose… Šiauliuose buvo labai puiki terpė menams ir neteisingai muzikai. Repeticijų patalpos, instrumentai, įrašų studijos – viskas ten šalia. Pirmoji “Feathers” versija buvo įrašyta Šiauliuose. Beje, vokalas liko tas pats…
Kaip jums iš ūkanotojo Albiono atrodo LT indie scena?
Aivaras: O kas dabar Lietuvoje vadinama “indie”? Aš nesusipažinęs. Mano nuomone, Lietuvoje originalų visada trūko. Viskas užbliūrinta kažkokiu “akademizmu”. Daug gerai mokančių groti grupių ir atlikėjų, bet tikrai uždegančios muzikos – mažai. O gal ir nėra. Nors tai skonio reikalas. Šiuo metu tai globali tendencija. Net ir Londone tas pats. Visi kartoja: “dabar tiek daug geros muzikos, kad nežinau nuo ko pradėti klausyti”. 99% to gėrio – labai vidutinės replikos. “Indie” tapo etikete. O po etikete – liūdesys. Nors kiekvienai kartai savo. Man “indie” asocijuojasi su kūrybiškumu, bet ne su profesionalumu ar madinga šukuosena.
Vytis: A-ūūū! Kur gi jūs, siauradžinsiai emo jaunuoliai su elektrifikuotais instrumentais ir užtrumpintais sintezatoriais pusbalsiu kniaukiantys į pačius pigiausius mikrofonus?! A-ūūū! Norisi daugiau nuoširdžios, poetiškos, neteisingos muzikos. Preciziškai sustyguota muzika be klaidų labai greitai išsisemia. Esu įsitikinęs, kad kažkur Lietuvos rūsiuose, užgrūstuose miegamųjų kampeliuose ar kietuosiuose diskuose banguoja itin šviežios garso bangos. Būtų labai smagu, kad tos bangos pasklistų galerijose, klubuose ar tiesiog gatvėse.
Susidaro vaizdas, kad naujos muzikos vis mažėja, o nauji atlikėjai tik pergromuliuojama jau prieš tai sukurtus stilius. Iš esmės tas pats tik prisideda post-, neo- ir panašiai. Ar muzika yra baigtinis reiškinys?
Aivaras: O kas žino, kas yra ta muzika? Ji nebūna sena ar nauja. Tai harmonijos principai. Viena muzika tave veža, kita – ne. Padaryti tokį gabalą, kuris ilgam vežtų masinę auditoriją – retenybė. Nekalbu apie “vinies kalimą į galvą”, kai kas valandą per radiją, TV ar kitą priemonę leidžiamas tas pats gaidys – tai tik verslas. Turiu omeny muziką, kuri išlieka ir stipriai veikia klausytoją emociškai. Tai labai kompleksiškas reiškinys (man atrodo, kad tai būtent reiškinys) – melodija, lyrika, energija, galiausiai tokios aplinkybės kaip laikmetis ar vieta… Kartais atrodo viskas lyg ir yra, bet neveikia. Pritrūksta vienos dalies – charizmos, asmenybės, turinčios ką pasakyti ir tu ja patikėtum. Londone labai daug bendų. Technologijos suteikė visas galimybes kūrėjams. Visi dalyvauja kokiam nors projekte. Bet daugumos tikslas – priskirti save prie vienos ar kitos subkultūros. Tai, žinoma, svarbu – svarbiau nei bet kada. Atsirado daugybė naujų grupių ir albumų. Bet originalų – vienetai.
Vytis: Stilių pergromuliavimas vyko visais laikais, ne tik muzikoje – dailėje, literatūroje ir kituose menuose lygiai taip pat ryškiai. post-, neo-, ultra-, super-… Žmonėms patinka komentuoti, responduoti. Galima sutikti – taip, kartais kuomet nėra kažkokio stipraus konkretaus, unikalaus stiliaus, atsiranda išvestinės formos. Bet visi tie dalykai neturi įtakos muzikos gerumui ir išliekamumui. Gera muzika pati savaime išsiskiria, geros muzikos nereikia kapstyti stiliuose. Country, postfolk, neosynthpop, acid – whatever!
Jūsų amžininkų nostalgija Soy Farm muzikai suprantama. Kaip manot, ką jūsų muzikoje randa jaunesnė publika?
