Kas šiandien darosi Rusijoje? Be politikos ir pieno istorijų, apie šią šalį ir šiandieninę jos (indie) kultūrą žinome vis mažiau, ypač jaunoji karta, kuriai rusų kalba po truputį tampa mistine. Ką lietuviai žurnalistai praneša apie kultūrinius vyksmus Rusijoje? Praktiškai nieko. Ir šio interviu istorija susijusi su atsitiktinumu – išgirdau man patinkančią grupę, užsikabinau, ir nusprendžiau pakalbinti.
Sistemingos informacijos apie tai, kas vyksta pas kaimynus (ir ne tik Rusijoje, bet ir kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje, Baltarusijoje) mūsų žiniasklaidoje pateikiama apgailėtinai mažai. Juk ne tik Anglijoje rožės ryškesnės, šalimais kažkas kuria gerą ritmą, tekstą ar vaizdą. Tačiau, dažnai jis ne tik nėra kritikuojamas/įvertinamas, jis apskritai neegzistuoja viešojoje sferoje, kurioje tekstas rašomas lietuvių kalba.
Neseniai su draugais kalbėjome apie susidariusią situaciją. Banali prielaida buvo tokia – lietuviai, orientuodamiesi į kažkokią aukštesnę idėją kodu „vakarai“, nebepastebi to, kas vyksta aplinkui. Visi žinome, kad Berlynas – faina, bet kas vyksta Taline? Sankt Peterburge? Minske?
Čia interviu su Jeločnyje Igruški (Eлочные Игрушки, toliau – EU, aut. past.) iš Sankt Peterburgo, apie jų kuriamą muziką, projektus ir kitus dalykus. Kolektyvą sudaro du nariai – Aleksandras Zaicevas ir Ilja Baramija. EU susikūrė 1997 metais, išleido nemažai elektroninės muzikos albumų, su nebeegzistuojančia grupe Provincija sukūrė grupę 2H Company, vėliau – projektą Samoe balšoe prostoe čislo (СБПЧ) su žurnalistu bei muzikantu Kirilu Ivanovu, СБПЧ orkestrą, daugybę kitų projektų. 2003 metais EU apsilankė festivalyje „Transmediale“.
Jų muzika – eksperimentas su garsu, žodžiu ir kuo tik nori. Naujausias СБПЧ darbas – EP „Živi horošo“ (“Живи Хорошо”) ironiškai pasakoja, kaip „čia“ nėra gyvenimo (bet „ten“ yra gerai), o Leon Somov ir Few Nolder nustebina puikiu kūrinio „Malenkije čilovečki“ (Маленькие Человечки) remiksu.
1. Vieną naktį Berlyne vienas rusas draugas manęs klausė: “Tu nežinai 2H Company? Ir СБПЧ?” Ir alkoholis nebuvo vienintelė susižavėjimo priežastis – draugas rimtai tikėjo, kokia gera bei paprasta yra jūsų muzika. Jis sakė: „tik paklausyk „Dzen – iskustvo uxoda za AK 47“. Aš teatsakiau kažką panašaus į OK…“
Ir muzika, kurią atradau klausydama vėliau, buvo puiki. Čia, Lietuvoje, muzika iš Rusijos post-sovietinei kartai yra užmiršta / neatrasta žemė. Žinote, čia visi klausėsi KINO, GO ar Auktyon, Grebenščikovas vis dar atvyksta ir koncertuoja didelėse koncertų salėse, ir tai iš esmės viskas. Žiniasklaida nerašo apie įdomius dalykus, kurie vyksta čia pat už kampo. Ką jūs manote apie tokią situaciją / kultūrinę izoliaciją netgi www laikais?
Ilja: Pirmiausia, egzistuoja kalbinis barjeras – СБПЧ ir 2H Co neklausysi nesuprasdamas kalbos. Ir tai natūralu. Mes visi mažai ką žinome, pavyzdžiui, apie belgišką repą. Antra, egzistuoja geros muzikinės žurnalistikos trūkumas. Apie gyvenimą Anglijoje turime labai iškreiptą įvaizdį, jei neskaitome angliškų leidinių (blogų). Ieškokite, domėkitės ir būtinai rasite ką nors įdomaus.
Saša: Kažkada mes patys taip norėjome, grįžti namo, į Rusiją, ir daryti čia tai, kas mums patinka, iš anksto suprasdami ir apie kalbinį barjerą, ir tai, kad muzikinė spauda čia yra tokiame pat lygyje kaip ir prie sovietų valdžios. Bet muzikai tai nesvarbu, ir sovietiniu laikotarpiu kažkas kažką įdomaus kūrė – tiktai diletantai ir labai ribotu tiražu, o barjeras buvo ne tik kalbinis. Čia irgi kūrė gerą muziką – vadinasi, ir dabar pas mus yra šansas.
2. Esate darę skirtingų projektų: EU, 2H Company, СБПЧ, kuris vėliau tapo СБПЧ orkestru, taip pat sukūrę bendrų projektų su tokiais asmenimis kaip S. Bareckij. Ar dar kažkokių nepaminėjau? Kodėl tiek daug?
