„Tadas Blinda“ ir elitizmas vietinėje kino kritikoje

„Tadas Blinda“ 2011 metais tapo populiariausiu nepriklausomos Lietuvos filmu, pralenkusiu net James Camerono „Avataro“ sėkmę. Filmas pelnė 3.700.000 milijonų litų pajamų, jį pamatė per 300.000 žiūrovų. Filmas lygiagrečiai sulaukė vieningo elitinių kino kritikų pasmerkimo.

Gegužės 13-ą dieną Lietuvos kino apdovanojimai „Sidabrinės gervės“ neaplenkė „Tado Blindos“: apdovanojimus pelnė prodiuseris Žilvinas Naujokas, antro plano aktorius Vidas Petkevičius, kompozitorius Kipras Mašanauskas bei operatorius Ramūnas Greičius. Vis dėlto geriausio filmo titulą pelnė Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“. Filmo žvaigždė, dainininkas Mantas pralaimėjo apdovanojimą jaunam aktoriui Mariui Repšiui, suvaidinusiam Andriaus Blaževičiaus trumpo metražo filme „Dešimt priežasčių“. Filmo režisierius Donatas Ulvydas geriausio režisieriaus kategorijoje net nebuvo nominuotas. Tokie komisijos, atrinkusios nominantus, bei Lietuvos kino akademijos narių, lėmusių nugalėtojus, balsai prisidėjo prie bendros elitistinės kritikų pozicijos.

Vienas ryškiausių anti-elitinių Lietuvos kino kritikų Edvinas Pukšta (JAV tokio kritiko atitikmuo būtų Rogert Ebert) sukritikavo „Sidabrinių Gervių“ nominacijas ir suabejojo, ar apdovanojimai nėra skiriami draugams. Lietuvos kino kritikų, kino senbuvių bei Kultūros Ministerijos ekspertų elito, dalinančio finansavimą, draugystė – sena ir jau pabodusi tema. Antraip nei Edvinas Pukšta, manau, kad tokią kritiką ir sprendimus lemia ne draugystė, o ideologiniai įsitikinimai (žinoma, pagal juos ir draugaujama).

Kultūros teoretikai Pierre Bourdieu ir John Fiske atskleidžia, kad elitinio meno kodai ir kritika – dirbtinis aukštesnių klasių socialinės kontrolės įrankis. Kino kritikas nurodo, koks menas tinkamas vartoti, koks ne; kokia interpretacija yra teisinga, kokia ne; taip įgydamas simbolinę galią ir disciplinuodamas žiūrovus. Paradoksalu, kad meno kritika visada apeliuoja į „amžiną“ ir „nesuinteresuotą“ skonį, tačiau meno istorija akivaizdžiai rodo, kad simbolinės galios turėtojai nuolat keičia vieni kitus, formuodami vis naują meno kanoną. Kultūrinis kino kritikos aspektas taptų akivaizdus sugretinus Lietuvos kritikų naudojamus argumentus su, tarkim, Prancūzijos ar JAV elitiniais kino kritikais – spėju, kad pastarųjų elitui lietuvių kritikai pasirodytų senamadiški ir provincialūs. Lietuviškame kontekste įgytas simbolinis kapitalas prarastų savo poveikį lyg Pelenei išmušus vidurnaktį.

Simbolinio kapitalo bei valstybės paramos dėka funkcionuojanti elitinė kritika turi ir privalumų. Pavyzdžiui, ji gali sau leisti bekompromisiškai puoselėti radikalią kultūrą. Radikaliai kultūrai galima būtų priskirti tiek Šarūno Barto filmus, kurie nekreipiant dėmesio į žiūrovų norus atskleidžia režisieriaus transcendentinę meninę viziją, tiek, tarkim, Bruce LaBruce gėjų pornografijos filmus, analizuojančius klasinės visuomenės santykius (kurie Lietuvoje turbūt būtų neįvertinti dėl kritikų homofobijos). Radikali, eksperimentinė kultūra reikalinga kaip aukštoji meno ir politikos virtuvė, verdanti naujausias ir originaliausias koncepcijas. Tačiau nuo radikalumo iki konservatyvaus elitizmo tėra vienas žingsnis, kuris Lietuvoje peržengiamas, deja, per dažnai.

