Mamiko Motto: „Gyvenimas labai trumpas ir nėra kada sėdėti, dūmoti, verkti ir liūdėti“

Jau senokai iš mūsų šalelės emigravusi lietuvaitė Mamiko Motto, pasirodysianti šiųmetiniame „Satta Outside“, verta dėmesio ne tik dėl teisingo muzikinio jausmo, bet ir dėl to, ką ji matė, girdėjo bei patyrė keliaudama po pasaulį. Kadangi apie tai vieną šiltą sekmadienio vakarą su ja priplepėjome tikrai nemažai, be ilgesnių įžangų einame prie reikalo.

Ar jau seniai gyveni Londone?

Pirmą kartą čia atvažiavau 2005 m., pragyvenau porą metų ir išvykau gyventi į Antverpeną, nes gavau darbą olandų muzikinėje kompanijoje Kindred Spirits. Ten padirbau porą metų ir po to vėl persikrausčiau atgal. Dabar čia gyvenu jau beveik metus.

Kaip tau tame Londone?

Labai patinka! Pirmą kartą kai čia atsikėliau nelabai patiko, nes neatrodė lengvas miestas, kadangi gyvena daug žmonių ir ne kiekvienam pasiseka, pakankamai sunku susirasti gerą gyvenamą vietą ir darbą. Bet pakeliavusi po pasaulį keletą metų ir atvykusi antrą kartą supratau, jog Londonas yra vienintelė vieta Europoje, kur norėčiau gyventi. Ir dabar man čia labai patinka, nes susiradau gražią vietą gyventi, turiu mylimą darbą, turiu gyvenimo meilę ir matau, jog tai vienas įdomiausių miestų šiuo metu, kur galėtum gyventi ir būdamas artistu gauti kūrybinį įkvėpimą.

Kuo skiriasi Londonas nuo kitų miestų?

Nemanau, kad jį galima su kuo nors lyginti, nes tai – labai unikalus miestas. Manau, jog Londonas yra vos ne kaip atskira planeta, nes čia labai daug įvairių kultūrinių judėjimų ir daug skirtingų žmonių darančių skirtingus dalykus. Antverpenas, Briuselis, Barselona, Amsterdamas ar kas tai bebūtų yra daug mažesni miestai su labiau specifiniais tos valstybės gyventojais, kurie turi savo kultūrą. Galvojau, jog būtų galima palyginti Niujorką su Londonu, tačiau Niujorkas labai amerikietiškas, o šiame mieste retai sutiksi žmogų, kuris čia seniai gyvena.

Dėl kokių priežasčių persikraustei?

Dėl paprasčiausių. Tada vedžiau laidą Antverpene ir buvau labai susidomėjusi džiazu ir hiphopu. Belgija tam tikrai nebuvo tinkama šalis, nes ji labai klasifikuota. Čia muzika – hausas, techno bei elektro ir džiazo ar hiphopo mėgėjų bent jau prieš 10 metų tikrai buvo nedaug. Nemačiau jokių perspektyvų prasimušti muzikoje, norėjau pasiekti kažką, todėl nusprendžiau čia atvažiuoti. Šneku angliškai, nenorėjau važiuoti į Prancūziją ar kitur, kur dar būčiau turėjusi tobulinti savo kalbą. Antverpene sunku susigaudyti, nes visi kalba flamandiškai, o mes tos kalbos nemokėjome, todėl pagalvojau, jog geriau važiuoti ten, kur galiu kalbėti kalba, kurią moku.

Viename interviu su tavimi skaičiau, jog turėjai svajonę nuvykti į Japoniją. Ar ji išsipildė?

Buvo minčių, norėjau ten studijuoti. Tačiau pabuvusi keletą kartų kai grojau, persigalvojau labai greitai. Esu laiminga, jog nepasilikau. Man patinka Tokijas, japonų maistas, bet gyventi ten nenorėčiau.

Kadaise išvykai iš Lietuvos, po to – iš Olandijos, gal teks ir Londoną kada nors palikti?

Nemanau. Kol kas pasiliksiu čia. Labai norėčiau pagyventi Niujorke, tačiau dabar turiu pakankamai stabilią karjerą. Jei važiuosiu į Niujorką, tai tik dėl kokio nors projekto. Esu labai laiminga Londone ir kol kas nenoriu niekur važiuoti. Galbūt kai sukursiu šeimą bus geriau keltis į labiau vaikams tinkantį miestą, bet kol kas – I love London!

