Naują koncertų ciklą “LRT Opus Ore” atidarę Fusedmarc, prabyla apie ruošiamą antrąjį albumą ir greitu laiku įvyksiančius pokyčius grupės sudėtyje. Daug gerų įvertinimų sulaukiantys, nuolatos kūrybinę veiklą plėtojantys įvairiuose projektuose (WAFT, NowJapan ir kt.), sulaukiantys dėmesio iš užsienio elektroninės muzikos festivalių („Sziget“, „Europavox“ ir kt.) grupės nariai Vika ir Denisas atvirai ir ryžtingai prabyla apie nepalankias sąlygas alternatyvios muzikos atstovams Lietuvoje, atskleidžia, su kokiu požiūriu ir problemomis tenka susidurti profesionalumo ir kokybės siekiančiai grupei, įvardina socialines spragas, naikinančias sveiką požiūrį į muziką. Išsamiai, be cenzūros ir turintys ką pasakyti ne tik klausytojui, bet ir savo kolegoms – Fusedmarc.
Praeities klaidos
Platūs užmojai ir preciziškumas įgyvendinant kūrybines vizijas antrąjį albumą į dienos šviesą neša beveik aštuonerius metus: „Galbūt per greitai apsunkinom savo muziką. Kreivinom ir vedėm ją ne į meinstrymo pusę. Manau, to daryti mums dar nereikėjo. Derėjo užaugti iki to momento, prisipratinti savo klausytoją… „ – situaciją vertina Denisas.
Trūksta vadybos ir sveiko požiūrio į jaunas grupes
Tačiau atlikėjai įvardina didžiausią grupės problemą – nėra vadybos: “ Dažniausiai vadybiniais reikalais užsiimdavo draugai ir pažįstami, kurie nebuvo šios srities specialistai. Tuo tarpu organizatoriai naudodavosi grupės vardu, siūlydavo koncertuoti nemokamai. Po truputį visi pradėjo lipt ant galvos. Mumis pasinaudodami jie darydavosi sau reklamą, o štai nuvažiavę į Prancūziją už koncertą festivalyje gavome tokį honorarą, kokio nebuvome surinkę per visą grupės gyvavimo laikotarpį“ – pasakoja Denisas.
Niekam nereikalingi
Prisimindami sunkų grupės kelią į alternatyvios muzikos sceną, Vika ir Denisas gvildena ir daugiau egzistuojančių problemų, su kuriomis susiduria šio žanro grupės ne tik leidžiant albumą, bet ir atliekant savo muziką gyvai: „ Iki savo pirmo gyvo pasirodymo buvom niekam neįdomūs, – prisimena Vika – Dar prieš festivalį „Centras“ (grupės antrasis viešas pasirodymas), įrašus siuntėm leidybinei kompanijai “Sutemos” – „čia kažkas panašaus į Bjork… mums tai neįdomu“, o štai po gyvo pasirodymo sulaukėm tik pagyrimų ir pasiūlymo išleisti pas juos savo EP. Lygiai ta pati situacija su festivaliu „Centras“. Organizatoriui Gediminui Banaičiui „Skrandžiui“ nusiunčiau užklausą dėl dalyvavimo. Ilgą laiką negavau jokio atsakymo. Buvo smalsu, kodėl netikome festivaliui. Man buvo atsakyta, kad Fusedmarc nėra jų formatas. Tai pasakė žmogus be jausmų. Jam vienodai kas mes, ką mes darome, nes buvome nauja, dar niekam nežinoma grupė ir tik dėl to nekėlėme jokio intereso. Graudu, nes mes nieko nereikalavome, tik scenos. Po pusės valandos ryžtingo pokalbio su “Skrandžiu” aš jam įrodžiau, kad tai – „Centro“ formatas. Po koncerto šitas žmogus mus apkabino, atsiprašinėjo, jog padarė didžiulę klaidą pats mūsų nepakviesdamas. Galiausiai sumokėjo už benziną (šypsosi)“.
Tarpdisciplininio meno renginių problemos
Atlikėjai prisipažįsta, jog siekdami geriausio rezultato dažnai būna nesuprasti, nes yra reiklūs ne tik sau, bet ir kitiems: „Laikui bėgant susipykome beveik su visais organizatoriais. Lietuvoje tarpdisciplininio meno renginių organizatoriai per mažai dėmesio skiria techninėms galimybėms, remiasi tik idėja, o ne realia situacija“ – pastebi Denisas.
