Nepriklausomai Lietuvai jau visas 20-metis stuktelėjo, elektroninės muzikos scena gyvena maždaug tiek pat, o konferenciją turim pirmą, ir ne bet kokią, o Baltijos. Uhu. Susirenku Press atributus, maišelį su visokiu reikalingu ir nelabai šlamšteliu ir…
Intro. Nacionalinė dailės galerija (arba NDG), Vilnius, Konstitucijos pr. 22, 2010-12-11 apie dvyliktą dienos, Auditorijoje. Šiais laikais nevėluoja tik Empti, tad iš oficialiai trimituoto ir raginto niekam nevėluoti 12:00 griežto deadline’o liko liberalus apie pusę pirmos. Iki to laiko bindzinėju po foje, fotkinu, apžiūrinėju skrajutes. Maloniai glosto savimeilę, kad labai daug skrajučių vienaip ar kitaip susiję su Ore ir šmėžuoja logotipai praktiškai iš visų gyvavimo erų. Tiesa pati paroda primena greitai susagstytus skalbinius ant virvės, kokios tai papildomos informacijos nerasta, bet skrajutės pačios savaime yra kažkas tokio. Užskaityta. Benagrinėjant Ore Grüve renginių flajkes auditorijos durys atsidaro, dalyviai suguža ir užpildo mažne visas sėdimas vietas. Be didesnių pompastiškų įžangų Nostra (Mindaugas Čaplinskas) duoda startą ir prie sakyklos nusileidžia…
Jaagup Jalakas ir rėžia trumpą pranešimą apie Estijos klubinę kultūrą, kaip pavyzdingas studentas pradėdamas nuo istorijos. O istorija gana tipiška – sovietmetis – nulis klubinės kultūros, metai po – pilna daigelių pridygę. Jaagup pasidžiaugė, kad Estijoje buvo vienas labai retas aparatas SYNTH100, kuriuo mokėjo groti irgi tik vienas žmogus gūdžiais 1989. Uhu. O tada byra geležinė uždanga, sporgsta klubinė kultūra ir svečias užpila krūva informacijos, nuo 1991 ir pirmų reivų, iki 1999 su masiškiausiu ever open air’u, dalyviais iš 23 šalių ir 30000 reiverių. Buvo tada laikai. Biškį paliečia kluberių diferianciją, kai 1998 rusakalbiai atranda elektroninę muziką ir estukai kultivuoja party-inside-the-party (arba VIP) politiką, kai vyksta mikro-parčiai mažuose kambarėliuose. Raktiniai žodžiai VIBRATSIOON, Club PIRAAT, Club Privé, Von Krahl, V!BE vs Mutant klubų konkurencija, Club Spirit, atlikėjas Lu:k ir t.t.
Dabar laikai kiti – alkoholis pigūs, bilietai taip pat, narkotikų nėra. Žmonės į klubą eina tūsintis, o ne klausytis muzikos ir taip jau penkiolika metų, dūsauja svečias. Žmonės nelabai pakantūs kitos muzikos klausantiems ir čia ne vien paaugliukų bėdos, tai su indie retorika technačių klube geriau nesirodyt.
Svečias nebūtų geras svečias, jei neakivaizdžiai nepagirtų savęs ir savo organizuojamo Plektrum festo. Sako, kad jis labai idėjinis, kiekvienais metais vyksta vis kitoj vaizdingoj vietoj (a la Supynės) ir turi kokią tai socialinę tematiką. Gražu. Ir tuo pačiu priduria, kad buksuoja kultūriniai mainai tarp Baltijos sesių, informacijos sklaida nepakankama, niekas Estijoj nežino, kas vyksta Lietuvoj ir atvirkščiai, tarp eilučių pranešėjas siūlo draugauti glaudžiau. The End. Plojimai. Jaagup užleidžia priekį pirmos diskusijos dalyviams.
Diskusija: Elektroninės muzikos kultūros pokyčiai, kur einame. Mikrofoną tvirtai laiko Loranas Vaitkus, į jo klausimus atsakinėja Antanas Gustaitis, JaZzy, Nostra, DJ Saga, Žilvinas Noruišis, publika įspėjama, kad klausimai po diskusijos ir tai nedaug, mat laikas spaudžia.
