Interviu su Carsten Nicolai / Alva Noto

Vasario 4-7 dienomis Lietuvoje lankėsi menininkas Carsten Nicolai, daugeliui žinomas pseudonimu Alva Noto. C. Nicolai žymus tarpdisciplinine veikla: savo darbais jis apjungia garsą ir vaizdą, meną ir įvairias teorines jo kūrybos prielaidas, pavyzdžiui, tiksliuosius mokslus, matematiką. Jo veikla atskleidžiama ne tik solo darbais, bet ir daugybe projektų su įvairiais kompozitoriais bei muzikantais (vienas paskutiniųjų – su Blixa Bargeld iš legendinių Einstürzende Neubauten).

2005 metais C. Nikolai lankėsi festivalyje “Jauna muzika”. Šiemet, Goethe’s instituto direktorės Johannos Keller teigimu tiek Šiuolaikinis meno centras ir Vilniaus dailės akademija norėjo pakviesti, tiek pats menininkas – apsilankyti Lietuvoje. Goethe’s institutas, kuris atsakingas už kultūrinius mainus tarp Lietuvos ir Vokietijos, šiuo metu daug dėmesio skiria elektroninės muzikos, jos atsiradimo istorijos Rytų ir Vidurio Europoje tyrinėjimams, tad Carsten Nicolai kvietimas – praktinis instituto idėjų įgyvendinimas.

Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, pristatyta Carsten Nicolai paroda “Pioner” (veiks iki kovo 13 d.). Be to, Vilniuje ir Kaune atlikėjas surengė du “Unitxt” pasirodymus bei viešą paskaitą. Renginiai sukėlė susidomėjimą: į pasirodymą Vilniuje netilpo visi norintys, dalis vilniečių dėl pasirodymo vyko į Kauną. Besitęsianti C. Nicolai kūrybinė veikla, darbai su Björk, B. Bargeld ir kitais, albumas “Unitxt” bei sentimentai senesniems menininko darbams sukėlė norą paimti interviu.

Gimėte Chemnitze, tuomet šis miestas priklausė VDR teritorijai. Iš pasakojimų žinau, jog tais laikais nebuvo įmanoma daryti ir šnekėti visko, kas norėta. Kokia buvo jūsų situacija: ar galėtumėte trumpai papasakoti apie savo jaunystę, ar tuomet galėjote įgyvendinti visas savo idėjas?

Carsten Nicolai: VDR laikais, žinoma, neturėjome galimybės laisvai judėti, keliauti. Negalėjome tiesiog nueiti į parduotuvę ir nusipirkti tam tikrų knygų ar plokštelių. Knygomis ir plokštelėmis keitėmės. Visgi tada buvau dar vaikas ir situacijos nepriėmiau kritiškai. Svarbiausia tuomet man buvo mano draugai, šeima, vieta, kurioje augau.

Tuomet studijavo landšafto architektūrą. Kada susidomėjote muzika, menu?

CN: Muzika domėjausi, galima sakyti, visuomet – iš pradžių kaip klausytojas. Vėliau, devyniasdešimtųjų viduryje, susidomėjau garsu. Galima sakyti, jog pradėjau ne nuo muzikos, mane domino idėjos apie garsą: kas yra garsas, garso tyrinėjimai, dažniai.

Ir kaip jūs suprantate garsą šiandien?

CN: Garsas apima visus dažnius. Tai reiškia, jog egzistuoja daugiau dažnių, nei mes galime suvokti. Pavyzdžiui, pradedame girdėti nuo 25-30 Hz, žemesni dažniai, nuo 0 iki 25 Hz – tai vis dar garsas, o aukštesnių dažnių – 60, 70, 80 kHz nebegirdime. Visgi, garsas apima žymiai platesni dažnių spektrą nei tai, ką mes girdime.

Grįžtant prie VDR temos, buvote maždaug 25 metų amžiaus, kai VDR projektas žlugo. Ar pokytis iš socializmo į kapitalizmą paveikė jūsų mintis, idėjas, požiūrį į meną?