Su tavim keliauja ir tavo vaikas “Hepcat Radio”. Ar jis nuo to nenukenčia?

Nežinau. Gal nereikėjo nustoti daryti tos laidos ir po to vėl tęsti, kadangi turėjome labai stabilų fanų ratą, bet dabar su nauju puslapiu ir nauja laida, kurią stengiuosi daryti kiekvieną trečiadienį, žmonės vėl mus susiranda – ir tie, kurie mūsų anksčiau klausydavo, ir nauji. Bet tai neturi reikšmės. Gyvenimas bėga greitai – ne tik man, bet ir visiems žmonėms, todėl kai yra internetas, nesvarbu kur ir ką bedaryčiau.

Noriu gauti laidą radijo stotyje “Rinse FM” (kuri buvo piratinė ir dabar turi licenciją legalioms FM transliacijoms). Tai labai daug pakeistų. Norėčiau tai pasiekti.

”Hepcat Radio” dėliojasi į du etapus: transliacijos su Jolita iš Antverpeno ir sugrįžimas Londone. Per tą laiką daug kas pasikeitė – baigia išnykti vinilas, išpopuliarėjo beats. Kokius dar skirtumus pastebi lyginant tuos du periodus?

Kai darėme laidą su Jolita radijo stotyje ir žinodavome daug mažiau apie muziką, tada buvome labiau lietuvės nei europietės, todėl tai buvo labiau kaip mokymosi procesas. O dabar radijo laidą darau dažniausiai atskirai, Jolita augina sūnų ir, tikiuosi, jog nuo rugsėjo ji vėl prisijungs. Bet skirtumas toks, jog dabar žinau daug daugiau apie muziką. Daug keliavau po pasaulį grodama tai, kas man patinka, susipažinau su galybe atlikėjų ir prodiuserių, kuriuos gerbiu. Dabar turiu daugiau pasitikėjimo savimi groti bet kokią muziką, kokią noriu, o nesistengti laikytis kažkokių standartų ar galvoti ką apie tave pagalvos ar ką daryti kad išgarsėtum.

Tai pradžioje stengdavotės labiau lįsti į kokias nors tendencijas?

Niekada nedarėme radijo laidos, kad išgarsėtume. Tiesiog gavom dvi valandas radijo stotyje, leisdavome dienų dienas muzikinėse parduotuvėse ieškodamos plokštelių, gerdavome labai labai daug vyno ir darydavom laidas. Svarbiausia, kad turėjome gerą laiką. Nepamenu ar kada buvo pas mus studijoje diena, kai neturėjome vieno, dviejų, trijų ar net keturių butelių vyno. O šiais laikais viskas kiečiau: daug rimčiau į tai žiūriu, man svarbiau ką darau šiuo metu nei prieš tai. Dabar transliuoju laidą iš namų, su svečiais, kurie atvažiuoja groti, prisigeriam tiek pat kaip ir anksčiau. Tiesiog tai labiau kontroliuoju ir suprantu ką darau (juokiasi). Aš tikiuosi, kad suprantu.

O žiūrint iš muzikinės pusės?

Žmonės anksčiau labiau klausėsi muzikos, dabar jie skuba, daro new stuff – neišleista kūryba yra svarbiau visko. Net svarbiau už kokybę. Labai daug atlikėjų prodiuserių ir atlikėjų skuba, bando būti this new thing, todėl daug praranda nesustodami, nepaklausydami ir nepagalvodami ar tai, ką daro yra kokybiška. Taip yra ir su tais, kurie jų klauso, bėga, ieško, bando pagauti naujausią skambesį, kad būtų cool, kad būtų patys pirmi. Daugelis nesustoja ir neįsiklauso į muziką. Anksčiau nebuvo galimybės įsigyti mp3, turėjai eiti į plokštelių parduotuvę, nusipirkti įrašą, o įsigijęs jo klausydavai ir klausydavai. Ir po penkių metų užsidedi, klausai, galvoji „o, geras gabalas“. Man atrodo, taip būna rečiau ir rečiau. Ir čia yra didelis spaudimas, kaip užburtas ratas: patenkinti publiką, ir tuo pačiu iš jos yra spaudimas naujiems dalykams. Nėra tos natūralios eigos. Bet iš kitos, pozityvios pusės tai neblogai, nes žmonės priversti daugiau daryti. Ne taip kaip anksčiau: padarydavo vieną gabalą per pusę metų ir būdavo gerai, keliaudavo ir grodavo ilgai tą pačią dainą.