Loranas uždavinėja klausimus, dalyviai sėdmaišiuose jaukiai murkia, pasakoja savo įspūdžius iš anų laikų, nuvilnija lengva nostalgijos bangelė. Istorija panaši – sovietmetis – nėra klubinės kultūros, laisvė – pirmi daigeliai sparčiai dygsta. Viskas prasideda nuo mažų tūselių, paskiau atsidaro rimtesni klubai ir t.t. ir pan. Prisimena, kad su informacija buvo striuka, pagrinde flyeriai, informacija iš lūpų į lūpas. Šioks toks elitarizmas žinoti kur koks tūsas vyksta, vystosi klubinė kultūra. Lygiai taip pat, dabar tos informacijos jau per daug – facebook, sms, flyeriai, reklama spaudoj, didesni renginiai ir telike – žmonės neatsirenka arba tingi rinktis.
Truputį jaudinamasi, kad vat, viskas stoja, negerai, netikėtai net PS3 apkaltinamas klubų žlugdymu, bet galų gale pleisteišinas išteisinimas, nes gangsteriukams leidžia šaudytis namie, o ne gatvėj, o klubam didesnės įtakos neturi. Kas turi įtaką – tai ekonominė situacija. Žmonėms tai ne pirmo būtinumo reikalas, tad ekonomikai spaudus pause lygiai taip pat ir naktinė kultūra sulėtėjo, bet nesustojo.
Diskusija rutuliojasi į tai, kad žiū, žmonės irgi eina į tūsus, ne muzikos/DJ girdėti, o tiesiog išsišėlti, kabinti merginas/vaikinus ir tiesiog turėti gerą laiką. Bet tūsas tūsui nelygu, ir tokie renginiai išsikrovimui lygiai taip pat reikalingi, kaip ir tokie, kur einama klausyti muzikos/DJ ir pan. Siūlo nepamiršt, kad live pasirodymas ir DJ pasirodymas yra skirtingi dalykai, ir nėra reikalo visko suplakt į vieną.
Ateitis? Ateitis yra. Plojimai ir vėl greituoju būdu keičiasi dalyviai.
Visas konferencijos flow labai sklandus, nėra mekenimų, užsikirtimų, viskas palyginus labai sklandu ir vietoj. Vyrauja rami, atsipūtus atmosfera. Šeštadienio rytas pakankamai lėtas, nes visgi penktadienis baigėsi ką tik. Judam toliau ir neriam į dar vieną kalbančių galvų šou.
Diskusija: Renginių reklama ir viešieji ryšiai – mada, pliusai ir minusai. Moderuoja – Kotryna Sokolovaitė, dalyvauja Daumantas Kairys, Šarūnas Karalius, Žilvinas Širka, JaZzy.
Džiaugiasi, kad PR naudojama krūva naujų priemonių, kaip minėta ankščiau, viskas prasidėjo nuo skrajučių, paskiau reklama spaudoj, internetas, facebook, SMS ir visa kita. Skrajutės brangios, pigiau SMS ar kas kita. Draugiškai pakrizenamą apie baltą BMW, kuris į upę nuriedėjo ir sukėlę didelį spaudos dėmesį, o tai reiškia – daug dyko eterio laiko, kuriame minimas susijęs renginys, po kurio – milžiniškas susidomėjimas.
Ar gali geras PR išgelbėt renginį? Iš !@$% vaško neišspausi, tokia pagrindinė idėja, bet vat geram produktui blogas PR gali ir pakenkt. Bet kuriuo atveju, PR reikalingas išsukti renginiui. Kita vertus, Egidijus D. praktiškai nesipijarina, o vistiek visi apie jį žino, perka albumus ir pan.
Ar reikalinga muzikinė spauda? Popierinės spaudos laikai praėjo, nors specializuoti, nišiniai leidiniai turi savo rinką. Vyniojasi mintis, kad grynai muzikiniai leidiniai nesugrįš. Platesnio profilio, a la gyvenimo būdo leidiniai (Pravda, 370) turi savo šansą. Pravda truputį paskendo, bet grįžo kaip e-zine, 370 eina, ore.lt niekur nenuskendo, tik iš popieriaus nukeliavo internetan (gaunam velnių, kad per mažai apie muziką rašom, oh noes!). Šiek tiek pakrizenama lietuviško DJ Mag adresu.
Kalba užsisuka apie klubų duombazes, kaip tai svarbu sekti trendus, žiūrėt, kokios PR priemonės efektyvios, atsimenamas legendinis Godos laiškas, SMS. Taigi, klubinėtojai, Jūs vis tiek esat sraigtelis mašinoje.
Pabaigai diskusijos užklausiama, Kas gi tie geriausi pijarščikai? Visi bado pirštais, kažką neaiškiai mykia, kuklinasi, tiesaus atsakymo nėra, laiko taip pat. Plojimai.
