Neseniai “T.ė.t.ė.” apdovanojo šį kolektyvą “Metų experimental” kategorijoje. Ir, atrodo, ši kategorija sukurta specialiai AVaspo – turbūt nė vienas kolektyvas Lietuvoje tiek daug neeksperimentuoja. Kaip ir grupės sudėtis, jų garsai ir vaizdai nuolat keičiasi – tarsi vanduo, kuriam grupės kūryboje skiriamas ypatingas vaidmuo. Jie nuolat tyrinėja ne tik įvairių muzikinių žanrų paribius, bet ir ieško ieško sąlyčio taškų tarp skirtingų meno disciplinų: poezijos, muzikos, vaizdo ir kitų.
Trečiojo albumo gimdymo išvakarėse kalbamės su AVaspo nariais.
– Nuo 2008-ųjų jūsų audiovizualinė gyvatė, narių prasme, sutrumpėjo beveik dvigubai. Netilpo tiek daug skirtingų ego viename projekte?
Gabrielė: Manau, esmė ne erdvėje, o laike. Tam tikros kryptys ir paieškos tam tikrame laikotarpyje. Kai jis praeina, reikia ieškoti naujų galimybių. AVaspo susikūrė ne kaip draugų būrelis, o veikiau kaip anksčiau kūrybiniame kontekste susidūrę bendraminčiai. Todėl orientuojamės ne į kuo ilgesnį grupės gyvavimą ta pačia sudėtimi, o į žinutę ir jos išraiškos priemones. Savaime suprantama, grįžus prie elektroninės muzikos, muzikantų reikia mažiau. Ar uodegą patrumpino ego kirvis, sunku pasakyti. Visąlaik grupėje buvo skirtingų ir įdomių asmenybių. Skirtumas irgi gali būti kūrybinis katalizatorius.
– Ar sutiktumėt, kad vis dėlto tikroji AVaspo sudėtis – Gabrielės ir Vlado duetas?
Gediminas: Ne.
Vladas: Nesutikčiau, nes tikroji AVaspo sudėtis – Gabrielė Labanauskaitė.
Gabrielė: Nesutikčiau, nes tikroji AVaspo sudėtis yra „čia ir dabar“ kuriantys žmonės. Kalbant apie esamąjį laiką, reiktų nepamiršti ir Gedimino Žygaus, dj pasaulyje žinomo J. G. Biberkopf pseudonimu ir VJ, su kuriais bendradarbiaujame.
Gediminas: Iš reikalo Gabrielę ir Vladą gal ir būtų galima įvardyti kaip kažkokį įdėjinį grupės branduolį, bet kūrybiniame procese jokios panašios hierarchijos nėra. Lyderiauja žmogus su stipriausia vizija. Bet kuris bet kurį bet kada gali išvesti iš kūrybinės komforto zonos.
– Beje, kodėl grupės pavadinime dvi pirmosios raidės – didžiosios?
Gabrielė: Todėl, kad save vadiname audiovizualinės poezijos grupe, o AV yra tiesiog tarptautinis audiovizualikos termino trumpinys, norėjosi jį akcentuoti. Be to, taip aiškiau matosi jungtinio pavadinimo AVaspo sudėtinės dalys – AV (audiovizualinė), asp (ang. ir lot. kalba – gyvatė), po (poezijos pirmas skiemuo).
– Sakoma, trečias kartas nemeluoja – “Okeanas kraujuoja” bus tai, kas iš tikrųjų yra AVaspo?
Vladas: Iki ketvirtojo albumo tai bus tikra „Avaspo“. O po ketvirtojo albumo bus kita tikra „Avaspo“.
Gabrielė: Nepaisant to, kad užfiksuojame savo kūrybinius procesus, esame orientuoti ne į rezultatą, o į patirtis. Todėl siekiamybė yra kūryba pati savaime, o ne muzikinio identiteto paieškos.
Gediminas: Na, žiūrint per tokią prizmę, galima įžvelgti nebent tai, kad grupės narių – mažiau, taigi ir matematiškai žvelgiant albumas turėtų būti asmeniškesnis.
– Kodėl visi jūsų albumų pavadinimai (be jau minėto – „Nėra Okeano” ir „Niagara”) susiję su vandeniu? Ar ši materija simbolizuoja jūsų nuolatines išraiškos paieškas?