Ar „Hepcat Radio“ tau buvo pagrindinis tramplinas į muzikinę karjerą?

Turbūt. Visada labai domėjausi radiju. Atvažiavusi į Londoną sutikau labai daug žmonių, kurie ilgą laiką dirbo muzikinėje srityje. Susipažinau su „Samurai.fm“ savininku, kuris man pasiūlė įvairiausių projektų, kiti pradėjo mane kviesti groti į klubus. Visa tai susipynė į vieną kasą, todėl dabar sunku pasakyti, kas yra pirmas mano karjeros variklis, o kas antras.

Kodėl „Hepcat Radio“ negirdime lietuviškos muzikos?

Žinai, kai atvažiuoju į Lietuvą aplankyti artimųjų, mano tėtis klausia „Nu, kodėl, Arūne, tu nenori lietuviškos muzikos programos padaryti?“ Nežinau kodėl. Negirdėjau lietuviškos muzikos, kuri atitiktų mano ausų standartą. Man siuntė kelių lietuvių prodiuserių kūrinius, bet nepastebėjau nieko naujo. Galėjau atpažinti, jog jie bando skambėti kaip tas ar anas, bet kol kas neišgirdau nieko, kas man būtų įdomu ar originalu. Tačiau tuo pačiu man gaila, kad esu atitolusi nuo Lietuvos ir jos muzikos bei absoliučiai visko, kas ten darosi. Todėl negaliu apie tai šnekėti, nes pati neieškau tos lietuviškos muzikos. Gal kas nors „Sattoje“ mane nustebins.

O šiaip bendrai domiesi Lietuva?

Tiek kiek man mama papasakoja. Mano draugė Jolita dažnai važiuoja ten ir ji papasakoja. Anksčiau internetu pasižiūrėdavau lietuviškų naujienų vaizdo įrašus, kartais paskaitau, jei kas nors twitteryje parašo nuorodą į „Delfi“.

Esu emocionalus žmogus ir liūdnos naujienos mane labai veikia. Aš kaip mažas vaikas bandau nuo visų liūdesių pabėgti ir žiūriu multikus vietoje to.

Tai tu įsivaizduoji, jog visos naujienos iš Lietuvos yra vien liūdnos?

Tai kad ten pastoviai peripetijos vyksta (juokiasi).

Niekada nekilo minčių grįžti čia ilgesniam ar visam laikui? Gi Lietuvoje taip pat yra internetas.

Ne. Nežinau kaip bus vėliau, bet čia negrįšiu. Tai nuostabi šalis, čia daug mielų ir kūrybingų žmonių, labai daug gražių panelių ir gražių berniukų, bet esu Lietuvos vaikas-išeivis ir negrįšiu.

Tame pačiame interviu skaičiau apie tavo tėvų požiūrį į tavo profesiją. Ar jis nepasikeitė?

Tada, kai apie mane rašė „Kauno dienoje“, tėvai gyveno Kaune ir jiems iš ryto paskambino draugai, klausė ar matė. Atrodo tėtis tada patikėjo manimi pirmą kartą, bet kiekvieną kartą, kai nuvažiuoju namo vis dar turiu pasiaiškinti. Ypatingai pastaraisiais metais, kai pradėjau keliauti ir uždirbti pinigus tikrąja ta žodžio prasme savo amatu, man atrodo jo nuomonė pasikeitė. Mama sakė, jog giriasi savo draugams, bet kai mane susitinka, jis nesako, kad šaunuolė ir nepatapšnoja per petį.

Gal jei tėvas žinotų koks svarbus yra „Sónar“ festivalis, kuriame tu grojai šiais metais, jis dar labiau pakeistų nuomonę?