Pietūs, kurių nebuvo. Čia aš išsitraukiu savo strėlių dėtuvę. Taigi, turim apie 20 minučių suvartot pietum. NDG kavinukę turi vieną pamėlusią bandelę ir… viskas. Prie rūbinės nusitiesė blokados laikus menanti eilė prie striukių, tad nušokuot bent jau iki ko nors pasijamt ko nors 0,1% galimybė. Aš suprantu, kad svarbiausia čia nepaėst, bet alkanas ir piktas žurnalistas/dalyvis irgi nėra gerai. Ką gi, grožiuosi tobulu žiemišku oru, siurbčioju skysčius, fotkinu, skaitau. Ateina laikas…
Leon Somov: iPad pritaikymas muzikos kūrime ir gyvuose pasirodymuose. Ir tai iš esmės PR. Silpniausias konferencijos pasirodymas, aš nieko nesuprantu apie techninius terminus, pusė auditorijos taip pat, o kitos pusės nėra. Neatsižvelgta į magiškus žodžius iDeal pristato, o be reikalo, galima buvo pietus pasidaryt. Sąžiningai kalbant ir pats Leon nesijautė labai jau patogiai pranešėjo vaidmeny. Iš esmės, pristatė tris iPad programėles valdyt Logic Pro, dar kažkam ir dar kažkam :) iPad gerai, programos gerai, bet, nu, kažkaip pernelyg techniškai, neužkabino. Judam toliau.
Ksenia Kamikaza neša Latvijos elektronikos scenos vėliavą ir labai gražiai viską sudėlioja į past, present, future lentynėles. Kirba įtarimas, kad rengėjai praešimo struktūrą pasufleravo, bet tai geras dalykas. Taigi, istorija. Iš esmės, vėl gi, sovietmečiu nieko nevyksta, 1989 metais yra toks kultinis Janis Krauklis ir jis laikomas pirmu tikru SSRS DJ. Big up už tai. Ksenija truputuką prikolina, tad visa paskaitėlė einasi laisvai. Konspekto stilius išlieka, tad vėlgi, varom – viskas pradeda judėt 1990, su Radijo Dejas, paskiau seka SuperFM, NEXT club, Underground Club (didelis mainstreaminis klubas, ironiškai pavadintas Underground), 1998 Metro klubas – surinko visus elektronikos stilius po vienu stogu, 2001 – DIZZI, pirmas klubas su realiu face control – kalbiesi su durim ir sakai “labas durys, aš toks ir toks, labai fainas noriu šiandien pasitūsint“, durys kažkiek patardo ir įleidžia… arba ne. Va taip vat. Elektroninės muzikos dienos Rygoj tamsokos, kaip ir visoj Latvijoj. Didelė problema, kad išvyksta jaunos smegenys ir nėra kam tą sceną palaikyti, tad latviai apturi tiesioginį protų nutekėjimą. Į ateitį žiūri miglotai, bet tikisi, kad viskas bus gerai. Vat toks trumpas pranešimas. Plojimai.
Diskusija: Lietuviškos muzikos leidyba Lietuvoj ir užsienyje. Pagrindinį mikrofoną laiko Nostra, kartu su juo diskutuoja Pagalvė, Mark Splinter, Walkman, Saulty, Few Nolder, Martin Virgin.
Klaikiai produktyvi diskusija. Jei būčiau jau ir durnas, bet man reiktų krūvos įkvėpimo, tai būtų ta paskaita, kaip leist savo muziką.
Per daug neišsiplėčiant, diskusija pradeda suktis nuo to, kokiu formatu leisti muziką: LP, CD (fiziniu) ar mp3 ir kt. (virtualiu) ir ką tai duoda. Kolekcininkai renka fizinį formatą, mp3 tėra oras, sako Splinteris ir kas gali su tuo ginčytis. Aš ne.
Dar viena kova – netleiblas prieš įprastą leiblą. Čia jau įdomiau, netleiblą gali pasidaryt pats namie – saitukas, kažkiek mp3, vizualų albumų viršeliam – ir vualia, yra leiblas. Nors ne visi leiblai tokie. Va, sutemos.net pakūrė tam, kad galėtų tenkint savo tuštybę ir leist jiems patinkančią muziką tokią, kokios jie nori. Muzikos talpinimas į Soundcloud dar nėra leiblas ir niekad nebus, nes muzikos yra daug ir jinai visa išsibarščius be didesnės tvarkos, ar juo labiau kokybės. Fizinis leiblas iš viso visai kita planeta – čia ne tu prašai, kad tave išleistų, o tavęs paprašo. Retai kada atsitinka taip, kad siunti demo ir juos kas klauso. Reikia pažinčių (kaip ir visur). Few Nolder dalinasi oficialia versija, kaip per pažįstamą įbruko savo kūrybos demo ir taip jie atsidūrė Planet Mju. Vualia, schema veikia.
