Festivalio “Sūpynės 2010” atsiminimai

Festivalis šiais metais penktasis ir didžiausias iš visų anksčiau buvusių. Pušys, minkštesnės už patalus samanos, vėsūs ežerai. Tikra tiesa buvo rodyta aromos klipe – vieta žodžiais sunkiai nupasakojama. Ir kai vakare iš mažosios scenos sklinda žalia šviesa, sunku patikėti, kad tai apšvietimas, o ne jonvabalių spiečius veda tave į tamsią raganos olą. Ir tik atvykę ir visa tai pamatę, tikiu, visi iškart atleido kelią užkimšusiai fūrai ir klaidiems miško takams.

Viktorija sako:

Liežuviai plaka, kad išankstinių bilietų buvo parduota apie 600. Festivalis jau trečiasis, tačiau nepaisant žmonių kiekio – vis dar jaukus. Tiesa, dėl techninių nesklandumų kažkur dingo soft scena.

Pirmasis vakaras Sūpynių feste glosto techno, tačiau įdomesnė veikla iškarto traukia į mažąją sceną, kur drillinti pradėjęs IJO valdo susiglaudusią minią. Vėliau visai neblogą diskoteką užverda Moon Disco, tačiau kojos sunkiai laiko nuvargusį kūną, tad atsitraukti – pats laikas. Probėgom nuvykstu ir pas Anders Ilar, tačiau didžioji scena, kuo labiau link ryto – tuo daugiau kapoklė.

Šeštadienį saulutė užkaitina neblogai, tad po maudynių laikas shtirlic.net. Politinė elektronika – štai ko trūko vietinei scenai. Nuo dainų Uzbekistanui ir Islandijai iki gabalų Nacionaliniam transliuotojui. Vaikinai užbukinti didžiajai daliai kiečiausių šios vasaros elektronikos festivalių, tad išgirsti juos galėsite ir Spartakiadoje ir Tundroje. Kažkas susisuka su tolesniu line-up, kažkur nustumiami avaspo, kažkas užima jų vietą, bet net per miškus girdžiu, kaip svajingai varo monad, malonūs žemi virpina pamiškę iš Splinterio ir susirūpinusio (žiur. foto) Nightjar rankų.

Pakeliui į krioklio paieškas sutinku Kotryną iš kaimyninio djscene.lt, sako, kad Dasha Rush neįlipo į lėktuvą, tad gros tik paryčiais.

Puikiai savo setą pradeda Golden Parazyth, net atsisuku paklausti draugų, ar čia kūrinys iš jo naujos programos. Minia šėlsta, o aš galvoju, kad reiktų pamatyti Ruxpin. Labai lauktas estas iš Islandijos užgroja netikėtai linksmai, po jo minią dar labiau užkuria Mesak ir skwee. Lietus prieš tai vos krapnojęs ima atsakančiai pliaupti, bet argi tokios smulkmenos festivalininkui svarbu? Į šalį skrenda lietpalčiai ir striukės, kiaurai šlapi šokėjai nesustoja visą valandą, o per minią vilnija ganjos dūmas.

Po šitos beprotybės netikėtai bet įspūdingai ambiento setą vynioti pradeda švedas Anders Ilar. Nuo skwee linksmybių iki visiškos tamsos iki skaidraus gaivumo ir išvadavimo seto pabaigoje. Po penktadienio kapoklės pagrindinėje scenoje šis pasirodymas – visiškas stebuklas. Po šito pora valandų dingsta su intakz, omal ir draugiškais žmonėmis prie mažosios, o eidama link dashos ir peterio, per mišką sunkiantis techno, galvoju, kad subtilios elektronikos festivalyje jau buvo.

Ankstyvi poilsiautojai palapinėje užmiegame keturiese: su dviem uodais ir voru. Juos sutinku ir iš ryto, kai per kraštus besiskverbianti vėsa liepia greitai traukti vėliavas nuo medžių, vynioti tentus, traukti kuolelius ir keliauti pas seniai negirdėtus OES A. ir Genį.

Registruoti nuotykiai:
– Per pirmą vakarą susiformavusi miesto (festivalio) legenda, kad miške apvirto pienovežis. Oh, really? Miške? Pienovežis?
– Rytinio pasiplaukiojimo valtimis metu iš krūmų išlindęs diedukas su peiliu, nuo kurio bėgant du kartus įlūžo tiltas ir bėgikas abu kartus į vandenį paniro iki kaklo.
– Pamestos kelnės, kurių ieškoma plakatų pagalba.
– Padarytas atradimas, kad iš šiuolaikinių teniso kamuoliukų dūminės šaškės nepadarysi, nes… ne kaučiukas.
– Gandas (?), kad kas antrai mašinai teks remontuoti duslintuvą.

Miglė sako:

Į Supynes iš Vilniaus vykome ilgai. Taip ilgai, kad važiuojant paskutiniu duobėtu miško keliuku sulaužiau mašiną (dar taisau). Atvykus oras buvo geras, lankytojai, organizatoriai – malonūs, muzika – įvairi. Pirmą vakarą kojos linko ties alaus palapine ir paryčiais nutapsėjo į tranzo palapinę. Tranzo nevartoju, tik kažkaip šešios ryto atėjo…netyčia.