“Festivalyje “Centras” nebuvo net scenos. Kai paprašėme jos ir normaliai pastatytų kolonėlių, sulaukėm neigiamų reakcijų, buvome tiesiogiai pasiųsti… Mes sureagavome ramiai. Iš karto paklausėme, ar yra galimybė gauti plaktuką, kokių nors dėžių… Viską pasidarėme patys. Tuo metu darbuotojai, atsakingi už techniką, į mus žiūrėjo kaip į debilus.“ – ne pačiais geriausiais įspūdžiais dalinasi Vika.
Sceninis įvaizdis
Fusedmarc‘ai stengiasi kuo labiau atsiriboti nuo ekstravagantiškos išvaizdos ir šou elementų scenoje, nes mano, jog šių laikų muzikantų pasirodymai kaip tik tuo ir paremti, o muzikai scenoje lieka vis mažiau vietos: „ Stengiamės atitaikyti fusedmarc‘ų nuotaiką. Tai yra svarbu. Tačiau tai neturi būti tolygu muzikai. Nesikreipiu pas dizainerius. Rūbus siuvuosi pati – kalba Vika – koncertas kaip šventė. Atlikėjui tai – proga parodyti save ne kaip eilinį buitišką žmogų, o atsiskleisti energetiškai – kuo tu ypatingas, kad lipi ant scenos? Šiais laikais pasauly yra labai mažai skiriama dėmesio į tai, ką muzika norima pasakyti. Dabar viskas paremta kokiu šou ar išvaizdos elementais perteikiama daina.“
„Scenoje turi nužudyti realybę – savo požiūrį dėsto Denisas – tai turi būti tam tikras pasiruošimas, tačiau su sceniniu įvaizdžiu nesiekiame padaryti šou. Tai man neturi trukdyti tam, ką ir kaip noriu pasakyti scenoje. Jeigu man virš galvos maskatuosis pririštas bantas ir aš atliksiu Fusedmarc muziką, juk niekas nepatikės tuo, ką noriu klausytojui pasakyti.“
Muzikantų nuvertėjimas
„Ir norisi, kad muzikantai pagaliau pradėtų kitaip žiūrėti į savo kūrybą – tęsia Vika – jie visi pramogauja. Nuolatos matai neaišku ko vaizdavimą. Aš nebevaikštau į jokius renginius ar koncertus. Galbūt išskirčiau iš Lietuvos grupių tik mmpsuf, kurios klausydama mėgaujuosi.“
„Denisas: Muzikantai turėtų daugiau susikoncentruoti į jausmus, muziką, o ne į publikos reakcijas, kuomet atlikėjas nespėjo užbaigti dainos, sukurti jos atmosferos, o jau rėkia, kur jūsų rankos.“
Grupės narių požiūriu, dauguma muzikantų į sceną lipa kaip į kasdienį darbą, kurį gali dirbti bet kas, nesuprasdami, jog scena iš atlikėjo reikalauja kitokio požiūrio, pasišventimo, maksimumo jėgų, atsakomybės ir šimtaprocentinio tikėjimo tuo, ką darai. Jeigu muzikantas tai pamiršta – jam net neverta lipti ant scenos.
„Tokie muzikantai gadina žmonių suvokimą apie muzikos kultūrą. Jie sukuria error‘ą – parazitauja! – kalba Vika – Juk šiais laikais maža grupių, kurios bent kiek pasigilina į sunkesnes temas, individui aktualias problemas. Taip žmonėms įdiegiamas leistinas apsileidimas – komfortas. Tai absoliučiai niekur neveda. Tuštybė. Tiesiog daro gėdą žmogaus buvimui, parodo jo silpnumą ir primityvumą. Nerodyk kiaušų, jei jų neturi. Kartais atrodo, kad ant scenos rėkia, kad tik rėkt arba matai požiūrį – „Eikit šikt, jūs man visi neįdomūs, bet aš čia truputį pastovėsiu“. Pasigendu savigarbos. Tarp atlikėjų atsiradęs noras pasirodyti „kietam“ , dauguma gyvena su kaukėmis. Šia tema galėčiau daug kalbėti, nes dabartinė Lietuvos muzikos situacija mane purto. Norėčiau būti išgirsta. Norisi , kad muzikantai augintų save kaip asmenybes ir jų pasiruošimas, požiūris apie sceną būtų stiprus emocionaliai . Reikia patiems suteikt sau iššūkius, pareikalaut iš savęs kiek įmanoma daugiau, nuolat stumti save į priekį, tobulėt, turėti savo principus, jei ne – eik dirbt taksistu, gal tau ten tikrai bus geriau ir atrasi savo tinkamą vietą.“
„Nelįskit į sceną, jei trūko dėmesio vaikystėje, ar dabar jo trūksta gyvenime“ – Vikai antrina Denisas.
