Ausyse vis dar zvimbia po praėjusio savaitgalio, praleisto alternatyviame festivalyje “Satta Outside”. Tik šiemet zvimbia ne tik nuo keistų muzikinių derinių, bet ir nuo gausaus skundų birzgalo. O viltis buvo, jog tolstant nuo miesto pasiseks išvengti ir tipinių miestiečio minkštimų.
Mano tėvas yra pasakęs, jog norint išmokti pastatyti namą reikia pirmiau išdrožti 12 skirtingo dydžio medinių vinių (anais laikais nebuvo medvarščių). O kiek reikia suorganizuoti festivalių, kad gautųsi toks, koks reikia? Į šį klausimą atsakymo kol kas nebus, nes Lietuvoje tam praktiškai nėra jokių kultūrinių tradicijų. Bet yra “Satta Outside” žmonės, kuriantys savo tradicijas ir sugebėję iš pirmojo keletos dešimčių draugų susibūrimo per septynis metus sukurti šventę, sutraukiančią tūkstančius kitokios muzikos mėgėjų bei brėžiančią į jokius rėmus neįtelpančią kultūrinę liniją.
Kūryba turėtų būti svarbus atspirties taškas drįstantiems kritikuoti šį festivalį. Tačiau prisidėjus dar vienam momentui, pasireiškiančiam atsiskaitomuoju simboliu, situacija tampa įtempta. Kiek turi kainuoti bilietas? Kiek tualetų turi būti veikiančių ir kiek ne? Kiek kilometrų pėsčiomis verta eiti ir kiek šliaužti? Daug buitinių klausimų pasistojo šiemet. Kaip ir kasmet. Bet leiskite paklausti, ar kam šovė į galvą mintis, kodėl Shackleton atvarė su paprastais marškiniais ir old skooline panamke, o ne su dujokauke ar žvėries kailio apdangalu? Atsakymo ieškokite savyje: ar patogiai nusišikt atvažiuojate ar mintis purve išvolioti?
“Satta Outside” visada buvo atradimų festivalis. Vienais metais teko atrasti lietuviškų įdomybių, kitais – didelių projektų, o šiemet viskas pasisuko dar kita linkme ir dėmesys nuo didžiųjų scenų nuslydo link jaukiausiųjų ir organiškiausiųjų.
Labai pasisekė, jog gaminant festivaliui adresuotą OreCast teko labiau įsigilinti ne tiek į programos vinis, o į knopkes, kurios buvo sukritusios į renginį atidariusią “KRVS” sceną. Čia ketvirtadienį pagaliau pasisekė nuosekliai įsiklausyti į Ba., kurie varijavo tarp TV on the Radio bei Kings of Leon ir šioje mažoje erdvėje skambėjo kur kas stipriau nei didelėje pievoje per “Sūpynes”. Vėlėliau pasirodę Without Letters pirmu gabalu vožtelėjo kaip kokie Battles, tačiau po to kažkaip išskydo ir liko be kamieno, kurio jiems tikrai reikia. O štai ko jiems tikrai nereikia, tai raidžių, vokalų.
http://www.youtube.com/watch?v=KklLfLjDoS0
Penktadienį toje pačioje scenoje atradimų eilę pratęsė nužiūrėtas lenkų duetas Witchney Houston, driokstelėjęs nenulaikoma ritmų mišraine, vėliau vistiek nuvingiavusia link eilinės swaginės pakazūchos. Shaun Bass pasisekė nugirsti tik patį galą su klasikiniu jungle reivu ir netgi girtu Prodigy ant viršaus. O paryčiais netikėtai atjungė tikrą obscure spektaklį surengę TV Maskava su MC Koxx, kurių rūgštinei operai labiau būtų tikęs koks nors kreivas teatrinis mažas steidžas.
Į tą patį steidžą būtų buvę galima sukišti ir lietingąjį šeštadienį čia saujelei žmonių koncertavusius lo-fi triukšmadarius Saigon ir mažąjį princą Buvette. Jiems labai trūko intymumo. O štai vokiečiai Camera turėjo eiti tiesiai į pagrindinę sceną, kuria pagal bendrą koncertinių taškų ir festivaliautorių kiekių santykį ir galėjo būti “KRVS”.