Antra diena buvo produktyvesnė muzikos išklausymo, atsiminimo bei įsiminimo prasmėmis. Mark Splinter, Nightjar grojo puikų dubstepą. Apskritai, Labanoro giria ir gilūs bosai – stiprus derinys. Atsibudusi po puikių garsų tęsiau bendravimą su draugais ir naujais pažįstamais, vaikštinėjau po mišką, baidžiau uodus. Atėjus vakarui visi nukeliavome į Leon Somov ir Few Nolder pasirodymą. Techno, techno! Vyrai laužė ir šoko, mes taip pat. Pradėjo žvėriškai lyti, bet nesustojom. Tik į pasirodymo pabaigą kojos linko, o mintyse nušvito idėja, kad mažojoje scenoje groja suomis Mesak. Jo pasirodymas buvo neblogas, tačiau išsimaudžius galingose techno scenos bangose sintezatoriai šokiui neįtraukė. Visgi Mesak klausytis buvo įdomu, jo grojamas garsas skambėjo šviežiai. Po to naktis mus apgaubė atmosferine muzika, nuo kurios tapo baisu (atleiskit, nepamenu, kas ją grojo) maistu, alumi, erkėmis, uodais, pokalbiais po fantastiškais medžiais. Man Sūpynės patiko.

Direktorius sako:

Netikėta, nostalgiška, melancholiška, linksma atvažiuoti į festivalį, vykstantį tose pačiose pakrantėse, kur su klasiokais prieš kelis dešimtmečius traukiniu dardėdavome tuštinti “Tauro” pilstytuvėse užpildytas talpas. Tas pats vandens malūnas dabar jau restauruotas ir aptvertas, paprastai jame – M.Mažvydo bibliotekos mokomoji bazė, o festivalio metu – organizatorių štabas ir atlikėjų poilsio vieta.

Respect organizatoriams – prie pagr. kelio stovi informatoriai, kurie pasakoja apie užstrigusią “fūrą” ir nurodo, kaip apvažiuoti iš kitos pusės. Kartu su dar keliais ekipažais vingiuojam pro miškelius. Dėl uždaryto kelio, prie įvažiavimo iki pat penktadienio nakties susidaro eilė, bet joje visai linksma – visi jau atsipūtę, čekši atidaromos alaus skardinės ir pan.

Automobilių aikštelė pamažu pildosi, kol su visa manta užkopiame iki palapinių miestelio. Galvojau, kad pernai buvo graži vieta kempingui, bet šių metų – dar vaizdingesnė: mėlynių ir samanų kilimas, šiaurės palmių kamienai. Kalbam, kad po pernai metų fail organizatoriai galėjo sugalvoti kokį “atsiprašymą”, bet vietoje to prieš festivalį siuntė meilus su tekstu “mes labai pavargę”. Šiek tiek žinau apie festivalių organizavimą ir nuovargį – ar būtina apie tai skelbti jau prieš festivalį?

“Sūpynėse” per daug įkyrios reklamos. Net ir užstrigusi ir daug problemų sukėlusi “fūra” yra ta pati pradingusi reklaminė “soft” scena. Jau nekalbant, kad vietoj artimesnių lokalių bravorų produkcijos, visi priversti dusintis su “Utenos prastuoju” ir dar klausyti nuolatinių kvietimų į “Utenos” pirtį. Ar “Sūpynės” nori tapatintis su “Utenos” auditorija? Norėčiau tikėti, kad ne.

A, tiesa, juk tai muzikos festivalis. Iškart prisipažinsiu, artimesnė festivalio pirminiam konceptui, pasirodė mažesnė “Less” scena, nes “More” kartais kvepėjo jau minėtomis “utenos linksmybėmis”. Apie muziką daugiau rašė Viktorija, o man užkliuvo: vis stiprėjantis mighty Golden Parazyth, Dirk Leyers, “Sūpynių” talismanas Anders Ilars (ypač jo judesiai grojant :), IJO drill’as žaidžiant tenisą, netikėtas Noruišio set’as, labai laiku ir vietoje užbosinęs Mark Splinter, įdomesni be vokalo, bet ne visai susigroję Avaspo, iš tolo girdėtas Monad. Kadangi “Sūpynių” garsai – ne visai mano cup of tea, labiau domėjausi publika, jos bendravimu, šypsenomis, žaidimais, flirtu, maudynėmis. Šiek tiek gaila, kad pirmąjį vakarą streikavo pagrindinės scenos led’inė siena, tačiau antrąjį vakarą ji sužibėjo visu gražumu.

Pasivaikščioti po mišką, deja, nepavyko – užpuolė uodų legionas. Jų buvo galima išvengti tik pačiame festivalyje, kur daugiau žmonių ir turbūt išpurkšta bei ištepta nemažas kiekis purškalų ir kremų. Ši vasara gamtoje priklauso zyziantiems kraugeriams.

Smarkiai išaugusios “Sūpynės”, panašu, susiduria su šiokia tokia identiteto krize. Ar likti daugiau mažiau jaukiu savitu ir tam tikrai publikai skirtu renginiu, ar dar labiau plėstis, žarstyti didesnius litų srautus, bet prarasti savo veidą. Norėtųsi tikėti, kad lietuviška didybės manija neužvaldys “minimalistų”. Ir nuovargio gal būtų mažiau, ir užtektų kokio talentingo latvio ar lenko, vietoje brangių žvaigždučių.

Bet kuriuo atveju, “Sūpynės” išlieka vienu įdomesnių reiškinių Lietuvos padangėje ir jau keletą metų tūkstančių melomanų keliai veda į šį festivalį. Kitais metais nebent palinkėčiau vietoje abejotinų rėmėjų, pastatyti bent vienas massive sūpynes ir gerai pasupti publiką. Visomis prasmėmis.

Registruoti ir nepatikrinti gandai:

– savižudis po traukiniu Vilniuje, išvažiuojant į festivalį šeštadienį
– Nac. parko atstovas: “Gera publika ir pats renginys patiko, tačiau kitąmet “Sūpynių” čia nebus”
– “Sūpynės 2011” bus
– A.Ilar’ui pernai metų vieta patiko labiau