Kreipimasis į save pardavusius muzikantus
Remdamiesi netrumpa Fusedmarc grupės patirtimi, Vika ir Denisas neslepia apmaudo ir nusivylimo, kad esamą nepalankią Lietuvos muzikinę terpę sukuria patys muzikantai:
„ Juk viskas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Mes galime pakeisti ir pakovoti su kiekviena situacija. Visi skundžiasi, vis kažkas blogai. Atstokit! Kurkit savo vidinę politiką. Mes turim labai daug erdvės, pradėt statyti naują, tvirtą pamatą – dėsto Vika – apmaudu, kad dauguma muzikantų pasirenka lengviausią kelią. Susiranda sau šiltą vietą – pasiduoda, o surastas komfortas jiems atpalaiduoja smegenis. Norėčiau kreiptis į muzikantus, kurie pamiršo, kokie jie buvo savo kelio pradžioje. Kiek daug jų buvo, kiek daug geros muzikos perklausyta, o dabar jie pavirto į nieką. Žmonės pasiduoda tuštybei. Mūsų naujausios dainos pavadinimas bus „We born in fat“ – tai pasako viską, apie ką aš čia tiek daug kalbėjau.“
„Muzikantai turi patys formuoti kultūrą muzikos versle. Jie kaip katalizatorius. Jeigu 90 procentų, o ne vienas muzikantas atsisakys už mažą sumą eit bet ką grot, tai tokių pasiūlymų greit ir nebeliks“ – mano Denisas.
Fusedmarc pasaulis
Daug kalbėta apie išorę – kitus, o kaip patys Fusedmarc‘ai ją keičia? Į kokį pasaulį stengiasi įtraukti klausytoją, kokią istoriją kuria savo muzika?
„Istorijos kūrimas prasideda nuo to, kad pastatai save iš kitos pusės ir pradedi įsivaizduoti, ko tau pačiam reikia, ką nori išgirsti, kokios muzikos pasigendi – pasakoja Denisas – Noriu scenoje būt matomas kaip muzikantas, kuris stengiasi būdamas joje, kuris kartais ten verkia, leidžia sau pilnai atsiskleist, kuris susikoncentruoja tik ties muzika ir ant scenos nepraleidžia veltui nei vienos sekundės. Bandau sukelti muzikinės kelionės jauseną, per kurią klausytojas pasisemtų sau naujų pamąstymų. Noriu, jog Fusedmarc‘ų kuriamas pasaulis būtų maistas sielai ir kūnui.“
Ką norėtumėt po savęs palikti Lietuvos alternatyvios muzikos istorijoje?
„Niekšai, kurie visiems gadino nuotaiką – juokiasi Vika – Manau, grupė, kuri nebijo nieko pasakyt. Tegul visi girdi ir žino. Reikia, kad žmonės truputį atsibustų. Visi bijo šnekėt apie problemas, nes jiems patiems tai gali atsiliepti, bet ta tyla mane jau užkniso.“
„Norėtųsi išlikti sėkmingos grupės pavyzdžiu, nepaliekančiu abejonės, kad ir kokybiškos muzikos grupei gali pasisekti, nes tai užkrečia kitus. Taip pat – kaip drąsūs žmonės, kurie nebijojo garsiai šnekėti, leido sau keisti ne rėkimu ar Sel fanų pasiuntimu (šypsosi), o muzika!” – pabaigia Denisas.
Komentarai