Off’žanrinės muzikos festivalis

„Off Is On“ skelbia didžiulis stendas Muchowiec mėgėjų oro uosto ir Miško parko sankirtoje Katovicų (Lenkija) pakraštyje. Čia 8-ąjį kartą įvyko vienas įdomiausių muzikos festivalių Lietuvos aplinkoje asketišku pavadinimu „Off“. Tiesa, kilometrų iki jo dvigubai daugiau nei iki panašaus profilio „Positivus“ Latvijoje, tačiau ir aktualių atlikėjų „Off“ scenose ženkliai daugiau. Be to, tuo pačiu galima aplankyti Krokuvą, įspūdingas druskų kasyklas Veličkose ar pasivaikščioti po Tatrus tiek Lenkijos, tiek Slovakijos pusėse.

„Off“ kaip vieną įdomiausių festivalinių reiškinių pasižymėjome jau prieš kelis metus. O viskas prasidėjo kaimyniniuose Myslovicuose 2006-aisiais, kada legendinės lenkų grupės Myslovitz (panašaus kalibro kaip mūsų Fojė Lenkijos kontekste) lyderis Artur Rojek nusprendė suorganizuoti pirmąjį „Off’ą“.Tuomet renginyje apsilankė virš 10-ies tūkstančių žmonių, nors grojo vien atlikėjai iš Lenkijos. Šiemet per 3 festivalio dienas apsilankė beveik 20 tūkstančių žmonių, o vietiniai atlikėjai sudarė geriausiu atveju pusę programos.

Šiandien festivalis yra vienas Katovicų traukos centrų, pristatomas kaip neabejotina miesto vertybė. Pernai „Off“ buvo apdovanotas prestižiniu Europos festivalių apdovanojimu kaip Geriausias vidutinio dydžio festivalis. Neabejotinas muzikos pasaulio autoritetas „Pitchfork“ įtraukė šį renginį tarp 20-ies esminių vasaros festivalių.

Katovicai mus pasitiko dusinančiu karščiu (oro temperatūra +37, kelio danga +50) ir autostradų raizgalyne. Išsimazgę iš jos, patekome į žalią prieglobstį priemiesčiuose, kur jau slankiojo būriai melomanų. Vienas nedaugelio „Off“ minusų – neapgalvotas auto parkingas. Renginiui su keliasdešimt tūkstančių auditorija derėtų pagalvoti apie kažką daugiau nei vienos įprastos gatvės juostos paskyrimą mašinų stovėjimui. Festivalio darbuotojai taip pat iškart negalėjo rišliai paaiškinti, kur gauti akreditacijas ir rodė į skirtingas puses – padėjo normaliai angliškai kalbantys lankytojai.

Beje, festivalis yra toks pusiau miesto, pusiau kempingo tipo. Oro uoste įrengtame ir atviram saulės skrudinimui atiduotam palapinėse duso tik keli tūkstančiai gyventojų, tuo tarpu likusieji gyveno kur nors mieste ir, pasibaigus programai, išvažiuodavo. Kempingas kainavo 60 zlotų, atvažiavus ketvirtadienį kažkodėl reikėjo primokėti dar 25. Nuo karščio atakos gelbėjo dušai ir praustuvai kempingo teritorijoje, tačiau dar labiau gaivino kondicionieriai prekybos centre „3 tvenkiniai“ arba tie patys netoliese esantys tvenkiniai, kur festivalinė publika susimaišydavo su dešras skrudinančiais miestelėnais.