Ar iš leidybos uždirbama? Praktiškai vienbalsis – ne. Uždirbama iš gigų, o leidyba, išskyrus menkas, išpromintas išimtis, daugiau tik reklama ir pritraukimas į gigus. Splinteris, spindintis visam gražume, taikliai sako, kad muzikantas turi ne apie $ galvot, o pirmiausią apie pačią muziką. Jeigu gerai varysi atsiras ir $, bet jei vien tik apie $ galvosi, tai jie gali ir iš viso neateiti, nes ne tuo galva bus užimta.
Vietinė leidykla – vartai į užsienį, o užsienis tai jau ir $ horizonte matosi.
Toliau krūvelė patarimų – nori leistis, sudominti leiblą – turėk daugiau nei 2 gerus gabalus, turėk daug. Pabaik savo gabalus kiek gali prieš siųsdamas leiblui, nes juodraščiai nelabai kam įdomūs.
Yra ir kitas, kiek sudėtingesnis, bet irgi įmanomas kelias – duok savo mėgstamam DJ pagroti tavo muziką. DJ mėgsta gauti naujos muzikos dykai. Jei bus gera muzika, žmonės mėgs, klausinės, netruks ir leidyklos pas tave ateiti. O tai yra tas kelias, kurio tu nori – leidykla ateina pas tave. Plojimai. Sekantys.
Diskusija: Rinkodara ir muzika. Kas yra remėjas ir kaip su juo kalbėt. Diskusiją veda Tomas Ramanauskas, su juo diskutuoja Žilvinas Širka, Ignas Vanagas, Vidmantas Čepkauskas, Šarūnas Karalius, Mindaugas Morkūnas.
Po šios diskusijos žodis rėmėjas man apkarto, nes tiek dažnai ir įvairiom konfigūracijom jo pavartoto per tokį trumpą laiko tarpą man dar neteko girdėti. Koncentracija krito, jau ne viską spėjau fiksuot, bet tam tikri trupinėliai liko.
Rėmėjas, nėra labdaros davėjas, jis siekia naudos, tavo užduotis – jam tą naudą suteikti.
Ar geras renginys gali pavykti be rėmėjo? Žinoma, kad gali, bet su rėmėju gali būt geresnė kokybė. Tiesa, jei rėmėjas prastas, užsispyręs ir etc., gali renginį ir pagadint ar suteikti netinkamą aurą, etc. Kitas klausimas ar gali vykti festivalis be rėmėjų? Čia jau šiek tiek sudėtingiau, didelis masinis festivalis be rėmėjų iš esmės nėra įmanomas, bet mažesni festivaliukai, palaikomo dalyvių entuziazmo gali vykti.
Ne visi rėmėjai yra sukurti vienodi. Su rėmėjais reikia kantrybės. Dauguma yra corporate suits, kurie renginiuose jau seniai nesilanko, tad tavo užduotis padėt jam pasiekti savo tikslą, populiarinant savo brandą/produktą, nesunaikinant renginio kokybės netinkama vizualizacija, PR, etc., aišku, pasidėt reiktų ir sau pačiam.
Rėmimas gali būti sėkmingas dideliems projektas, kai rėmimas mažas pasiekiama tam tikra riba, kur rėmėjo lūkesčiai nemažėja, propocingai su rėmimo suma. Pavyzdukas – rėmėjo lūkesčiai investavus 200 ir 1000 Lt bus panašūs. Be to, reikia paskaičiuoti ar tą mažą rėmimą kaulinti nėra per brangu tiek rėmėjo, tiek savo darbo valandom. Gal pigiau susimest draugam ar nustatyt didesnę bilieto kainą, jei renginys nusimato būt sėkmingas. Jei organizuojami pastovūs, serijiniai, teminiai vakarėliai, galima prašyti didesnio rėmimo vakarėlių serijai, o ne pavieniui vakarėliui, taip ir suma bus didesnė, ir rėmėjo lūkesčiai patenkinti.
Nepamiršti teikti ataskaitas, tai labai svarbu, nebūtina kažkokios super buhalterinės ataskaitos, bet laisva forma informuot rėmėją, kuo jam buvo gerai po vakarėlio už jo pinigus.