Gabrielė: Vanduo įkvepia, ramina, apvalo, gramzdina, atpalaiduoja. Žinoma, tai ir sąmoninga pavadinimų tąsa. Naujojo albumo pavadinimas yra inspiruotas vienintelio anglų kalba mano parašyto teksto „Ocean Is Bleeding“.
Gedimininas: Vanduo, taip pat ir esminis gyvybės pamatas.
– Pradžioje sakėte, kad “Nėra Okeano”, o dabar jis ne tik yra, bet ir kraujuoja. Kokios spalvos okeano kraujas?
Gabrielė: Taip, po penkerių metų tyrinėjimų patikslinome – jis yra, tik kraujuoja. Urbanistiškai papilkėjęs, nuklotas ruonių ir auksinių žuvelių kapinėmis. Nepaisant visko, ekologinės žinutės čia yra mažiausiai, nes okeanas mums asociuojasi ne tik su vandenynu.
Gediminas: Pridėsiu, kad kartais okeano kraujas nusidažo – perfrazuojant cyberpunk manifestuvusios William Gibson distopijos “Neuromancer” pirmas eilutes – mirštančio LCD ekrano pikselio spalvomis.
– Sekant jūsų karjerą, akivaizdu, kad vengiate, jog AVaspo būtų galima aiškiai suklasifikuoti. Pateikite savo AVaspo apibrėžimą, kuriame nebūtų žodžių “tarpdisciplininis”, “audiovizualinis”, “projektas”.
Vladas: Ekvilibristika, kultūrinių ir tembrinių terpių maišymas. Tai būdinga AVaspo. Nepaisant visa to, vyrauja minimalizmas. Minimalizmas kaip priėjimas prie išdėstymo, nes išdėstoma neišsiplečiant, konkrečiais būdais. Tam tikrų kelių elementų sąveika ir sudaro esminę ašį, apie kurią viskas sukasi. Užsikabink už tam tikro elemento ir suprasi visą esmę. Minimalizmas suteikia erdvę pratęsti idėją, yra bendras konceptualus švarumas.
Tad nepaisant muzikos sodrumo, ji yra minimali. Gausa įvairiausių garso sukėlėjų pasiskirsto laike ir erdvėje, atsiranda vizualus triukšmas. Taigi, AVaspo muzika yra vizuali, kiekvienas veiksmas įgauna triukšmo pavidalą, jeigu jį tau rodo, tu nebegali rinktis, ką išskirti, tu jame dalyvauji arba nedalyvauji.
– Apdovanojimuose “T.ė.t.ė” jus pažymėjo kaip Geriausią 2012 metų eksperimentą. Ar pernai matėte aplink sau vertų konkurentų?
Vladas: Visų pirma, nustebino, kad popmuzika tapo eksperimentine. Mano supratimas apie eksperimentus muzikoje yra kitoks ir vertinti tai, kas įvyko, sudėtinga. Tad iš esmės čia reikėtų kalbėti apie nominacijos koncepcijos aiškumą ir kriterijus…
Gabrielė: Apskritai nesuvokiu žmonių ar grupių kaip konkurentų. Dauguma muzikantų yra draugai arba bičiuliai. Smagu būti pastebėtiems, bet, kaip ir sakiau per apdovanojimų renginį, yra daugybė kitų grupių, kurios vertos to paties prizo. Ir kuo jų daugiau, tuo geriau.
– Kiek žinau, Gabrielė ir Vladas dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ar atsakomybė prieš studentus įtakoja AVaspo kūrybą?
Vladas: Kol kas dar nepriėjau tokio brandos etapo.
Gabrielė: Vladas dirba su šiuolaikinio šokio, aš – su vaidybos ir režisūros specialybių studentais. Manau, kad ne atsakomybė, o skirtingas darbo pobūdis ir bendravimas su studentais turi įtakos kūrybiniam rezultatui. Mano polinkis į performatyvumą taip pat yra kilęs iš teatro, tik, kadangi esu susijusi su juo ir kaip dramaturgė, sunku atskirti įtakos zonas – ar akademija, ar teatras inspiruoja labiausiai. Tačiau juk kūrybą įtakoja ne tik pomėgiai, darbovietė, sąmoningos ir pasąmoninės būsenos, bet ir daugybė kitų dalykų, kurių kartais neįmanoma nei apčiuopti, nei įvardinti.
– Sakoma, kad kuo mažiau žmogus religingas, tuo labiau jis atsisuka į popikonas. Kokį matote šiuolaikinės kultūros vaidmenį žmogaus gyvenime ir savo vietą šioje kultūroje?