Netikiu. Jau susitaikiau su tuo, kad kiekvieną kartą klausia: „Na tai ką tu, vaikeli, ten iš tikro darai?” Tai jau numykiu į kraštą ir pagalvoju „Ai, tiek to.“

Tai gal tikrai reikėtų kitais metais ten nusivežti tevą?

Kažkada organizavau kažkokį madų šou Kaune ir vakarėlį su One Ear Stereo kokiais 1998-aisiais metais ir pakviečiau tėvus. Tai mano tėtis pasikėlė marškinių apykaklę ties ausimis, nes negalėjo ištverti garso. Nors su juo į „Kaunas Jazz“ kiekvienais metais nueidavome.

O kaip tau pasisekė patekti į „Sónar“?

Šiuo metu tai – pagrindinis muzikinis festivalis Europoje, įtakojantis ir visą pasaulį. Jei rimtai galvoji apie savo muzikinę karjerą, tai būtinai ten turi būti. Ten apsikeiti muzika, pabendrauji, susitinki promouterius, kurie tave pakviečia pagroti. Praėjusiais metais ten negrojau, nuvažiavau tiesiog pabūti su keliais draugais, kurie ten grojo ir susipažinau su daug įdomių žmonių, tame tarpe ir vienu iš organizatorių, tai ir suorganizavome kažką tokio.

Tai yra muzikos verslo pusė. O kaip įvertintum kaip lankytoja?

Nežinau geresnio festivalio Europoje. Barselona yra labai nuostabus miestas, viskas vyksta miesto centre, saulė šviečia, paplūdimys vos už 20 min. kelio pėškute, maistas labai geras. „Sónar By Day“ yra ypatingai verta dėmesio. Naktinė programa vyksta toliau už miesto, ten daugiau elektroninė ir techno muzika, bet tuo pačiu galima pamatyti ir dideles žvaigždes: praėjusiais metais grojo Grace Jones, šiais – man labai patinkanti grupė AIR. Teko aplankyti labai daug festivalių, bet nežinau nei vieno tokio, kuris prilygtų šiam.

Gal susidarei nuomonę iš festivalio kokios muzikinės tendencijos nusimato?

Nepasakyčiau, kad festivalis gali nustatinėti muzikines tendencijas, nes viskas vyksta atvirkščiai: pirmiau atsiranda nauji atlikėjai, kurie išpopuliarėja ir tada festivaliai juos kviečia. Jei nori pagroti gerame festivalyje turi pats būti neblogas.

Šiaip į madą grįžta gyvi pasirodymai, nes žmonės pavargo klausytis tų pačių mp3, “pum pum pum – čakšt“ muzikos. Tikiuosi, kad ta live mada, kur prodiuseris atvažiuoja su „Ableton Live“ ir paspaudžia Play, suspaudo porą MPD mygtukų irgi praeis, nes tai vadinti live – juokinga. Yra tik pora atlikėjų, kurie ištikrųjų tai daro gyvai. Tuo pačiu nenoriu apie nieką blogo šnekėti – viskas, kas vyksta meno ir muzikos pasaulyje yra teigiama. Galime čia atsisėsti kartu ir verkti, kad 1970-aisiais buvo geriau, bet mūsų ten nebuvo. Todėl geriau tiesiog džiaugtis tuo, ką turime ir bandyti pasiekti geriausią lygį bei padaryti ką gero, apturėti gerą laiką kol esi jaunas.

O šiaip dažnai pagalvoji apie muzikos ateitį?

Kartais. Bet stengiuosi to dažnai nedaryti, nes labai užsirūstinu ir užsidepresuoju (juokiasi).

Kodėl?

Esu kilusi iš vinilo grupės žmonių ir man kartais sunku suprasti kaip galėsime išsaugoti muziką. Dabar jauni žmonės nusiperka arba dar blogiau – parsisiunčia nelegalią kopiją, kur išvis nėra jokios informacijos apie artistą ir apie nieką absoliučiai. Žinant, kad draugų plokštelių parduotuvės užsidarinėja, nes niekas jų nebeperka ir atsiranda vis tos naujos technologijos, kurios turi savo pliusų ir minusų, sunku įsivaizduoti su kuo jaunimas klausys muziką. Gal išvis atsiras kažkokie keisti aparatai, kuriuos prisidėsi prie smegenų ir tau ten tvinksės visi garsai. Todėl stengiuosi per daug apie tai negalvoti.

