Noythe: Gyvenime tikslai turėtų būti keliami labai sunkūs ar net neįmanomi

Vos praėjusiais metais lietuviškos elektroninės muzikos scenoje pradėjęs reikštis Noythe (tikras vardas Edvinas) vasarį leidykloje Blikmuzik išleido antrąjį savo EP, pavadintą Sailing Wackwards. Šis įrašas žavi tuo, jog juo autorius prisipažysta neturintis vienos krypties, kas pateisina jo eksperimentus ir neleidžia pasireikšti išankstiniams nusistatymams.

Noythe muzika iš ramuma dvelkiančios nuotaikos staiga gali prasiveržti kone brutalia, bet emancipuota energija. Tokie momentai pažadino norą suklusti, įsiklausyti ir susidomėti, ko vedamas ir pakalbinau jį apie keletą labiau vidinių dalykų.

Paskaičiau dabar, jog Ore Grotuve tave aprašiau kaip techno ir dubstep santuokos vaiką. Ar tavo manymu čia yra bent kiek tiesos?

Dėl techno tai taip. O dubstepas tai man nuo pat pradžių nelabai patiko. Wobblai ir visa kita – neklausiau jo išvis. Bet pats dubstepo bpm man labai priimtinas. Šiaip ir dabar labai retai jo klausau, dažniau – seno dnb, iš tų laikų kai photek ir Source Direct valdė, kai Technical Itch dar nebuvo nupopsėjęs, kai Pendulum dar nebuvo pasirodęs. Po to nusivyliau ir visas London underground reivas man pradėjo atrodyti šlamštas. Ėmiau klausyti Bonobo, Amon Tobin, Aphex Twin, Squarepusher, žodžiu Warp man padare didžiausią įtaką. Daug klausau ambiento, labai patinka ilgi gabalai, o apskritai pats geriausias albumas – Aphex Twin Selected Ambient Works 2. Galėčiau klausyti dienų dienomis.

O dėl techno ir dubstep, manau greitu laiku padaryti minimal EO. Dubstep kažkiek pas mane yra, bet daugiau šio stiliaus reinterpretacija – kaip aš jį suprantu, koks jis turėtų būti, kad skambetų gerai (šypsosi). Tiesa, pats pirmas mano EP buvo sort of minimal techno, bet taip ir liko niekur nepublikuotas.

Tai ir įdomu, jog tavo kūryboje galima užčiuopti nemažai stilių. O tu pats jautiesi jau atradęs savo skambesį?

Manau, kad nebus tokios dienos, kai suprasiu, jog “šitas stilius būtent man” ir pasiliksiu ties juo visą laiką. Siekiu aprėpti visus man patinkančius stilius ir niekad nelikti stagnacijoje. Mano skambesys turėtų būti visiškai nesusijęs su stiliumi, o labiau su pačia nuotaika ir kūrinio mintimi. Norėčiau, jog klausytojas iškart suprastų, jog klauso mano kūrinį, nesvarbu kokio stiliaus jis būtų. Tai pasiekti be galo sunku, bet toks tikslas man atrodo vertas pastangų.

O kaip jie tai supras, jei neturėsi savo skambesio identiteto?

Taigi nesvarbu ar tai dubstep, techno ar ambient. Kiekvienas kūrėjas turi sau patinkančias melodijų ir atmosferų derinimo strategijas. Kiekvienas naudoja tik jam patinkančius specifinius garsus. Jei visada išliksi savimi ir kursi taip kaip tau patinka, žmonės tikrai atskirs. O jei eisi į mainstreamą liksi tik vienas tarp daugelio.

Tai iš ko, tavo manymu, galima būtų tave atpažinti?

Dažniausiai naudoju old school padus ir chordus. Nelabai mėgstu prikišti visokiausių super sintezatorių garsų. Labai dažnai semplinu iš įvairiausių kūrinių, garsų paketų. Juos perdarau savaip, kad tiktų prie kūrinio nuotaikos. Labai mėgstu kūriniuose naudoti trumpas vokalų iškarpas.

Mano melodijos dažnai būna minorinės, ilgesingos, kartais piktos. Labai mėgstu džiazo motyvus. Visa tai sudėjus į krūvą ir tobulinant galiausiai turėčiau pasiekti ko trokštu.

Tai yra…?

