Sūpynės 2011: Pakretuonės miškų uogienojai

Iš festivalių kalendoriaus dingus “Be2gether” aka “Būk su gezais”, prognozuota, kad likusieji festivaliai turės atlaikyti papildomą publikos antplūdį. Kad ir kaip visi sakydavo unlike šiam renginiui, nuvažiavus pasirodydavo, kad iš tų “visų” beveik nieko ir netrūksta. Todėl vidutinio kalibro festivalių organizatoriai sprendė “xxx” tipo ekonomikai nesuprantamą užduotį – kaip didėjant paklausai ne didinti pasiūlą, o išlaikyti ją kokybišką. Neišsiplėsti tiek, kad prarastum veidą ir tapti aiškiai segmentuota “prabangos preke”.

“Sūpynės” iniciatoriai puikiai žino, kad “mažiau yra daugiau”. Jie nenorėjo tapti didesniais, tik dar geresniais. Pasikvietę keletą žymesnių vardų masalui, per savaitgalį keliems tūkstančiams reiverių sumaitino gerą porciją įvairių garsų. Kai kas pasisotino vien Jay-Haze “daktariška”, o kai kam ir neužteko ir Senking ar Audio_Z emociniais ikrais įdarytų blynelių. Dar kiti įsikniaubę į uogienojus, stebėjo lietuviškas palmes ir atsidavė dietiniam uodų masažui.

Ilgai slėpę, organizatoriai nustebino paskelbę, kad šokiai vyks vėl ten pat – Pakretuonės poilsiavietėje. Po to, kai pernai vietiniams didikams skaudėjo galvas nuo unhuman repetitive beats. Šįkart festivalį savo vizitu pagerbė netgi Jochaidiškių šlėkta E.Jakilaitis su svita. Smagu, kai pavyksta sutarti su kaimynais.

Festivalio planas liko toks pat – scenos “Daugiau”/”Mažiau”, naktimis pasakiškai nušviestas ir nuotykių pilnas takelis tarp jų ir samanose paskendę palapinės. Tik atvažiavus pasitiko automobilių kamštis – organizatorių raginimas važiuoti traukiniais liko iš esmės neišgirstas, nepadėjo net papildomas mokestis už auto. Nepaisant to, aplink stovinčius nuolat zujo festivalio savanoriai ir jauteisi jei ne laukiamas, tai bent jau nepasimetęs. Tvarkingai po truputį pro baikerių “Vorų” filtrus visi pateko į vidų.

Statant palapinę pasitiko …rokas – remiksuotas grupės Dire Straits pasažas. Vakaras prasidėjo nuo šaunaus baltiško trio: latvio Dunian, suomio Teeth bei lietuvio Brokenchord’o pasirodymų. Palyginus su pernai truputį pastumta “Mažiau” scena šiemet sulaukė daugiau dėmesio. Gal todėl, kad dauguma buvo priversti stovėti dėl drėgnos žemės. Atlikėjams tai buvo tik į naudą. Po to teko susipažinti su tikru LED’ų bastionu – taip šįkart atrodė scena “Daugiau”. Čia iš pradžių pagal Claus Voigtmann house-techno, paskui pagal brangiausio festivalio atlikėjo Jay Haze ritmus šoko pagrindinė festivalio masė. Pakeliui į palapinę dar užkabino įvairūs Intakz “nukrypimai”, paskui kojos nuvedė tiesiai miegmaišį. Užliūliavo Marvel ir Dvigubas garsas. Abi scenas uždarė DJ “End”. Nors liudininkai teigia, kad pastarasis pasirodė žymiai vėliau.

Šeštadienis prasidėjo su pragiedruliais. Palyginus su tuo, kad prognozės žadėjo škvalą ir nesibaigiantį lietų, buvo puiku. Dienos šviesoje pagaliau pavyko sutikti daugelį draugų, pasimetusių nakties viražuose. Ir visas festivalis atrodė nuostabiai – galėjai valandų valandas stebėti geraja prasme sugyvulėjusius žmones. Garso takelį šiam socialiniam tyrimui kūrė Shtirlic.net, Mesijus Kudirka su (neatsimenu) -hoffu, Vaiper & Miglė V. ir Mmpsuf. Tiesa, pastarieji atsuko visą dėmesį į save – vienas jaukiausių ir maloniausių renginio pasirodymų. Galbūt išsitaškę reiveriai – ne pati tinkamiausia publikai tokiam jautriam garsovaizdžiui, tačiau jis atlaikė. Fingalick mažesnėje scenoje sutraukė visą būrį (ne)jautros ištroškusių merginų – tarsi George Michael jis joms saldžiai žadėjo viską. Su lengva Hot Chip ironija. Tikiuosi. Beliko šokinėti į viršų, kai led’inio bastiono pabūklus į minią atsuko Golden Parazyth. Labai stipriai ir gražiai nekentė pasaulio ir savęs. Tik jam baigus iškart nusekiau paskui vienintelę festivalio gitarą – Flesh Flash. Du skusti ir juodi vaikinai pagrojo tai, kas tapo festivalio atradimu. O tai labai daug Lietuvoje, kur, atrodo, viskas girdėta. Jauni vaikinai demonstravo savo melomanišką bagažą, kuriame tilpo viskas nuo synth-pop/darkwave iki gyvai atliekamų surf bangų. To vakarui visiškai užteko.