Nesinori lysti per daug į stilistinius šablonus bandant nusakyti, ką išdarinėjo Berlyno krautrokeriai, tačiau pabandykit paimti dalį psichinių-tropinių perkusijų, tarp melodingumo ir avangardo sklandančių gitarų triukšmo sieną ir LCD Soundsystem ritmą užpurkštą LSD tirpalu. Gausit tokį organišką reivą, nuo kurio grynumo paleis visus moralinius vidurius. Ta buvo bene vienintelė diskoteka, kur nereikėjo šokti kaip zombiams ar kaip aplink striptizo stulpą.
Kalbant apie scenas, jų buvo tikrai per daug. Ne veltui kažkas “Satta Outside” pavadino vaikštynėmis. Iš kitos pusės nieko keisto, kai renginys perkeliamas į naują vietą ir bandoma sukoordinuoti viską nenuspėjamam lankytojų skaičiui. Taip atradimais tapo tapo mažytis “Panke” gardelis su imbieriniais kokteiliais ir nuolat kylančiomis kainomis bei kažkur toli užkištas hipnotizuojančiai kreiva “Outside” scena.
Labiau praradimu nei atradimu verta pavadinti ir “Roots” kampelį, pastatytą ant praėjimo, bet pasižymėjusį puikiomis selekcijomis. Dar gūdžiau nutiko su ties Latvijos pasieniu pastatyta pajūrio scena, kurią kaip ir “Roots”, anot kai kurių šalitinių, teko perstatyti lietuvių gamtos inspektoriaus paliepimu. Penktadienio naktį čia ant smėlio su UZI-škais girtais koročė bl$tGenys pristatinėjo savo “We Boogie” chėbrą, pavėjui leidusią senus gerus soul hitus. Pajūrio vėjas tada greit nuginė atgal per vargšes kopas, o visur tvyrojusi tamsa tikrai nepadėjo rasti tiesiausio kelio. Gal už šiuos reikalus kitą dieną tas pats bangpūtys išvarė iš paplūdimio ir pačią sceną, kurios lemtis “Judaus jaunimo” palapinėje įlūžus šokių aikštelei tapo dar liūdnesnė. Bet kokiu atveju, apie tokius ir kitus panašius pokyčius ateityje visai būtų smagu sužinoti ne iš daugiau žinančių draugų, o kad ir iš gigantiško dydžio plakato prie info centro, ko kaip ir tų miniatiūrinių programėlių teko smarkiai pasigesti.
Taip iš horizonto dingo dar vienas “Satta Outside” simbolis – Baltijos jūra, prisijungusi prie nuverktų Smiltynės jachtklubo ir Šventosios estrados. O gal jais turėjo tapti tie naftos kubilai pakeliui? Dingo ir įprasta didelė finalinė koncertinė vinis. Ji visada buvo. Šį kartą ja tikrai netapo JETS, plieskiantys eilinį klubinį auksinį tampalą, už kurį nuoširdžiau skambėjo anksčiau baro scenoje nugirstas panevėžietiškai vilnietiškas moteriškasis techno hausas nuo Few Nolder.
Iš dalies vinimi tapo tamsiomis nuotaikomus pasižymintis Shackleton, nutarkavęs smegenis ir nušiurpinęs nugarą tokiu tribal reivu, kokio net neteko sapnuoti. Prie to tikrai labai prisidėjo Suckmafinger nesaldžios projekcijos, idealiai tikusios prie atlikėjo panamkės. O gal viena didele vinimi turėjo būti po to netikėtai suvienodėjusios visos scenos, tuo pačiu ritmu uždaužiusios šeštadienio paryčius?
Taip be to teisingo didelio galo ir baigėsi “Satta Outside”. Su smulkiais trūkumais ir įsižeidusiųjų manifestais, bet tuo pačiu su dideliu žingsniu link dar didesnės ir protu nesuvokiamos muzikinės įvairovės. Iš kitos pusės gal ir gerai, jog kai kurie pirmą kartą čia apsilankiusieji nebevarys – kitais metais bus daugiau vietos, mažiau eilių, gal mažiau scenų ir įdomesnė programa, kurios nereiks pritaikyti “Obey” fullcapsais savo lepumą dengiančiam jaunimui. O ir šiaip kitais metais festas lyg ir vyks Latvijoje.
Komentarai