Trokštu būti pripažintas kaip geras muzikantas, kuris niekad neturėjo jokio muzikinio išsilavinimo. Nežadu iš muzikos užsidirbti, mane domina pats iššūkis sau pačiam ir aplinkiniams. Trokštu prikurti tiek geros savos muzikos, kad nebereiktų klausyti kitos (šypsosi). Tai taip pat labai sunkiai įgyvendinama, bet tikslas vertas pastangų.

Manai tai įmanoma?

Na, manau gyvenime tikslai turėtų būti keliami labai sunkūs ar net neįmanomi. Ką veikti kai pasieki tikslą išsileisti albumą dideliame leible? Nustoti kurti? Tikslas atrodo pasiektas, buvo tikrai įmanomas…

Tave greičiausiai kažkas vis tiek įkvėpė tokiems siekiams. Ar turi kokių idealų?

Nežinau ar mane kažkas įkvėpė klausyti tik savo muzikos. Buvo metų laikotarpis kai tikrai tik savo ir klausiau. Bet tai buvo kūrybos pradžioje. Tada man didžiausia įtaką darė jau minėti Warp atlikėjai, o labiausiai man priimtina buvo Aphex Twin filosofija muzikos atžvilgiu: kiek esu skaitęs jis nuo kažkurio kūrybos tarpsnio taip pat klauso tik savo muzikos. Galbūt ir galėčiau jį laikyt savo įkvėpėju muzikavimo pradžioje, tačiau vėliau estafetę perėmė vokiečių duetas Flanger arba Bonobo. Pastarojo kurinių grožis ir Flanger technika yra didžiausia mano siekiamumas.

O ar įkvepia tave regimoji aplinka?

Mane įkvepia gamta. Labai mėgstu lankytis miškuose. Deja, atsikraustęs į Vilnių iš Klaipėdos labai retai matau jūrą, Smiltynės miškus. Turiu namuose pasikabinęs kelias dešimtis atviručių ir kelis plakatus, į juos dažniausiai ir spoksau kurdamas.

Kaip jautiesi lietuviškoje muzikos scenoje?

Jaučiuosi kaip visiškas naujokas ir dar nespejęs patekti į jokią konkrečią bendruomenę. Labai padeda Mark Splinter, kuris ir pastebėjo mano kurybą. Netrokštu labai daug dėmesio, bet taip gaunasi, kad kiekvienas naujas atlikėjas jo tikrai susilauks. Kiek gi galima apie tuos pačius kalbėt? (juokiasi) Palaikymo tikrai daug, visi skatina kurti toliau. Manau tai taip pat yra stiprus variklis.

Betgi tam, kad taptum tuo kuo tu troški reikia, kad susilauktum kuo daugiau dėmesio. Bet kurio atlikėjo norai pranoksta daugiau nei 5 gerbėjus. Ar tu vis dar tiki netikėtų atradimų istorijomis ir nemanai, jog kažkaip dirbti ant savęs populiarinimo?

Darau tai, ką darau, parodau kitiems, jei jiems patinka – puiku. Yra didelis skirtumas tarp žinomų muzikantų ir gerų muzikantų. Jei būsiu geras pagal mano gyvenimo logiką bus ir gerbėjų. Jei nersiuosi iš kailio populiarindamas savo muziką tik gaišiu laiką. Šiais laikais užtenka įmest vieną gerą gabalą į internetą ir tu jau gali tapti žvaigžde. Pažiurėkit į Justin Bieber (juokiasi). O jei rimtai, tai manau išpopuliarėsi, jei bus klausytojų, kurie ir populiarins tavo muziką. Šiais laikais muzikos pasiūla gerokai viršija paklausą, taigi jei nebus paklausos, nebus ir populiarumo. Tikrai kurčiau toliau net jei žinočiau, jog mano gerbėjų ratas niekada neviršys 5 žmonių.

Svarbiausia – tikėti pačiam, jog esi geras ir gali daug. Tada teigiamas rezultatas neišvengiamas. Tik nemanau kad tas rezultatas atsispindi populiarume tikrąja to žodžio prasme.

Panašu, jog tavęs įvertinimas kol kas neblogas – kūrybą išleido vieninteliai du Lietuvoje į tokią panašią muziką orientuoti leiblai. Kaip manai, ar tai pakankamai spartus tavo kūrybinio kelio vystimąsis?

Neįtikėtinai. Labiausiai džiugina tai, jog abiejų projektų autoriai yra gana skirtingi ir, manau, klauso ir platina skirtingą muziką.