Šiemet „Off“ pasistengė atitikti griežtus programos „European Green’n’Clean“ reikalavimus ir tapo Europos eco-friendly renginių grupės nariu. Didžioji dalis festivalio energijos buvo gaunama iš atsinaujinančių šaltinių (čia padėjo lenkiškas „Lesto“ PGE), visos pakuotės – suyrančios. Kaip prieš kelis metus pastebėjo kolegos: „Įdomu tai, kad festivalis nepaprastai švarus, šiukšlę dar bekrentančia pakelia festivalio savanoriai, bet daug svarbiau ir tai, kad valgyti ir gerti galima tik tam tikroje, atskiroje erdvėje, tad antras parketas iš plastikinių bokalų nepasikloja.“ Tiesa, valgymas ir gėrimas aptvertame garde sukėlė šiokių tokių nepatogumų, nes kartais troškulys ir muzikos alkis buvo nesuderinami – reikėjo pasirinkti kažką vieną. Vienintelis festivalio gėrimas – „Grolsch“ alus (7,5 zl) ir brangus vynas vienoje picerijoje. Maisto pasirinkimas festivalyje nuo koldūnų iki Penango kario, nuo kopūstų’n’dešrų iki vegetariško troškinio, nuo Beiruto humuso iki kebabo. Kainos nuo 10 iki 20 zl.

Artėjant prie festivalio įėjimo, pasitiko užrašai su žodžiu „sold out“. Pernai sėkmingai bilietus vietoje pirkę lietuvaičiai, šiemet atrodė šiek tiek sutrikę, nerasdami pasiūlos. Buvo likę tik dienos bilietai, kainavę ne daug mažiau nei viso festivalio pass’as.

Festivalis pasižymi originalia atlikėjų selekcija, už kurią atsakingas jau minėtas A.Rojek. Jis nuolat važinėja po kitus festivalius, ieško naujienų įvairiuose blog’uose, klausia rekomendacijų iš draugų. Ir jam tikrai pavyksta surinkti margaspalvę programą nuo repo iki grindcore, nuo post-roko iki eksperimentinio džiazo.

Piatek

Pirmasis „Off 2013“ žiedas – Luis Vasquez vedama amerikiečių trijulė The Soft Moon. Prieš kelis metus jos kūrinį „Sūpynėse“ pagrojo Ernestas Sadau, o pristatė Paul Nevermind. Nuo to laiko – The Soft Moon po „Ore.lt“ padidinimo stiklu. Grupė negroja kažko ypatingai naujo, tačiau labai sėkmingai retransliuoja tamsiai melancholiškus post-punk atgarsius iš Joy Division, Siouxsie, Suicide, Death In Vegas ir kitų kūrybos. O jų gyvas pasirodymas savo nuotaika, intensyvumu ir savotišku transu pirminė kažkada matytą norvegų 120 Days pasirodymą.

Kol atsigauname po kelionės į Mėnulį, sutemsta ir Eksperimentinėje scenoje sprogsta mažai girdėti ateiviai Guardian Alien. Grupės lyderis – būgnininkas Greg Fox, žinomas iš projektų su Zs, Liturgy, Dan Deacon. Poliritminis psichodelikos, Afrikos muzikos ir ekstremalaus metalo mišinys. Kompozicijos po 10-15 minučių. Ši kelionė turbūt būtų niekada nesibaigusi, jei kitoje scenoje nebūtų suplanuotas atgimusių Smashing Pumpkins koncertas.

Nors Čikagos grupė pernai ir išleido albumą „Oceania“, vis dėlto geriausiai žinomi jų hitai yra iš praėjusio amžiaus. Nenuostabu, kad buvo tokių, kurie programėlėse skaitė, kas tokie tie „smašingai“. Mes tuo tarpu jų greatest hits kolekcijos klausėme iš alaus/gėrimų gardo. David Bowie koveris „Ground Control“ nuskambėjo nelabai įtikinamai…

Pakratėme galvas su „Skanu Mežs“ festivalyje matyta Laurel Halo, dėliojančia savo klasikinės muzikos išsilavinimą į laužytus, futuristinius, elektroninius garsus. Jos muzika sudėtinga ir daugiasluoksnė, tačiau subtili ir nepagaunama. Po kelių Shackleton kompozicijų, nusprendėme palikti jį Lietuvos pajūriui (beje, „Off“ ir „Satta Outside“ dalinasi dar keliais atlikėjais: Piotr Kurek ir Rudi Zygadlo).