O kaip su muzikinėmis tendencijomis Londone? Ar ten labai verda ta post-dubstep ir bass scena?

Visdėlto Londonas yra miestas, diktuojantis tendencijas visame pasaulyje, neskaitant Berlyno techno ir minimal muzikos. Dubstep vis dar yra labai stipri sritis, kadangi ji dabar labai išpopuliarėjo po pasaulį ir mažesnės šalys, kurios ką tik atsibudo, vis dar kaifuoja nuo to ir dubstep prodiuseriams dar bus labai daug darbo.

Bet pastebėjau, kad muzika keičiasi, daug daugiau tampa elektronine ir šiuo metu vyksta didelis UK funky atgimimas, kur yra speed garage su truputėliu broken beat. Man patinka, nes tai skiriasi nuo visų „davai sustojam ir būnam tokie rimti, klausomės 4 loopų byto ir galvojam yes, it‘s so cool“.

Kas man patinka Londono ir J.K. scenoje – žmonės yra labai atviri, klubai kviečia skirtingus atlikėjus, visi groja įvairią muziką, lankytojai išbūna visą naktį klausydami jų.

O kaip su beats muzika?

Na, ką aš galiu apie tai pasakyti. Verda ta beats muzika kaip ir visur kitur. Manau daug jaunimo klausosi ir bando ją daryti ant visų „Fruity Loops Logic“ ir t.t. Iš tikrųjų labai nuo šios muzikos atitolau, nes turėjau overload of crap beats in my life. Todėl stengiuosi klausyti belenko kitko tik ne beats.

O tas pats Hudson Mohawke, su kuriuo tave sieja kūrybinis ryšys, gali būti priskirtas šiai scenai ar tai jau evoliucija?

Negaliu priskirti jo prie jokio žanro, mėgstame vadinti jo muziką turbo soul. Neteko sutikti savo gyvenime tokio genijaus – jis gali daryti bet kokią muziką ir ji turės tą kitokį twistą. Tūkstančiai žmonių stengiasi jį pamėgdžioti, bet jis visada bus bent 10 žingsnių į priekį nei bet kuris kitas. Galėčiau prie to pačio priskirti ir Dimlite. Nei vieno nepavadinčiau beats prodiuseriu, nes jie yra gerokai giliau pasinėrę. Bet jei klausytojas nori tai vadinti beats, tai tegul.

Norėjome Hud Mo pakalbinti, bet jis labai užsiėmęs bičas. Gal tu gali ką nors papasakoti?

Jis labai talentingas žmogus. Dabar ruošiasi naujam leidiniui ant Warp , kuris pasirodys šių metų gale. Remiksuoja daug įvairių naujų grupių, netgi indie ar roko. Man jis patinka ir kaip didžėjus, nes kiekvienas jo setas skirtingas. Ir jis yra vienas iš tų, kuris ieško senos muzikos parduotuvėse.

Greičiausiai sunku prikalbinti tokį žinomą atlikėją atvykti pasirodymui į Lietuvą. Ar tu kažkiek prisidėjai prie to, kad jis grotų „Satta“ festivalyje?

Esame buvę Lietuvoje vieną kartą. Tada grojo „Mondayjazz“ tūse, „Woo“ klube. Po to nuėjome į „Satta“ ir Hudson Mo tada aplaistė Žilvino („Satta“ programos sudarinėtojo) laptopą, kuris sudegė. Tik sekantį rytą apie tai sužinojome. Aš to nemačiau, Rosas to visai neprisiminė, bet jis padengė kompiuterio remonto išlaidas. Todėl man atrodo, kad giliai širdyje jis jaučiasi labai blogai dėl to ir todėl bet kada atvažiuos pagroti kai tik „Satta“ jį pakvies.

O koks ten pas jus bendras projektas Wedsnesday Night?

Kartu padarėme Jimi Tenor kūriniui remiksą į kompiliaciją, skirtą 20-ajam Warp gimtadieniui. Kuriame šiek tiek naujos muzikos apie kurią galėsiu komentuoti tik metų gale.

O dar su kuo nors dirbi prie muzikos?