Ir svarbiausia, niekada nemeluoti rėmėjui, nes jei rėmėjas supras, kad jis apgaudinėjamas, tai bus blogai ne tik Jums asmeniškai, bet ir visai scenai aplamai. Maždaug tiek, plojimai.
Uhu, jaučiausi, kaip po stipraus vadybos kurso, sukoncentruoto į akademinę valandą. Žinoma čia tik trupinėliai, bet kai nežinai nieko ir žinai tiek, jau galima kažkur judėt. Net akyse raiba. Kol spėju viską sugromuliuot jau ir vienintelis paskaitininkas užima savo pozicijas.
Paskaita: Naktinio gyvenimo geografija (Sergej Grigorjev). Subjektyviai vertinant pats geriausias dalykas žiūroviškumo požiūriu šiemet konferencijoj. Transkribavimo nebus, nes pernelyg sunku rišliai perteikti visą tą gėrį, be vizualinių priemonių. Svarbu suvokti, kad taip, kaip mes matom miestą dieną ir kaip naktį – kardinaliai skiriasi. Vilniaus mieste formuojasi tam tikri naktinio gyvenimo centriukai, kurie aplink save pritraukia srautus. Gedimino pr., Vokiečių g., Pilies g. ir kitos dieną gyvos gatvės nesugeba generuoti srautų naktį, nes ten nesikuria naktinio pasilinksminimo įstaigos, kurios galėtų sumokėti už brangią nuomą. Todėl gyvenimas nuklįsta į Senamiesčio pigesnes gatves. Vat.
Savivaldybė nelabai orientuojasi naktiniam gyvenime, jiems svarbu, kad būtų saugu. Dar yra tokia problema kaip kaimynai. Ir kaimynai visada yra blogai, bent jau naktinei kultūrai. Maždaug tokia esmė. Paskaitos laikas perbrenda per septintos vakaro ribą ir konferencija artėja link neišvengiamo galo ir paskutinės diskusijos.
Diskusija: Lietuviškas naktinis klubas – raida, svajonės, realybė. Moderuoja – Vidmantas Čepkauskas, dalyvauja – Rolandas Šimkus, Mindaugas Kačinskas, Rolandas Jarušauskas, Ignas Vanagas, Daumantas Kairys.
Laikas spaudžia, konferencijos pabaigos valanda, tampa šios diskusijos pradžia, paskubom renkasi dalyviai, šast į krėslus ir kalbasi apie klubus. Aš prie trūkimo ribos, pilvas gurgia, klubo pastaruoju metu nežadu įsigyti, kažkaip ir atminty nieko neužsilikę. Per rūką, atsimenu kažką apie tai, kad reikia pradėt groti nuo mažų erdvių, pereit prie didesnių ir t.t. ir pan. Klausimas kaip patekt į klubą ataidi iš salės, o patekt galima arba jei vyksta atviri vakarai pradedantiesiems DJ, arba reikia tiesiog pradėt kaip visi – groji draugam, mokyklos diskotekoj, eini į kavinę, prašai, kad leistų pagroti – leidžia, tada jau gal ir klubo savininkas, ar vadybininkas linksminsis ten ir patiks jam ir tada vartai į šlovę atviri. Plojimai.
Outro. Aš maunu pro duris. Už mano nugaros lieka baigiamasis vakaro akcentas Vodka Jugend ir Lumotree pasirodymas, turintys užbaigti konferenciją. Bet mano hedonistiškas skrandis jau ima reikalauti aukų ir tiesiu taikymu tenkinu jo porekius. Kol judu į maitinimo tašką, mintyse gromuliuoju, kad viskas su ta konferencija tiesiog tobulai pavyko – taip šiek tiek laiko užsitempė, bet visumoj temos aktualios, pasikviesti draugai iš Baltijos sesių, su trumpa įžvalga į jų kultūrinę praeitį. Visi tilpo, erdvė nuostabi, garsas geras, kėdės patogios, dar ir kultūrinis šotas parodos pavidalu pertraukų metu, matosi jaunimėlio prigužėję į scenos vilkus pažiūrėt ir pinigėlių gaila nebuvo. Neužsiplėšta grandiozinių planų, salė pilnai surinkta, gal tik diskutuotojų įvairovė nepamaišytų, bet ką jau padarysi, jei ta Lietuvėlė ne tokia ir didelė. Mintyse ploju, linkiu tą patį tęsti, tik galbūt ne kasmet, kad neišsisemtų ir netaptų nuobodu.
Komentarai