Festivalį nostalgiškai lietingą sekmadienį man uždarė (teatleidžia paskutinis grojęs el_T) nenuilstanti Ana, praėjusiame amžiuje pradėjusi su “One Ear Stereo” kolektyvu. Šiandien Ana atrodo kaip Indira Gandi ir vis dar turi nuostabių melodijų savo dėžutėje.

Paskutinė pastaba – apie fizinius poreikius. Jei praėjusių metų klaida dėl “Utenos” alaus monopolio buvo ištaisyta – galėjai įsigyti ir “Kanapinio”, ir “Vilniaus”, ir “Grimbergen” ir kitų degalų, tai su maistu buvo prašauta. Net turėdamas saują litų už to nevertą porciją, negalėjai jos gauti, nes arba “jau baigėsi” arba “ateik už pusvalandžio”, arba stovėk nemažoje eilėje. Turbūt pirmą kartą gyvenime festivalyje maistui neišleidau nė lito. Bet sutikau daug pažįstamų, pagaliau pamačiau gyvai Mmpsuf ir atradau Flesh Flash. Bei praleidau puikų savaitgalį nacionaliniame parke prie ežero.
– Direktorius

—

Per pastaruosius kelis metus Lietuvą užklupus festivalių po atviru danguymi vajui, kuomet bent po vieną turime kiekvieną savaitgalį nuo birželio vidurio, ima ryškėti ir kaip, apie ką ir dėl ko yra šie festivaliai. Reikalai segmentuojasi, įgauna sau būdingų bruožų.

Ne paslaptis, kad tie patys headlineriai keliauja per visus elektroninės/indie muzikos festivalius. Daugelyje jų išgirsite (ir jau girdėjote praėjusiais metais) Golden Parazyth, Few Nolder, Mantas T., Brokenchord, o šiais metais taip pat ir Girių Dvasios, grad_u, mmpsuf. Žinoma, kito tikėtis gal ir nereikia – rotacija vietinėje elektroninės muzikos scenoje labai maža, o prieraišių gerbėjų ratas susiformuoja ilgam. Galiausiai, kažkas gi turi palaikyti tą mažą sceną ir kas gi tas kažkas, jei ne mes – elektroninės muzikos fanai.

Tačiau tokia politika rodydama gražų veidą neretai atsuka ir šikną – muzikos festivaliai tampa visai ne apie muziką, o apie kolektyvinę (dažnai ir narkotinę) rekreaciją kokiame gražiame Lietuvos kampelyje. Nors tautinis techno vikingas turėtų sustiprinti vietinio vakarėlio charakterį.

Vienas nuostabiausių minėtų kampelių, tai – „Sūpynės 2011“ veiksmo vieta Pakretuonės stovyklavietėje. Čia gali akimis matuoti nesibaigiantį pušų liaunumą ir statumą, rytais savo troškulį glostyti vėsiu miško oru ir minkštu ežero vandeniu (kurį giria kiekvienas įlipęs). Gulantis miške neverta tiesti kilimėlio po savo miegmaišio kokonu, nes samanos minkštesnės už jį patį. Žodžiu, kaip pareiškė bičiulis prabudęs šeštadienio rytą: vieta – geriausias atlikėjas. Keista, bet pasakojimą apie festivalį ir norėčiau pradėti nuo šeštadienio ryto, o tiksliau nuo Brokenchord dviejų valandų trukmės seto. Unikalus ir savitas garso, dermės suvokimas ir jo matymas erdvėje, atlikimo vientisumas, žinojimas kam kalbi, kaip kalbi ir apie ką kalbi ir ta, blemba, laiką skrodžianti kūrybingumo šviesa – visiškai pribloškia. Visa galva aukščiau už didžiąją dalį festivalyje grojusiųjų, tad manau tikrai vertas dėmesio yra klausimas: kodėl „Mažiau“, o ne „Daugiau“?

Rytinį slampinėjimą ir plūduriavimą ežere pradėjome su puikiu dubiniu Girių Dvasių setu. Mažeikiuose išaugęs dub techno atlikėjas sielą virpinančiu garsu atidarė rytą. Čia pat sutikau ir neįvardintus Ore bendradarbius, kurie sceną „Daugiau“ penktadienio vakarą pavadino anekdotu. Gal kiek agresyvu, bet teisybės gija šioje istorijos kasoje plati.

Nemažai žmonių liko patenkinti Fingalick setu ir ironiškais dainų žodžiais, nors aš šeštadienio herojais pavadinčiau a.f.w.i. ir Flesh Flash. Pirmasis užkočiojo valandos trukmės plėšytais eksperimentiniais bosais, o Flesh Flash elektrinės gitaros giliais skambesiais. Kadangi nei a.f.w.i., nei Flesh Flash dar nėra nulinksniuoti nei vakarėlių, nei festivalių, nei muzikinių blogų ar žurnalų istorijoje – tikiuosi, kad šis grojimas taps jiems dar vienu žingsniu pelnytos sėkmės link.

Nepaminėtas neturėtų likti ir Ebo iš Ore.lt setas scenoje „Mažiau“. Na bet jį galėsite parsisiųsti, kaip ir daugelį kitų setų.
– vr

Merkite ausines į:

popx festivalinį setą soundcloud.com/paulnevermind/live-dj-set-supynes-2011

Noid@ Sūpynės

Mantas T@ Sūpynės