Didvyrio pasaulyje: filmas apie Gainsbourg

Kur besi, ten – Serge Gainsbourg. Juokuose yra tik šiek tiek juokų – šis vardas susieja ir Placebo, Arcade Fire, Kylie Minogue, Herbaliser, ir John Zorn /Tzadik, Marc Ribot, Medeski, Martin and Wood, netgi Bob Marley šeimą. Perdainuotas, apkalbėtas, įkvepiantis – juo domisi daugybė skirtingų žmonių, matyt, įvairiuose Gainsbourg gyvenimo etapuose randančių kažką sau priimtino ir įdomaus. Rusų-žydų šeimoje Prancūzijoje gimęs Gainsbourg išgyveno II Pasaulinį karą, ir susikūrė fantastinę gyvenimo istoriją.

Tad nenustebino ir šiemet pasirodęs filmas “Gainsbourg: didvyriškas gyvenimas” – istorija jau yra, tik kaip ją nufilmuoti? Darbo ėmėsi Joann Sfar, komiksų paišytojas bei filmų režisierius. Sfar kultūrinis palikimas (mama – žydė aškenazė, tėtis – sefardo žydas) iš dalies paaiškina ir filme apie Gainsbourg jautriai bei įdėmiai paliečiamą žydų-prancūzų santykių temą XX amžiaus antros pusės metams bėgant.

Redukuoti Gainsbourg gyvenimą, manau, buvo galima įvairiausiais būdais. Net ir maža Gainsbourg gyvenimo atkarpa, pavyzdžiui, savita vaikystė gyvenant rusų-žydų šeimoje emigracijoje (Prancūzijoje) nacių įsigalėjimo laikais verta atskiro filmo. Pasirinktas kitoks scenarijus: ant filmavimo kameros uždėtas gyvenimo spalvas “sušiltinantis” filtras, trumpai parodyta Gainsbourg vaikystė, jo aistra tapybai ir ugningas jos atsisakymas padegant savo darbus, santykiai su moterimis (Brigitte Bardot, Jane Birkin etc.), pasinėrimas į poeziją, muziką, ir jos stilių kaita (nuo šanzonų iki regio), panirimas į alkoholizmą. Filmas skraidina žiūrovus per Gainsbourg gyvenimą, kuris pateikiamas lyg pasaka, kurioje viskas – paprasta.

Neįprasti Gainsbourg gyvenimo įvykiai (kad ir minėtas paveikslų sudeginimo aktas) yra analizuojami ne paprastu/įprastu priežastingumo modeliu. Pavyzdžiui, Gainsbourg nesugebėjimas sukurti stabilių socialinių ryšių su žmonėmis nėra aiškinamas pagal emigracijos-žmogaus be tėvynės modelį, kuomet emigracija apsunkina integraciją, o emigravęs negali susikurti stabilaus socialinio pasaulio nuo pat mažens, įstatyti savęs į tam tikrus aiškius visuomeninio gyvenimo rėmus. Šiame filme tokios žmogaus gyvenimą supaprastinančios analizės poziciją užima labai mielas veikėjas – fantastinė blogoji Gainsbourg pusė, filme atsirandanti ir išnykstanti lėlė, kuri yra atsakinga už neaiškius menininko gyvenimo posūkius. Jos neįmanoma suvaldyti ar atsisakyti, t.y. Gainsbourge gyvena blogis, ir tuo viskas pasakyta.

Tokia švelni ironija Paryžiaus pasakoje nutapo šiaip jau, atrodytų, įvairiapusį drąsaus menininko gyvenimą švelnesnėmis spalvomis. Tiek jo autoritetų nepaisymas, reta žmogiška drąsa rėžti savo pašiepiančią nuomonę galingesniems į akis – tuo metu naciams Prancūzijoje, tiek savųjų psichozių vaikymasis ir išgyvenimas (kai kam patologiškas, o kai kam – išlaisvinantis seksualinių fantazijų išreiškimas per kūrybą, ironizuojantis net ir stabilias incesto ribas, būtent – daina su savo dukra Charlotte “Citrinos incestas”) daro Gainsbourg įdomų. Gyvenimui bėgant, jis nesustojo, keitėsi, išgyveno daug fazių – apie tokį žmogų norisi sukurti filmą.

Istorija, papasakota “Gainsbourg: didvyriškas gyvenimas” – graži ir patogi, nuspalvina dieną ir praveria duris į Gainsbourg pasaulį. Čia nerasite ilgų moralizuojančių kadrų, tik lengvumą ir melancholiją. Tad sunku filmą įvertinti pagal, pavyzdžiui, dešimtbalę skalę, nes jis – savotiškai paradoksalus. Filmas paprastas ir naivus, originalios analizės čia mažai, tačiau jo pasakiškumas, temų plėtotė vis vien daro jį žavų. Čia nerasite pusvalandį trunkančio kadro, kuriame veikėjo akys ilgesingai žvelgia į vandenyno tolius, o galvoje sklando poetiškos mintys: vaizdai kinta greitai, kaip ir pasakojamos gyvenimo istorijos. Visgi savitas paslaptingumas, neapibrėžtumas bei žaismingumas, kaip ir derėtų pasakai, išlaikomas. Po filmo išeiti susiraukus sunku, o tai – geras argumentas pykstantis su lietuviška žiema.

http://www.youtube.com/watch?v=FKn_LQLslwM