Iš Vilniaus centro per 12 valandų atsidurti Gdynėje, Lenkijoje, jau savaime yra nemenkas nuotykis, įveikiant lenkiškų kelių labirintus. Nuotykis pasiekia kitą lygį tuomet, kai toje Gdynėje, uždaryto Kosakawo karinio uosto teritorijoje, vyksta skaitlingiausias Lenkijoj Heineken Open’er Festival. Ore.lt pažadėjo aplankyti ir papasakoti kaip ten viskas buvo ir savo pažadą vykdo.
Patekus į festivalio teritoriją tuoj prieš aušrą rūpi tik išskleisti palapinę, patiesti miegmaišį, kažką trumpai užkrimsti ir smigti į festivalinio poilsio glėbį su pirmais saulės spinduliais. Festivalinio gyvenimo ritmo tonas duotas ir nutraukiamas jis greitai saulei pradėjus negailestingai kepinti laikiną būstą. Rėpliojam lauk ir atsigaivinus po dar drungnu dušu, laikas pažindintis su festivalio teritorija.
Festivalis šiemet padidino palapinių miestelių plotą ir šalia A ir B, atsirado C palapinių miestelis, su nemokamu ŠILTU dušu (bene didžiausia festivaline privilegija). Vietos palapinėms daug, tad palapinių policija ramiai drybso ant kėdžių ir stebi nesibaigiantį n-tąjį palapinės statymo mini-spektalį. Lietuvos vėliavų šiemet mažiau, bet milžiniška raudona palapinė su trispalve šviečia iš tolo.
Festivaliniam urmo miestelį knibžda įvairiausio plauko krautuvėlių, kuriose galima rasti įvairiausios festivalinės atributikos – nuo ženkliukų, iki maikučių su FIAT 126 ar metrinių saldainių (na, pusmetrio greičiau), bei festivalinių grupių įrašų. Žinoma, veikia ir oficiali festivalinių niekučių parduotuvė. Bei begalės maisto ir alaus pilstymo taškų. Nors žmonių minios, bet spūsčių ar eilių nėra. Atskiras pagiriamasis žodis tualetams – festivalinėj zonoj kiekvieną dieną išvalyti, su nesuklypusiom durim ir paruošti naudojimui. Palapinių miestely gal ne viskas taip gerai, bet iki lipimo per kraštus irgi neprieita. Tiek apie merkantilinę zoną, kurioje, beje kavojosi Burn Beat Stage, Silent Disco, bei Alter Art Cafe su atitikinkamom programom.
Stabdom įvaidinius arklius ir neriam į tai kas svarbiausia festivaly – muziką.
Ketvirtadienis, birželio 30
Festivalis prasidėjo beveik kaip planuota. Pavėlavau į The Twilight Sisters bet didelio gailesčio dėl to nejaučiau, paklausiau viena ausim, biškutį pailsinau kojas ir moviau į The National. Uhu, amerikiečiai davė būtent tai ko tu nori festivaly – geriausius savo gabalus, plius keletą gabalų kojom pakilnot. Yey! Per Bloodhound Ohio bliovau kaip veršis. Check. Skambant paskutiniam akordams aš vėl startavau palapinės link, kur grojo jaunikliai Two Door Cinema Club. Bet te jaunas amžius tavęs neapgauna, surinkę paauglius nuo pagrindinės scenos vaikinukai davė gazo kaip turi būt. Ir savo svarbiausią gabalą man – Undercover Martyn – numetė likus 15 minučių iki Coldplay headlininimo. Pasibaigus Martynui vos ne visi puolė taip greitai, kaip galima, judėti pagrindinės scenos link, kur laukė vos ne geriausias britų pop/alternative/rock eksportas – Coldplay.
Ir Chrisas Martinas su šutve savo gerbėjų, ir ne visai, neapvylė. Pradėjo nuo naujausių gabalų intro ir nieko nelaukdamas viską nuskandino minios pasitenkinimo ošime, sugrodomas pirmus Yellow akordus. Susirinkę bandė dainuoti kartu, bet Glastonbury akademiją, akivaizdu, dar ne visi išėję, tad Chrisui vis reikėjo padėt. Buvo ir visi kiti svarbiausi gabalai, dėl kurių aš norėjau juos pamatyt – In My Place, Scientist ir Clocks, paleisti jau ant bisų mano vargstančių kojų siaubui. Ir visas šis muzikinis paketas, dar buvo papuoštas vienu geriausiu matytų šviesos, pirotechnikos ir popieriukų šou. Coldplay atitidirbo ant stipraus devyneto ir pažadėjo grįžt. Gal. Velniaižin.