Darau muziką ir viena. Noriu labai pabaigti pirmąjį EP, bet turbūt nereikėtų apie tai šnekėti. Papasakosiu apie tai, kai būsiu pasiruošusi.

Muzikos kūryba, didžėjavimas, radijo laida – esi tikra “barbė devyndarbė”, kaip rašoma www.sattaoutside.lt. Kuo dar užsiimi?

Moku labai gerai kirpti plaukus, mėgstu daryti valgyti. Taip pat dirbu įrašų leidykloje. Išėjusi iš Kindred Spirits pasilikau dirbti prie jų subleiblo Not Navigators, kur išleistas Dorian Concept ir keletas kitų. Ten perėmiau į savo rankas artists relationships pareigas ir dabar turime daug naujų plokštelių: ką tik išėjo ispanų prodiuserio Mwëslee leidinys, bus daug įvairios šokių bei pasiklausymo muzikos.

Kodėl palikai Kindred Spirits?

Darbas, kurį ten dariau, labai atsakingas. Atsirado rutinos. Kuo ilgiau dirbau, tuo labiau ėmiau to nekęsti, norėjau tik turėti gerą laiką, būti kūrybinga, daugiau nieko nedaryti. Pasidarė per sunku, tai atimdavo per daug laiko, o ir nelabai mėgau tą darbą, kad pasilikčiau. Tad sutarėme, jog pereisiu į kūrybinį departamentą ir laiminga ten nušuoliavau.

O ką šiaip galvoji apie savo ateitį muzikoje?

Labai noriu rugsėjį pradėti naują sezoną, tikiuosi gauti laidą “Rinse FM” bei vienoje Los Anželo radijo stotyse, noriu išsileisti savo muziką. Turime planų su mano dizaineriu iš L.A, Stephen Serrato, kuris yra dirbęs su Stones Throw ir Puba, kartu darome projektą su juo ir Jolita, apie kurį šnekėti galėsiu vėliau, šių metų gale. Noriu padaryti keletą vakarėlių su įvairiausiais įdomiais dalykais čia, Londone. Taip pat pradėsiu daryti naują konceptą Belgijoje. Taip kad sekančiam sezonui pilna įvairiausių darbų.

Gyvenimas labai trumpas, ypatingai jauni metai ir nėra čia kada sėdėti, dūmoti, verkti ir liūdėti. Reikia stengtis kuo mažiau miegoti, kuo daugiau šypsotis ir mylėti, būti kuo geresniu žmogumi, turėti kuo daugiau geresnių įvykių ir atsitikimų. Tada atsisėsi gyvenimo gale ant sofkutės ir pagalvosi “Ėch, nugyvenau gerą gyvenimą”.

Ir dar reikia daug daug daug vyno.

Visada stengiuosi jo gerti kuo mažiau, bet šalia yra labai gera prancūziško vyno parduotuvė, tad kiekvieną kartą kai praeinu, tuščiomis neišeinu. Todėl sekančiais metais gal dar norėčiau nustoti gerti tiek daug vyno (juokiasi).

O ką galvoji apie Satta? Gal žinai kada grosi?

Kiek žinau sekmadienį, bet kada tiksliai, negaliu pasakyti. Norėčiau, kad lietuviai, mano tėvynės seserys ir broliai manimi didžiuotųsi.

Na, o dabar galiniai klausimėliai. Trys tavo vasaros hitai.

Top Club tunes:
Funkineven 1956 – Heart Pound (Eglo)
Lone – Pineapple Crush (Magic Wire Recordings)
Pierre’s Phantasy Sound – Mystery Girl (Seiji’s Bassrub)

Top summer Tunes for lovers:

http://www.youtube.com/watch?v=KMCo44V3fMIWeldon Irvine – Morning Sunrise

http://www.youtube.com/watch?v=GQNqi85Mfk4Dexter Wansel – One Million Miles From The Ground

Herbie Hancock – Stars in Your Eyes (Instrumental Version)

Geriausias kūrinys seto (ir šio interviu) pabaigai.

Chaka Khan – Ain’t Nobody

arba

James Mason – I want Your Love

Mamiko Motto dalinsis savo muzikiniais atradimais rugpjūčio 13-15 d. Šventojoje vyksiančiame “Satta Outside” festivalyje.

www.hepcatradio.net
www.sattaoutside.lt