Aivaras: Nežinau, ko “pertekliaus” laikais žmonės ieško grupėse. “Užskaito” arba “neužskaito” – nuskenuoja ir pamiršta.
Vytis: Jaunesnė publika moka siurbti informaciją iš multimedijos šaltinių kur kas greičiau, nei mes visi kartu sudėjus. Taigi atsirenka kuo įvairiausiai: kažkas galbūt ignoruoja, kažkas įsimena kokį akordą, kažką galbūt pravirkdo vokoderio giesmė. Tas fragmentiškumas ir atsainumas yra žavus laikotarpio ženklas.
Tai kodėl ne jūs apšildėt Air Vilniuje?
Aivaras: Kai nesutarėm dėl pasirodymo eiliškumo, pasiūlėm kompromisinę sumą. Netiko.
Vytis: Tai nieko, va, berods, Metallica į Vilnių atvažiuoja…
Kaip suprantu, muzika jums tėra hobis ir neplanuojat iš to gyventi. Koks jūsų gyvenimas už muzikos pasaulio ribų: darbai, pomėgiai, užeigos, rajonai, maistas, draugai?
Aivaras: Be muzikos nėr gyvenimo. Aš architektas. Architektūra domiuosi su panašiu azartu kaip ir muzika. Mėgstu kiną. Apie maistą kažkada gerai atsakė Mark E. Smith iš The Fal“: „Nesuprantu. kas veža žmones kalbėti apie tai, kas ką ryte suvalgė – pomidorus ar cepelinus. Koks skirtumas?“
Vytis: Na, ne visai. Kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro dirbu su garsu ir tuo, ir iš to gyvenu. Tiek Londone, tiek Lietuvoje dirbu garso režisieriumi: užsiimu garso dizainu ir postprodukcija kinui, televizijai, reklamai ir t.t. Galbūt tai liūdna, bet visos mano obsesijos vienaip ar kitaip siejasi su garsais. Labai mėgstu klausytis aplinkos garsų, stebėti ir analizuoti. Įrašinėju kasdienybės garsus ir šiandien nereikšmingus laikmečio atspindžius. Lietuvoje nesvietiškai tylu, ir tai aš labai vertinu, kiekvieną dieną. O Londono triukšmas žudo – lėktuvai, metro, autobusai, mašinos – viskas nuolat vibruoja, absoliučiai visuose dažniuose yra nepageidaujamų garso šiukšlių. Mano studija – Žvėryne, todėl, kai turiu nors kelias laisvas minutes, stengiuosi paslampinėti palei Nerį ir tiesiog sustojęs klausytis aplinkos arba įrašinėti tylą. Net sostinėje yra labai tylu. Man labai patinka pilka spalva.
Ką pasakytumėt lietuviui, apniktam abejonių, kad gal jau reikia emigruoti, nes b… čia bus?
Aivaras: Neemigruoti, nes b… bus visur. Prasiblaškyti verta visiems. Emigruoti – nesąmonė.
Vytis: Jausti, kas vyksta šalia ir dairytis aplink – labai sveika. Tačiau emigracija šiais laikais nėra vienkartinė ir fiksuota. Galima pagyventi vienur, kitur, vėl grįžti, vėl išvažiuoti… Be to, turint interneto ryšį, galima gyventi absoliučiai bet kur ir lygiai taip pat jausti pasaulio rezonansus, netgi realiame laike. Galbūt viduramžiais mados – gotika, barokas – pasiekdavo Lietuvą keliais šimtmečiais vėliau, bet dabar viskas čia pat – tereikia informaciją pasiimti ir apdirbti patiems.
Jau prakalbot ir apie naują albumą. Gal netgi be elektronikos. Ko tikėtis?
Aivaras: Linkstu į kitą pusę, prie savo ištakų – gitarinio post-punk, noise pop. Tiksliai dar negalime apibūdinti, bet kažkokia sintezė gausis.
Vytis: Labai norėčiau daugiau akustinio – tikroje erdvėje skambančio ir prie skaičiuotuvo nepririšto garso. Gal net aplinkos garsų. Ir plikų gitarų. Dar daugiau poezijos ir melodijų.
Soy Farm albumo Obsession albumo pristatymas vyks vasario 5 d. Kaune, buvusiame “Sanito” fabrike bei sekančią dieną Vilniaus klube “Woo”.
Komentarai