Ilja: Mes (EU) esame eksperimentinė grupė – mums labai patinka eksperimentuoti su įvairia medžiaga. Ir tai nėra daug 12 metų egzistuojančiai grupei. Dabar mes įrašinėjame albumą su poetu Andrejumi Rodionovu ir padėjome įrašyti dainas jaunoms grupėms, kurios mums patinka – „Lemondei“ („Лемондэй“), „Pes i grupa“ („Пес и группа“).
Saša: Turint omeny, kad mes tik muzikuojame, t.y. dirbame su tuo kiekvieną dieną, tai nėra taip jau ir daug.
3. Galbūt galėtumėte apibrėžti, kaip apskritai pradėjote kurti muzika? Kokia buvo pradžia ir kaip suprantate muzikos kūrybą dabar?
Ilja: Kompiuterinės technologijos leidžia mums kurti ir įrašinėti muziką nemokant groti muzikiniais instrumentais, o dabar mes mokomės groti bosine gitara, gitara – ir tai labai praplečia mūsų galimybes.
Saša: Iš pradžių tai buvo kaip puzlė – kuomet įrašinėjome СБПЧ Orkestrą, vieną su kitu dėliojome skirtingus semplus. Mes kvietėme įvairius muzikantus ir juos įrašinėjome. Dabar mes daug laisvesni pasirenkant priemones.
4. Jūs turbūt nepragyvenate iš muzikinės veiklos? Kaip jūsų kasdieninis darbas veikia muzikos kūrybos būdus?
Ilja: Apskritai, mes tik užsiimame muzika ir nieko daugiau nedirbame. Anksčiau diskų leidyba dar duodavo kažkokių pajamų, dabar gyvename tik iš koncertų. Tai labai kuklios pajamos. Pragyventi galima.
5. Yra Sankt Peterburgas ir Maskva, miestai, kuriuose žmonės tikriausiai klauso jūsų muzikos ir eina į koncertus. Kaip su kitais Rusijos miestais? Ar daug žmonių, kurie domisi jūsų muzika?
Ilja: Mes apvažiavome pakankamai daug miestų. Nuo Murmansko iki Vladivostoko. Vidutiniškai į koncertus ateina nuo 100 iki 300 žmonių.
Saša: Jeigu atsigręžtumėme atgal ir pasižiūrėtumėme, kur mes per paskutinius penkerius metus koncertavome, stebėtina, kur mes tik nepabuvome.
6. Leon Somov ir Few Nolder yra gana žymūs vaikinai Lietuvos elektroninės muzikos scenoje – kaip jie sugalvojo padaryti remiksą jūsų gabalui “Маленькие Человечки”, kurį vėliau išleidote EP? Ar mėgstate remiksą?
Ilja: Patiko – kitaip mes jo nepublikuotumėme. Leonas pats mus surado (per leiblą „Sutemos“) ir pasiūlė padaryti remiksą. Remiksas padarytas „klubiniame“ formate – galingas gabalas, sunkus bosas – man tik įdomu, ar jis kur nors buvo sugrotas klube, ar jį galima išgirsti tik ipoduose ir notebookuose?
Saša: Mes neplanavome padaryti remikso, bet keletas iš mūsų pažįstamų prašė/klausė mūsų apie tai. Mes sutikome, ir padarėme dar vieną EP.
7. Elektroninis leiblas Sutemos.net paėmė EU kūrinį į savo “IT 2” rinkinį. Kaip pradėjote komunikuoti su šiuo elektroniniu leiblu?
Ilja: Tai buvo seniai – mes pirmą kartą susirašėme su juo tikriausiai 2003. Jis paprašė mūsų kūrinio rinkiniui bei padaryti remiksą jų draugams. Galų gale remiksas jiems nepatiko.
Saša: Nuo to laiko jie rašo mums ir prašo pateikti ką nors iš mūsų senos kūrybos, naują atsisako leisti.
8. Kokie jūsų ateities planai (albumai, koncertai, kolaboracijos)?
Ilja: Įrašyti naujus СБПЧ, Елочных игрушек, Елочных игрушек ir Andrej Rodionov albumus.
9. Ar galime tikėtis jus greitu metu išvysti Lietuvoje?
Ilja: Mes patys nesirenkame, kur mums važiuoti – jeigu pakvies ir suorganizuos mūsų koncertą – būtinai atvyksime. Su malonumu.
10. Taigi, ar rusų jaunimas pasiduos ir viską pragers, ar yra kažkokia išeitis?
Ilja: Visiškai ne. Pakankamai daug visko įdomaus vyksta. Pasižiūrėkite į Artemijaus Troickio premijos “Stepių vilkas” nominantus – daug naujų vardų!
Saša: Man atrodo, kad su rusiška muzika dabar viskas gerai.
Birželio 17, 2010 12:57
!!! gimtadienius su zveriais.
saunuole Migle. pamacius grupes pavadinima iskart zinojau, kas parase interva.