Sobota

Šeštadienį pradėjome jau minėtame tvenkinyje, kur pramirkom energingą ir dulkiną kanadiečių Metz pasirodymą. Tačiau priešakyje dar buvo muzikos sunkumų.

„Indie muzikos Beyonce“ amerikietė Solange atšaukė savo pasirodymus Europos festivaliuose, tarp jų – ir Lenkijoje. Ją operatyviai pakeitė turbūt dar įspūdingesni The Paradise Bangkok Molam International Band. Atšaukimų buvo ir daugiau ir iš tiesų šiek tiek trūko informacijos, kas kur ką pakeitė. O vienas kolega net susinervino iki 3 val. nakties laukęs The Haxan Cloak ir išvydęs uždaromą sceną su užrašu „Canceled“.

Tačiau Brutal Truth iš Niujorko su savo avangardiniu grindcore patiekė bene maksimalaus sunkumo ir greičių mišinį, kurį vainikavo barzdyla su kaubojiška skrybėle, vėliau mielai fotografavęsis su visais norinčiais. Po Miško scenoje pasirodė vienas geriausių visų laikų Lenkijos muzikos eksportas Skalpel iš Vroclavo. Šiuo metu dueto nariai kuria atskirai, tačiau atsikūrę specialiai šiam festivaliui, sutraukė didžiulę minią. Kad išgirstų tą specifinį džiazovą skambesį, kuriuo prieš keliolika metų garsėjo visi „Ninja Tune“ atlikėjai.

Vieną įdomiausių ir turbūt vienintelius vokiečius (festivalyje vyravo atlikėjai iš JAV ir Kanados) su sudėtingu pavadinimu Bohren Und Der Club Of Gore pavyko išgirsti tik jų pasirodymo pabaigoje. Prieš kelis dešimtmečius keturi ekstremalūs metalistai susirinko groti džiazo. Kaip jie sako: „Auditorija turi jaustis taip, lyg būtų kape“. Tiesą sakant, pasijutome labiau kaip D.Lynch’o „Tvinpykse“. Nors tai turbūt turi kažką bendro, nes vokiečių skambesys slypėjo kažkur anapus.

Tai buvo puikus įvadas ir pagrindinę vakaro grupę – pakankamai retai koncertuojančią, paslaptingą Kanados šiuolaikinės muzikos nonetą (taip, taip 9 muzikantų orkestrą) Godspeed You! Black Emperor. Nors kai kas juos deda į post-roko lentyną, šis Monrealio projektas yra kai kas daugiau. Minimalus apšvietimas ir sapnus primenančios kino projekcijos (patys matėme, kaip vydžėjus „grojo“ 16 mm filmo juostomis!) sukūrė nuostabią aplinką muzikantams kurti savo tamsius garsovaizdžius. Nemažai publikos buvo išguldyta tiesiogine to žodžio prasme. Po pasirodymo, kuris buvo daugiau dvasinė patirtis nei įprastas koncertas, nelabai buvo ką pasakyti – kaip po gero filmo.

Latviška kanadietė Austra po viso to skambėjo skystokai, japonų garso kamikadzėms Zeni Geva nebebuvo jėgų. Turėjo praeiti kelios valandos, kad būtų galima normaliai priimti garsus ir jais tapo erdvi Holy Other witch house ir ambient melancholija. Tarp Berlyno ir Mančesterio keliaujantis prodiuseris, kaip sakant, pagaliau „atleido“.

Niedziela

Paskutinė diena lyg ir bandė grasinti debesuotumu ir vienetiniais lietaus lašais, tačiau vėliau vistiek pramušė jau pažįstama kaitra. Masinanti kuo ilgiau likti šešėlyje ir neskubėti į festivalį.

Rokenrolo pavakarę pradėjo Japandroids iš Kanados, grojantys paskutinį savo ilgo europinio turo koncertą. Gal todėl duetas atrodė ir skambėjo itin atsipalaidavęs, o publika juos priėmė šiltai ir nuoširdžiai. Pankuojantis rokas, svyruojantis tarp Bruce Springsteen ir The Clash.