Gal nėra labai skirtingi, tačiau jų pažiūros skiriasi. Tačiau labiausiai skiriasi tavo muzika, kuri pasirodė Stableface ir Blikmuzik. Pirmasis leidinys Sine vs Saw pakankamai ramus, palyginus su neseniai pasirodžiusiu Sailing Wackwards. Ar po to pirmojo pasikeitė tavo požiūris ir nusprendei, jog norėtum labiau parodyti savo rūstesniąją pusę?

Manau, jog gavosi netyčia… Sunkus klausimas (šypsosi). Sailing Wackwards siunčiau tokį, nes klausau IJO muzikos ir numaniau, kas gali tikti į jo kuruojama leidyklą. O Sine vs Saw muziką Markas atsirinko iš skirtingų siųstų kūrinių. Sekantį albumą ruošiuosi daryti jau gerokai ilgesnį ir sieti kūrinius pagal temą. Nežinau ar pavyks, bet tikslas vertas pastangų.

O apskritai pats įrašų pasirodymas davė tau kokio suvokimo apie tavo pačio muziką ir pan.? Ar tai, jog toliau planuoji daryti albumą nėra vienas iš šios sekos vaisių?

Davė tik tiek suvokimo, kad darau kažką gerai ir teisinga linkme. O albumas būtų tikras iššūkis sau pačiam. Sakyčiau, jog seka yra tokia, kad vis siekiu naujų iššūkių ir jų įgyvendinimo. Tiesą sakant, nelabai tikėjausi šių dviejų EP, nors jų pasirodymas Lietuvoje buvo logiškiausias variantas. Nežinau beveik jokių leiblų užsienyje, nesidomėjau kam juos siųst. Daviau paklausyt savo muziką, kad įvertintų, o įvertino geriau nei tikėjausi… Galbūt logiškiausia seka būtų galima įžvelgti mano kūrinių pasirodymą užsienio leibluose, tik reikia pasidomėti kokie šiuo metu geri.

O tu pats jautiesi pakankamai tvirtai, kad jau galėtum siūlytis leidykloms užsienyje?

Tikrai ne… Kol nesukurs tokio aparato, kuris laidais jungia mano galvą ir įrašymo įtaisą, tol kažko visada trūks. Tačiau nuolatinės abejonės man tiesiog trukdytų užbaigti savo kūrinius. Vieno draugo kartą klausiau, ką dar pridėti viename kūrinyje, o jis man atsakė: “gal geriau kažko atsisakyti?” Abejonės kyla daugiau dėl techninės pusės. Jei man patinka kūrinys ir jis yra mano manymu geras, tada neabejoju, nes esu pats didžiausias savo kritikas.

Užduosiu klausimą, kurį mėgstu klausti atlikėjų: kaip žinai kada reikia sustoti?

Kai kompas pradeda barškėti.

Ar manai, jog tavo galimybės muzikos kūrime prasiplėstų, jei išvyktum iš Lietuvos?

Tikrai ne. Savoje žemėje kurti geriausia. Gal jei siekčiau kažkokios didelės karjeros ir pinigų iš muzikos, Lietuvoje man sunkiai sektųsi, tačiau lygiai taip pat man sunkiai sektųsi kurti muziką dėl pinigų. Ar dėl karjeros. Lietuva yra tikrų talentų kraštas ir nereikia ieškoti sėkmės ten, kai ją galima susikurti dirbant ir čia. Šiuo klausimu esu idealistas patriotas. Suprantu, jog sunku Lietuvoje muzikantams ir menininkams, bet jei kuri sau arba kuri kitiems, tai koks skirtumas kur daugiau makdonaldų.

Tu gal lankai kokias Splinterio motyvacijos užsiėmimus?

Splinteris daug skeptiškiau žiūri į Lietuvą nei aš (šypsosi).

Tai gal net nebūtina sėdėti Vilniuje, kad gerai kurtum muziką? Negalvoji po studijų grįžti į pajūrį ir palaikyti Klaipėdos sceną, auginti naują kartą, ieškoti įkvėpimo Smiltynėje?

Būtent. Baigiu mokslus ir atgal. Manau su laiku atsiras ir įrašų studija, bet tektų įgyti tam reikalingų techninių žinių.

Šaunu. O kas artimesniuose tavo planuose?

Baigti šlifuoti savo gyvą pasirodymą ir jį sugroti artimiausiu metu, o tada kibti į albumo gamybą

Na ir pabaigai – klausimas ne į temą. Labiausiai tau patikę albumai praėjusiais metais.

Seefeel – Faults, Caribou – Swim, Lusine Twilight EP.

Noythe @ Ore Grotuvas
www.soundcloud.com/noythe