CN: Taip, žinoma, labai. Kurti muziką tapo įmanoma tik tuomet, kai galėjau įsigyti kompiuterį, ar apskritai – nusipirkti instrumentų. Prieš tai, rytuose nusipirkti muzikos instrumentų buvo arba neįmanoma, arba labai brangu. Šį pokytį puikiai atspindi tai, jog pradėjau kurti muziką.

Kuriate vienas, taip pat įgyvendinote daug projektų su menininkais kaip Michael Nyman, Ryoji Ikeda, Ryuichi Sakamoto ir kitais. Dar 2002 metais, kai ėjau į mokyklą, žavėjausi jūsų su R. Sakamoto darbu “Vrioon”. Šiandien daugybėje šaltinių – žurnaluose, interneto svetainėse, jūs įvardijamas kaip vienas žymiausių šiuolaikinės elektroninės muzikos atstovų. Kas jums yra šiuolaikinė elektroninė muzika, ir muzika apskritai?

CN: Reiktų pasakyti, jog elektroninės muzikos scena vis dar labai įdomi. Naujos muzikos formos kaip dubstep ar dnb, iškilo labai greitai, per elektroninės muzikos prodiuserius. Aš manau, jog elektroninė muzika – tai muzika, kurioje visuomet ieškoma naujų stilistinių galimybių.

O neelektroninėje, “instrumentinėje”?

CN: Žinoma, kartais irgi. Visgi yra labai sunku išvystyti naujas stilistines kryptis senais instrumentais. Kompiuteris siūlo nežmoniškai daug galimybių sukurti, išplėtoti naujas priemones, naujus instrumentus, kurti naujus garsus. Manau, jog geriausia pop muzika naudoja abi prieigas: tiek elektroninę, tiek “klasikinę”.

Dažnai ieškote ryšio tarp vaizdo ir garso, sujungiate audio ir neaudio medžiagas. Kaip konvertuojate muziką į video, neaudio į audio?

CN: Pavyzdžiui, vakar vakare, tai, ką aš grojau, buvo išverčiama į video. Garsas pats kuria video.

Ar tuomet galite performensų metų ir eksperimentuoti?

CN: Taip, taip, turiu galimybių valdyti video, pavyzdžiui, spalvų perėjimus, intesyvumą, apskritai – juostelių kiekį. Į projektorių, į video, siunčiu garso signalą, ir ką/kiek siunčiu, galiu nuspręsti gyvuoju laiku.

Lietuvoje pristatote ne tik Unitxt performensą, bet ir parodą Pioner. Galite trumpai paaiškinti parodos ir performanso koncepcijas bei ryšį tarp jų?

CN: Unitxt – tai medžiaga, prie kurios šiuo metu daug dirbu. Taip pat ruošiuosi naujam projektui, albumui, kuris bus išleistas rugpjūtį ir vadinsis “Univers”. Ir vakarykščiame bei šiandienos pasirodymuose eksperimentuoju ir su būsimo albumo gabalais. Paroda “Pioner” buvo sukurta tai didelei ŠMC erdvei. Į parodą surinkau darbus, kurie, tam tikra prasme, yra rizikingi, nešasi kažką nepažinto. Pionieriai yra tie, kurie žengia į priekį. Ir parodoje pateikti darbai nešasi riziką – jie funkcionuoja, tačiau gali žlugti, sugesti, nesuveikti.

Taip, ir parodoje mačiau salės darbuotojas, kurios bijojo, jog kas nors iš kūrinių gali sugesti (buvo baiminamasi dėl dujų baliono ir galimo sprogimo)

CN: Taip, buvo galima justi šiek tiek baimės, sąsajų su rizika.

Vienas jūsų naujausių projektų buvo su Blixa Bargeld. Kaip nusprendėte dirbti kartu, kaip ėjosi visas procesas?