Tačiau tai buvo tik įžanga ir visų laukiama Fucked Up hardcore pasirodymą „Trojka“ scenoje. Ne paslaptis, jog šio kolektyvo koncertus ypatingai nuspalvina Damian Abraham – barzdotas meškinas su mikrofonu. Nuo pat pradžių jis šoko į publiką, nusibrovė iki garso operatorių, o paskui ir visai išbėgo iš palapinės. Žmonės nežinojo, ar toliau žiūrėti į tebegrojančią grupę, ar bėgti paskui vokalistą. Vėliau Damian’ui buvo ir ilgaplaukis perukas uždėtas, ir ant rankų panešiotas. Išsitaškymas.

Tačiau linksmybės tuo nesibaigė – Eksperimentinėje scenoje pasirodė turbūt nuoširdžiausia festivalio grupė Thee Oh Sees iš Kalifornijos. Organizatoriai jau festivalio programėlėje perspėjo, kad „šis koncertas gali nurauti galvą, nebent ji jau nukirsta tamsiausio albumo grupės istorijoje „Floating Coffin“. Atmosfera palapinėje buvo kuo linksmiausia ir galvos nekrito, tačiau kratėsi iki negalėjimo. Laisva punk dvasia sklandė aplink ir įvyko vienas labai nedaugelio bisų (sako, buvo ir daugiau, bet savo akimis matėme tik šį), po kurio muzikantai mėtė žiūrovams grupės marškinėlius ir plačiai šypsojosi.

Amerikiečiai Deerhunter atrodė šiek tiek arogantiški, daug kalbėjo apie junk’ą ir nuolat žadino savo gitaras. Reikėjo poilsio ir pasistiprinimo prieš dar vienus laukiamiausių.

Jais tapo paslaptingieji švedai Goat, su savo debiutiniu albumu „World Music“ įsirovę į daugelio ausis. Užburianti kraut roko, afrobeat ir elektronikos psichodelika sutraukė didžiulę minią prie antros pagal dydį scenos ir užkūrė ritualinius šokius. Margaspalviais kostiumais apsirėdę ir po kaukėmis pasislėpę muzikantai beveik nebendravo su publika, tačiau abi vokalistės savo švediškai-afrikietiškais šokių judesiais nuolat komunikavo. Linksmai nuteikė naivios psichodelinės projekcijos. Kaip sakė vienas žurnalistas, „Voodoo magic“.

Festivalį iš esmės užbaigė savo naująjį albumą „m b v“ pristatantys britų shoegaze veteranai My Bloody Valentine. Sunku patikėti, tačiau šis albumas pasirodė po … 22 metų petraukos. Dar keisčiau, kad jis skamba aktualiai. Taip aktualiai, kad šiemet grupė tapo turbūt viena laukiamiausių vasaros festivaliuose. Tiesa, šou elementų be vėlgi psichodelinių projekcijų koncerte mažai. Muzikantai groja pabrėžtinai statiškai, apšvietimas minimalus. Tačiau maksimali koncentracija į garsiąją MBV garso sieną. Ne visiems pasiseka į ją įkopti. Naujieji kūriniai maišėsi su aukso amžiaus „Loveless“ kūryba, o viskas baigėsi keliolikos minučių garso lavina, kurios daugelis klausė užsikimšę ausis. Prisipažinsiu, prieš kelis metus „Roskilde“ festivalyje nuo jos pabėgome, tačiau šiemet įkopėme į pačią viršūnę. O čia taip užgulė ausis, kad nieko kito ir nesinorėjo…

Saulėtas pirmadienio rytas pasižymėjo pofestivaline melancholija ir neįprasta tyla. Pamažu nyko palapinių miestelis, paskutinieji lankytojai valėsi dantis. Neprailgo ir tie beveik 800 km per 12 valandų. Off is off iki kitų metų.