Paolo Nutini palapinėj buvo nuspausta Next, nes po pusantros valandos Coldplay nebuvo prasmės lėkt 10 minučių į kitą festivalio galą, kad paklausius porą gabalų vėl bėgt klausytis Simian Mobile Disco Live. Tad atlikęs elementarius festivalinius veiksmus grįžau į apytuštį parterį, pasitryniau dar ir išklausiau gerą pusvalandį Simian diskotekos. O veikiau paspoksojau į dviejų vyriškių, sukiojančių mygelius, užpakalius, apšviestus penkių kolonų šviesos. Bet tas knopkių sukiojimas buvo pakankamai magiškas, kad buvo privedęs iki rimtos dilemos ar trenktis iki Caribou. Kvailos minyts nuvytos šalin, per skystesnę, nei skystimas minią įlaviruoju į trečią eilę ir komfortiškai stebiu Caribou apšilimą, o paskiau ir live’ą su hipnotizuojančių vizualu apskritime. Tačiau, nepaisant fantastiško gyvo grojimo, miego deficitas kala per kūną ir negarbingai kapituliuoju, beveik miegodamas, palapinių miestelių link. Šiandien out, su visom pasirinkimo dežutėm pažymėtom.
Festivalis prasidėjo gerai, bet rytoj laukia PULP ir FOALS, o orų prognozė žada audrą.
Penktadienis, liepos 1
Pirmas įtarimas apie pabjurusį orą, be abejo, buvo tai, kad išmiegojau iki pietų, be menkiausio diskomforto palapinėj. Reiškias, oras vėsus ir saulės nėr. Akurat, galvą kyšt ir pasitinka menkas krapinimas, bei iki kaulų einanti vėsa. Uch. Pirmas pašokimas gilyn į Gdynę pasipildyt fesitvalinių atsargų, pašokinėjimas per balas ir sulaukiu vakaro su epine liūtim, kuri sutrukdė nušlepsėt iki palapinės paklausyt British Sea Power. Lietus truputį aprimo, tad ištraukiama sunkioji (pažodžiui) prieš lietų nukreipta amunicija ir klapsima iki pagrindinės scenos, kur, mano didžiai nuostabai, žmonių taip skystai, kad galima drąsiai brautis iki antros eilės. O po dešimt minučių, šitoj pat scenoj, gros Jarvis Cocker ir PULP! Praeina ir tos nelemtos šlapio laukimo valandos, bet nuo pat pirmų akordų visos mintys apie drėgmę eina lauk, nes Jarvis be jokių ceremonijų įsirėžia į lietų savo hitų siena ir ironiškai komentuodamas primena, kad visi esam šlapi vistiek, tad kodėl nepašokus. Net pagroja Mile End, šalią kitų hitų, kurios sakė gyvai negrojo jau virš 15 metų. Permirkęs kiaurai Jarvis toliau sprogdina geriausią festivalinį pasirodymą šiemet, mesteli Gdansk, would you like to Gdance? ir paskui pasipila Disco 2000. Festivalis gali baigtis dabar. Bet čia dar tik pradžia. Po Babies, Underwear, This is Hardcore pareina epinis Sunrise palydimas publikos saulučių, siekiant prišaukt tą nelemtą saulę ar bent šiek tiek nuvyt lietų į šoną. Pasirodymas artėja į pabaigą ir Jarvis nemeluoja, kai sako, kad po šito gabalo jau viskas ir, kad mes vistiek laukėm būtent šito. Ir pareina pirmi Common People akordai. Ir Jarvis visiškai teisus. Po geriausio šiemet festivalinio pasirodymo festivlis kaip ir galėtų baigtis. Bet už pusvalandžio Foals.