CN: Manau, jog dirbti kartu su Blixa buvo mano didelis troškimas. Aš visuomet buvau didelis Einstürzende Neubauten gerbėjas. Kuomet buvau jaunas, Neubauten man padarė ypač daug įtakos. Blixą vertinu ne tik kaip atlikėją, bet ir kaip tekstų autorių. Jo tekstai yra ypatingai geri. Be to, abu esame vokiečiai, ir gyvename šalia – esame kaimynai. Tai buvo puikus bendradarbiavimas, laimingas nutikimas, labai didžiuojuosi mūsų bendru įrašu.

Ar dar planuojate dirbti kartu?

CN: Taip, planuojame.

Esate sukūręs dainą Andrėjui Tarkovskiui pavadinimu “Stalker”, kuris buvo išleistas albume “In Memoriam Andrey Tarkovsky”. Kada pradėjote žiūrėti Tarkovskio filmus, kuo jums jie įdomus?

CN: Man Tarkovkis visada buvo…Tokių lėtų filmų kaip “Stalkeris” matydavau retai, visgi tada jis neatrodė toks lėtas kaip šiandien. Filmuose keliami klausimai, kurie mane domina. Paslaptingumas, susižavėjimas laiku, kuris nėra linijinis – tai tema, kuri mane domina.

Kokius dar nutikimus, žmones, teorijas galėtumėte įvardinti kaip įtakas?

CN: Dabar mane labai domina kvantinė fizika, bandau ją suprasti. Tai labai kompleksinė, kartu – labai traukianti sritis, puiki tema.

Taip, truputį domiuosi ir aš..visgi tos dešimt dimensijų..

CN: Taip, taip, to neįmanoma pilnai suvokti, tai neapčiuopiama, išprotėję.

Grojote įvairiose žymiose pasaulio vietose: Niujorko Gugenheim, Tate Modern muziejuose, festivalyje Transmediale ir kituose, taigi, šiuolaikinės elektroninės muzikos scenoje turite surinkęs daug patirties. Ar esate išvystęs savo požiūrį į šią sceną: ar matote tam tikrą scenai būdingą filosofiją, ar menininkai turi ganėtinai skirtingus požiūrius; kitaip tariant – ar matote tendencijų?

CN: Apie grupę negaliu šnekėti. Dalinamasi tam tikru estetiniu suvokimu, idėjomis apie garsą. Viena, ką galima apibrėžti teoretiškai, tai skaitmeninės klaidos idėja, taip vadinamas glitch’as. Kuomet klaida tampa garsu, suvokiama kaip garsas. Taigi, susidomima tuo skaitmeniniu elementu, klaida, kurio šiaip būtų bandoma išvengti.
Naudojami artefaktai iš skaitmeninio triukšmo, klaidingų failų formatų. Albume “Unitxt” yra trumpų gabalų, kuriuos sukūriau muzikos kūrimo aplikacijoje atidarinėdamas įvairias programas ir jas pergrodamas kaip garsus…tai įdomu.

Įdomu. Kita vertus, ar jūs nemanote, kad bent jau Lietuvoje, jūsų idėjomis rimtai domisi ganėtinai maža žmonių grupė? Kaip jums atrodo tokia situacija, kuomet tik specifinė žmonių grupė vertina, nori suvokti idėjas apie pvz. garsą?

CN: Na, mano kuriama muzika nėra lengva, populiari muzika. Nors vakar, užvakar į pasirodymus susirinko daug žmonių – buvo puiku. Visgi kuomet aš turiu tam tikrą idėją, ją noriu paaiškinti, ir ji susijusi su manimi – aš nenoriu, neturiu tikslo visų mokyti.

Kokie jūsų ateities planai?

CN: Pirmiausia, naujas albumas su Ryoji Ikeda “Cyclo”, jis bus išleistas, manau, ateinantį mėnėsį arba jo pabaigoje. Gegužę – naujas albumas su Ryuichi Sakamoto, ir rudenį išleisiu savo naują solo albumą.

Ir viskas – per Raster Noton (leiblas, įkurtas Carsten Nikolai, Frank Bretschneider, Olaf Bender)?

CN: Taip, būtent.