Gabrielė: Kodėl kuo mažiau religingas? Juk šventųjų paveikslai yra tapę kone populiariausiomis ikonomis. Pop ir religija man veikiau sinonimai nei priešingybės. Ir pop, ir religijos turi savo stabus. O kokia vieta šioje kultūroje, atsakyti gana sunku, tikriausiai laikas parodys. Šiuolaikinę popkultūrą suvokiu per pasikeitusius laiko ir erdvės ypatumus, tiksliau, jų išnykimą. Technologijos ir globalizacijos procesai ištrynė bet kokius laiko ar vietos apribojimus. Tu gali fiziškai, finansiškai neturėti jokios galimybės apsilankyti bienalėse, parodose, koncertuose ar panašiai įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, tačiau jaustis nė kiek neatsilikęs, sekdamas visas naujienas online. Tai, kaip ir visi reiškiniai, turi savo pranašumų ir trūkumų. Vienu metu gali „būti“ dešimtyje vietų.
Mano tėvo istorijose, įvykusiose prieš keturiasdešimt metų, mėgstamos plokštelės įsigijimas reiškė pažintis, laukimą, riziką, santaupas. Daugelio mano bendraamžių mėgstamos muzikos parsisiuntimas net nevertas istorijos. Juk tai tik mygtuko paspaudimas! Viena vertus, argi tai ne stebuklas? Antra vertus, šis stebuklas maitinasi vis didėjančiu greičiu, turinčiu savo kainą – besiplečiantį paviršutinišką kultūros vartojimą.
Gediminas: Kažkas replikavo, selebričiai yra selebričiai dėl to, kad verčia mus gėdytis savęs, gal tą patį galima pritaikyti ir religinėms ikonoms. Bet kokiu atveju, netikiu atsiribojimu nuo popkultūros, tai per daug didelis reiškinys, o ir viskas per daug sujungta, kad nuo jos ideologinių įtakų nors kiek pabėgti. Nebetikiu ir senuoju subkultūrų modeliu – sąmoningu alternatyvios kultūros kūrimu, gal vienintelė likusi galima alternatyva, tai kažkoks dadaistinis, atgal į popkultūrą niekaip nebeintegruojamas, pervertiškas jos simbolių sistemų manipuliavimas. Taigi, nevengiu popkultūros, analizuoju jos poveikį man ir aplinkai, bet dažniausiai tik todėl, kad negaliu nuo jos pabėgti.
– Šiemet rangosi Gyvatės metai – ar tai turi įtakos AVaspo kūrybai ir planams?
Vladas: Aš su ezoterika esu jau parišęs, bet pagal ateities planus šviečiasi geri metai.
Gabrielė: Laukia daug gerų dalykų, kol kas svarbiausias jų – po dviejų metų pertraukos pasirodantis trečiasis albumas.
“Kraujuojantis okeanas” / “Ocean is Bleeding”
Albume netiesiogiai kalbama ne tik apie žmogaus ir gamtos susvetimėjimą (tiksliau – pastarosios naikinimą), bet ir pakitusį žmogaus ir gamtos santykį. Dabartinis miestietis užauga betono džiunglėse, todėl paukščių čiulbėjimą, miško alsavimą jam pakeičia sintetinio garso triukšmai, skaitmeninės samanos. AVaspo save vadina muzikiniais manipuliatoriais, žaidžiančiais sąvokomis ir emociniais potyriais. Galbūt todėl nėra vieno stiliaus, yra bendra konceptuali kryptis, didžiaja dalimi atitinkanti post muzikos kategoriją. AVaspo muzikoje ne tik laksto bizonai, bet ir psych-pop, experimental srovės teka tais pačiais giluminiais vandenimis, vienos kitų neužgoždamos.
Muzikinėje trečiojo albumo pristatymo programoje bus galima išgirsti tokius kūrinius kaip „Sielos turizmas“, „Vakar mačiau“, „Rilkė labai mėgo rožes“, „Aš jus visus“, „Peiliu“, „Maitinam žuvis“, „Jei eini atbulom“, „100 bizonų“, ir, žinoma, „Ocean is Bleeding“ – kol kas vienintelį AVaspo tekstą, parašytą anglų kalba.
Albumo pristatymo koncertai:
03 28 @ Gluck, VLN – http://www.facebook.com/events/349824868464837/?fref=ts
04 11 @ Centras, KNS – http://www.facebook.com/events/336647243122983/
Komentarai