Trumpas atokvėpis ir por žymiai jaunesnę minią laikas brautis link kumeliukų. Bet jaunimas nėra ištvermingi ir krenta kaip musės, o ir patys Foals atrodo pavargę. Tačiau Spanish Sahara vistiek skamba puikiai ir nuneša skrybeles. Kita vertus, jei ne nuostabūs PULP prieš tai, kaži ar Janis arogancija nebūtų blogo oro taurę perpildantis veiksnys. Nes kamon, ne daug kas galės pamatyt Foals gyvai greituoju metu. Bet. Sugroję 10 gabalų setuką kumeliukai baigia su Two steps twice ir išnyksta, nepasidavę minios maldavimams grįžti. Varvančia palapinsiauste kliuksiu per žliugsinčia pievą iki palapinės, kur turėtų būt Crystal Fighters. Ir jie ten yra, aišku, bet žada grot paskutinę dainą (!), nors nuo pradžios turėjo būt praėję vos 45 minutės. Huh, kasau galvą ir ausį, bet baskiški ritmai, vistiek neblogai susiklauso. Tad keliasdešimt minučių kaip ir laikas palapinėn.
Bet energijos dar daug, tad pirma stotelė – šokiai-pokiai Silent Disco erdvėj, kur tarp cheesy bumčiko ir klasikinio roko šedevrų iš tikro net nereikia rinktis ir geras kojątrepsis užtrunka. Heh, pavymui namo, akis dar užmesta į Burn Beat Stage, kur visai neblogai festivalinę nuotaiką palaiko vietiniai plokštelių žokėjai ir palengva šlepsiu palapinėn.
Festivalinis laikraščio priedas rašė, kad po pirmos dienos festivalis gali kaip ir baigtis. Aš oponuoju visu kuo, nes PULP šiandien totaliai nunešė festivalį, o frustruojantys festivalininkai palapinėj, kaži ar gavo tai ko tikėjosi. Tačiau, būti su tikrais fanais, tikrai gero bando yra smagiau, nei vienam klykti minioje pozerių. Kalbynkšt, iki rytdienos.
Šeštadienis, liepos 2
Diena, kuri puikiausiai tinka aplankyti lankytinas vietas netoliese. Rimtas pabindzinėjimas po Sopotą ir vakarėjant laikas traukt į festivalinę teritoriją. Line-up atrodo vos ne skysčiausias iš visų šiemet, bet… reikia duot šansą palapinei. Ir, oi, kaip reikėjo tai padaryti. Viskas prasidėjo netikėtai nuo The Asteroids Galaxy Tour daniško indie-pop interpretavimo. Palapinė šėlo, net ir nepaisant to, kad lauke nė velnio jau nebelijo. Linguoti pagal The Golden Age velniškai smagu. Užmečiau akį į Primus, bet neužgavo nieko giliau, tad grįžau į palapinę, kur Kate Nash kelė paaugliukus į nirvaną ir gal net kažkur toliau. Įvertinęs savo galimybes varžytis su jaunikliais, pasišalinau trumpam iš palapinės ir nubindzinau į merkantilinį miestelį.
Tada buvo Prince.
Po pustrečios valandos Prince baigė, o festivalio šefas pareiškė, kad festas gerai pavarė ir laikas linksmintis. Surprise act? Tik sapnuose. Kalė fejerverkų kanonada, dar porą žmonių žaidžiančių su ugnim ir e… visas jubilienis šventimas. Tad, kas belieka. Bindzent, neplanuotai, į Chapel Club. Šiandien palapinė nusipelnė savo šanso. Tai buvo didžiausias šio festivalio atradimas. Uch, shoegaze pastiprintas indie, postgaze? Bet kuriuo atveju, bosistas negalėjo atitraukt akių nuo savo batų. Heh. Ir žinot ką, vakarėlis kaip ir baigėsi, bet ties World Stage žmonės dar tik pradeda rinktis, nes Big Boi vėlavo. Tad, netikėtai, teko sudalyvayt geriausiam hip-hop tūse šitam festivaly. Trumpam išlėkęs bisui, bigbojus movė atgal į oro uostą, kur laukė sekantis lėktuvas, kažkur kitur. Pusę keturių ryto festivalinės batareikos damušamos dubstepu ir labanakt.
Netikėtai gera diena, nepaisant skepsio.