Atsvara tokiam elitizmui – populiarioji kultūra. Populiarioji kultūra, pasak John Fiske, apibrėžia ne pačią komercinę produkciją, kuriamą dėl finansinių sumetimų, bet tai, kaip su ja susidoroja žiūrovai. Taigi kūrimo procesas šiuo atveju ne autoriaus, bet skaitytojo rankose. Tokia skirtis primena Roland Barthes tekstų skirstymą į pasyvų, tradicinį „skaitomą“ tekstą ir avangardinį „rašomą“ tekstą, kviečiantį skaitytoją patį įsitraukti į kūrybą. Tuo tarpu John Fiske išskiria „gaminamą“ tekstą – tai ne sudėtingas literatūrinio avangardinio teksto dekodavimas, o populiariosios kultūros reikšmių gamyba. Čia nebeveikia avangardinio teksto ir jį „teisingai“ išaiškinančio kritiko galia. Kūrybos momentas vyksta žiūrovo, o ne autorių ar kritikų pusėje. „Tadas Blinda“ labai aiškiai tapo visos Lietuvos filmu ir turbūt nemažai žiūrovų apskritai nežino jo autorių ir į tai nesigilina. Populiariajai kultūrai nesvarbu išsiaiškinti autoriaus intencijų, išklausyti kritiko nurodymų, kaip „teisingai“ vartoti tekstą – vietoj to skinamos kūrybos gėlės. Ir jei komercinės produkcijos ideologija ir tikslai gali būti supaprastintai apibūdinti kaip neoliberalistinės sistemos palaikymas ir jos išnaudojimas finansinei sėkmei, populiarioji kultūra dažnai perkuria tokios produkcijos prasmes ir progresyviai (bet ne radikaliai) persirašo įvairius teksto elementus.

„Tadas Blinda“ – feministinis žvilgsnis ir tautos pasitikėjimas savimi.

Analizuojant „Tadą Blindą“ iš populiariosios kultūros kritikos perspektyvos iš pirmo žvilgsnio į akis krenta aktoriaus Manto kūnas. Feministinės kritikos atstovė Laura Mulvey savo 1973 esė „Vizualinis malonumas ir naratyvinis kinas“ sukritikavo holivudinį kiną kaip visada pateikiantį istoriją iš heteroseksualaus vyro perspektyvos (gaze), taip objektyvizuojant moteris. Tačiau „Tado Blindos“ atveju žvilgsnis ekscesyviai peržengia heteronormatyviai patriarchalinei tvarkai reikalingą dinamiką. Nuogas Manto kūnas pasirodo dažniau nei reikia siužetui. Sykį Mantas tiesiog nusiplėšia marškinėlius ir ima šaukti iš laimės – siužetui ši scena nėra esminė, tačiau moterys ir gėjai gali nevaržomai gėrėtis raumeningu aktoriaus kūnu. „Tado Blindos“ kūnas peržengia funkcionalią kovotojo paskirtį ir tampa atviru spektakliu, kuris nereikalingas heteronormatyviam žvilgsniui.

Turint omeny, kad populiarioji kultūra rimtai nevertina teksto autonomijos ir įtraukia į skaitymus įvairius „nereikšmingus“ intertekstus, galima analizuoti ir dainininko Manto pristatymą už filmo ribų. Visuomenei žinomas faktas, kad Mantas yra vedęs vyras, turintis du vaikus. Taigi gėrėjimasis aktoriaus kūnu tampa ir monogamiškos santuokos išdavystė. Kiekvienas aktorių erotizuojantis žvilgsnis kelia fantazijas apie nemonogamiškų santykių galimybes.

Vis dėlto filme akivaizdus Tado Blindos žvilgsnis į dvarininko dukrą, mylimąją Kristiną. Erotizuojantis žvilgsnis toks stiprus, kad peržengia klasinius skirtumus ir sumaišo Tado Blindos ideologinius įsitikinimus. Kristinos klasinė priklausomybė panaši ir už filmo ribų – jaunai aktorei Agnei Ditkovskytei aiškiai netrūksta savo tėvų, aktorių Olego Ditkovskio ir Tatjanos Liutajevos paramos. Tokia priklausomybė nuo tėvų finansinio kapitalo ir nuo mylimojo žvilgsnio kuria gana konservatyvų „priklausomos“ moters įvaizdį.

Bet ir čia yra vietų išsprūsti progresyviai populiariai interpretacijai. Kristina gali įkvėpti moteris savo pačios užsispyrusiu ir aktyviai veikiančiu charakteriu. Įtemptu filmo momentu ji pati atjoja pas Mantą, persirengusi vyru. Persirengimas vyru pavyksta puikiai, nes iš tolo Kristinos ir Tado pokalbį bei bučinį stebintis Blindos draugas Motiejus (Jokūbas Bareikis) palaiko Mantą gėjumi. Šis momentas įskelia kelias skirtingas interpretacijas: viena vertus, tai homofobiškas juokelis, juokingas todėl, kad Mantas/Blinda tarsi niekada negalėtų būti gėjumi. Vis dėlto populiarioji kultūra gali nutolti nuo tokios formuojamos reikšmės keliais būdais. Viena vertus, toks moters palaikymas vyru parodo, kad lytį galima suvaidinti, vadinasi ji yra performatyvi ir kultūriškai, o ne natūraliai apibrėžta. Kita vertus, pati gėjiško bučinio galimybė homoseksualiems žiūrovams gali įžiebti atskirą fantaziją, kuri sutampa su erotizuojamu Manto kūnu bei homoerotiška Manto ir Motiejaus draugyste.

Kitas progresyvus filmo momentas – pasitikėjimo savimi kaip tauta skatinimas. Lietuva turi psichologinių/istorinių traumų, kurios atsispindi savižudybių skaičiumi, nuolatiniu savęs engimu. „Tadas Blinda“, žinoma, rimtai šių traumų nesprendžia – elitinės kritikos požiūriu, filmas iškraipo istoriją, taip traumas tik pagilindamas. Filmas kaltinamas nacionalistine ideologija dėl neadekvačios ir stereotipiškos lenkų, žydų ir rusų reprezentacijos, kuri susišaukia su šių dienų neonacistinėmis nuotaikomis. Tai tiesa, tačiau jei populiarioji kultūra nebūtų iš dalies konservatyvi, ji taptų tiesiog neįtikima, nebeadekvati realybei. Nepaisant filme programuojamo nacionalizmo, suteikiamą pasitikėjimą lietuviškumu vertinčiau labiau teigiamai nei neigiamai, nes pasitikėjimas savimi yra geriau nei savidestrukcija.
Kita problema – Tadas Blinda išties pristatomas ne kaip svieto lygintojas, o kaip kovotojas už tautiškumą ir privačią nuosavybę. Ir vis dėlto „svieto lyginimas“, noras išsilaisvinti iš socialinės nelygybės filme aiškiai egzistuoja – nepaisant kūrėjų ideologinių sprendimų, populiarioji kultūra gali iš filmo išsinešti troškimą maištauti ir keisti egzistuojančią visuomenę. Filmo šūkis „Kuo mūsų laisvė bus geresnė už tą nelaisvę, kurioje dabar gyvename?“ veikia dviprasmiškai – viena vertus, tarsi bandoma įteigti, kad kova už laisvę ne visada teisinga ir reikalinga. Kita vertus, tai įskelia abejonę: galbūt Tado Blindos – arba, metaforiškai, Sąjūdžio – iškovota laisvė nėra galutinė ir dar liko už ką pakovoti.

Galiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad „Tadas Blinda“ yra kaip reta pamaiviškas filmas. Čia nesiekiama spontaniško buitinio „realistiškumo“. Tadas riaumoja, šūkauja, strikinėja, o visas siužetas sukasi neslepiamai konstruojamais ir plačiais mostais. Filmas yra begėdiškai dirbtinis, perdėtas, pilnas klišių bei dramaturginių skylių. Būtent todėl jis atveria galimybes prieštaringoms interpretacijoms – nedisciplinuojamoms elitinės kritikos veikėjams, bet kuriamoms pačių žiūrovų.

Palinkėčiau Lietuvai daugiau tokių filmų, kurie skatina žiūrovų kūrybiškumą.

http://www.youtube.com/watch?v=CtI5bzDJ-vA