Sekmadienis, liepos 3
Heh, saulė grįžo. Tad poilsio viso labo liko tik trupiniai ir kelios valandos miego netruks atsiliepti. O bet tačiau, žmonių veiduose milžiniškos šypsenos, mergaitės striksi ir viskas kaip priklauso paskutinei festivalinei dienai. Iš pats ankstyvos popietės lapnoju iki Alter Art palapinės, kur eina fil’ma apie Heineken Open’er kartą. O realiai, apie kelis lenkiškus bandus, kurie praeitais metais grojo feste. Iš pagarbos išsėdžiu iki galo, užmetu akį į ten pat esančią parodą (o greičiau daiktų rinkinį), su kelių praeitų metų marškinėliais, bei apyrankėm ir laikas laukan, prie pagrindinės scenos.
Groja lenkai The Black Tapes ir youtube klipe jie atrodė geriau. Juo labiau, kad prie scenos žmonių panašiai, kaip prie palapinės kur The Wombats dalina parašus. Pirmas apsilankymas palapinėj, kur groja These New Puritans, vėlgi, ne super kažką. Groja jaunuoliai gerai, bet trūksta biškutį kažko iki pilno festivalinio cinkelio. Pirmas rimtesnis dienos koncertas – The Wombats. Pozityviausiai nusiteikęs šiemet matytas bandas. Bosistas nesučiaupia šypsenos iki pat pasirodymo pabaigos, akivaizdu, kad grupei patinka groti pagrindinėj scenoj. Pasirodo, kad be to gabalo, kurį žino visi – Let’s Dance to Joy Division – yra visa kita kaugė gerų festivalinių gabalų ir į palapinė grįžti pas James Blake visai nesinori, bet lygiai taip pat verta. Pirma kartą palapinė netalpina visų ir ne todėl, kad lija lietus. Tiesiog masė žmonių susirinko pasiklausyti jaunojo dubstep dainiaus. Įspūdinga. O tada pareina vakaro headlineriai – The Strokes. Grupė, kuri turi neabejotiną vietą po saulę, visgi nesugeba prirakint manęs prie scenos. Tačiau, panašu, kad Julian Casabalancas su chebra, siurbia neįtikėtinas minias prie scenos ir apšvietimas taip pat aukštumoj. Na, ir vienas kitas hitukas, aišku, nepamaišo. Tiesa, tie cheesy “you’re the best”, kai publika nesugeba dainuot paskui yra… meh.
Baigiam su The Strokes, nesivarginam su Hurts, nors girdėti, kad jie rinko ne menkesnis minias už James Blake. Gerai jam. Ir tada sprogsta M.I.A. Pamirškit tradicinį festivalinį pasirodymą. Čia yra viskas absoliučiai atvirkščiai, pabrėžtinai turginis stilius, kalašnikovai, tankai, sraigtasparniai vizualuose, tamilų tekstai ir visa kita. Ir kai jau atrodo viskas padaryta, pasikviečia fotografus ir padaro improvizuotą fotosesiją tiesiai ant scenos. W00t!
Ir čia pradeda belstis lietuviškas pragmatizmas, nes, maždaug, reikės visą naktį važiuot namo. Tad kraustymasis į palapinių miestelį susirinkt savo materialinių vertybių prasideda kažkur ties Deadmau5. Ir tai yra geras garso takelis daiktų rinkimui, kimšimui į kuprinę ir galų gale palapinės nugriovimui. Ir kol tas, su pailsėjimais, svarbus darbas vyksta, pradeda švisti, o negyvas peliukas baiginėja savo pasirodymą kaip tik, kai sukrovę savo gėrybes pajudam namų link. Ir jei kelionė pirmyn, atrodo iššūkis, tai važiuot, kad ir šturmano vietoj, gerai festivalinus ir numigus vos kelias valandas, dieną prieš tai, yra iššūkis pats savaime.
Outro
Jubiliejinis Heineken Open’er įvyko. Įvyko spalvingai, įvairiai, keturios dienos, atrodo kaip visa savaitė perpildyta muzikinių įspūdžių ir potyrių, bei krūvos naujų pažinčių. Garsų nuoplaišos vis dar sklando kažkur galvoje ir ieško savo vietos. Kirba klausimas ar būsiu kitąmet? Atsakymas yra paprastas, mažiau garsių, daugiau gerų vardų. Aš žiūriu į 2009 line-up ir žinau, kad tai buvo geriausias festas ever. Jei 2012 bent priartės prie tų metų kokybės, žinok, kitais metais prailgintą savaitgalį vėl leisiu ten pat.
Aišku, mes kažką pamiršom ir praleidom, tam yra komentarų skyrelis, tad pliek savo įspūdžius ten.
Komentarai