Garsiausią Lietuvos hiphopo susivienijimą G&G Sindikatą sunku būtų įsivaizduoti be specifinio tembro ir repavimo manieros savininko Kasteto. Dar praėjusiame amžiuje jis pradėjo savo muzikinę karjerą “Litexpo” parodų rūmuose, kur repetavo jo gimtoji grupė Marichuana – intelektualaus hardcore atstovai. Vėliau Kastetas aktyviai dalyvavo Vilniaus alternatyvinės scenos gyvenime – būgnais ar bosine gitara padėjo tokioms grupėms kaip WC News, Verslo Rizikos Rezervas, Zima ir kitoms.
Vėliau Kastetas su kolega iš Marichuanos viename Lazdynų penkiaaukščių įkūrė įrašų studiją “Porno Sound”. Joje savo kūrybą užfiksavusios pradedančios grupės šio dueto dėka pasiekė melomanus kasetėse “Pionieriai”. Būtent čia prasidėjo ir vaikinų pažintis su Svaru ir jo G&G Sindikatu. Bet apie tai ir kitas savo gyvenimo realijas pasakoja pats Kastetas.
Pastaruoju metu pasirodai duetu su savo senu scenos partneriu Donciavu, su kuriuo praėjusiame amžiuje kartu grojot grupėje Marichuana. Kodėl atsirado šis projektas? G&G Sindikate (toliau – Sindikatas) tapo per ankšta?
Šiaip, per pastarąjį dešimtmetį buvau sulaukęs ne vieno pasiūlymo išstoti kaip solo atlikėjas, bet visada atsakydavau, kad man tai nelabai įdomu, nors pastaruoju metu kažkas pasikeitė :) Turbūt vidurio amžiaus krizė. Vieni perka “Porshe”, o aš pakviečiau Donciavą prisijungti prie savo grupės. Jaučiu, jis man duos į galvą, nes ištikrųjų, jis mane pakvietė į savo grupę. Jeigu nuoširdžiai, norėjosi į kūrybą ir koncertus pažvelgti kažkiek kitaip. Kai kuri gabalus su Sindikatu, neišvengiamai susiduri su kažkokiu vidiniu balsu, kuris tave spraudžia į vienus ar kitus rėmus, ar tai socialinė atsakomybė, ar atsakomybė prieš grupės draugus. Viskas tampa daug labiau pamatuota, nebelieka tiek daug improvizacijos. Kalbu plačiaja prasme nieko nekonkretindamas. Mes vis dar esam visi draugai. Gal sau to nepripažindami, galim nesidomėti vienas kito gyvenimu, pamiršti gimtadienius, bet faktas kad jei reikės kada rimtos pagalbos, žinau kas man paskambins ir kam paskambinsiu aš. Visi turim savo pomėgius, o taip susiklostė, kad mūsų pomėgis su Donciavu – dirbti studijoje. Visada užsiimdavom, kažkokia užklasine veikla, tik nelabai ką viešindavom, nelabai ką išbaiginėdavom, daugiau viską savo malonumui darėm, nesitikėdami jokio konkretaus rezultato. Taip ir dabar, nors nežinau, Donciavas iš manęs yra išgavęs pažadą, kad šiais metais išleisim savo dueto albumą, manau, visko gali būti, kad taip ir bus. Galų gale, aš pats esu baigęs kultūros vadybos mokslus, tad man kažkiek įdomu, kaip veikia šiuolaikinė muzikos sklaida, ypač šiais skaitmenizacijos laikais.
Kokia buvo tavo pirmoji pažintis su muzika: tėvų fonoteka? televizorius? radijas? draugai?
Tėvas turėjo patefoną ir, kaip man tais laikais atrodė, nemažą klasikinio džiazo plokštelių kolekciją. Dar atsimenu mėgdavo klausyti Liuksemburgo radijo. Tai gal ir buvo pirmoji patirtis. Vėliau brolis perėmė estafetę ir užvertė namus įvairiais heavy metal/ hard rock įrašais. Kadangi mano draugelis Martinkus irgi turėjo vyresnį brolį, taip pat melomaną, tik labiau gal post-punk/new wave pakraipos, mes keisdavomės brolių įrašais ir taip susipažinom su ganėtinai plačiu spektru muzikos. Vėliau kieme susidarė toks keistas būrelis paauglių, kurie per dienas lošdavo kortomis ir nuolat klausydavo kokios nors muzikos per tų laikų Donciavo boomboxą „Vesna“. Nuo Pixies iki Sepultura. Varinėdavom į taip vadinamas įrašų studijas, kur už saują kapeikų tau iš juostos perrašydavo į kasetę naujausią AC/DC ar Overkill albumą.
Muzikinę karjerą pradėjai nuo pankroko scenos (Svaras, beje, irgi pankavo grupėje Depresija), ar ši patirtis turi įtakos šiandien?
Aišku. Ypač Svarui, ir tas labai nervina kitus grupės narius. Nežinau, jam visada viskas gerai, net kai visiška šikna ir yra blogai, jam vistiek gerai. Čia daugiausia kalbu apie soundčekus. Mes tikrai labai rimtai žiūrime į garsą, jo patikrinimus, o jis: „Viens, du, man gerai“. Šiaip aš ir po šiai dienai nežinau, kas yra pankrokas, bet esu jam dėkingas už tai, kad vertė domėtis daugeliu dalykų, nuo politikos iki DIY idėjų. Taip pat gal išmokė nemeluot, nes man savu laiku pankai, su batais, kurių kaina buvo tokia, kad mano tėvai kartu sudėjus turėtų dirbti metus, atrodydavo netikrai. Todėl, atsirado daug tabu, apie ką negaliu šnekėti, nes jausčiausi veidmainis. Nežinau, ar tai pankroko principas, bet iš tų laikų prisimenu įsikaltą frazę: „Svarbu procesas, o ne rezultatas“. Tai va, man asmeniškai, labai patinka darbas studijoje su Donciavu, gabalų kūrimo procesas, vos tik gabalas pasiekia finalinę stadiją, aš jį ištrinu iš savo pleilisto. Gal dar kada gyvenime kelis kartus paklausau.
Kas prilipdė tau pseudonimą Kastetas?
Neturėjau jokios pravardės, nei kieme, nei mokykloje, be to, kažkiek kompleksuodavau dėl savo vardo. Jis neitin dažnas Lietuvoje ir man visada atrodė, kad toks nerimtas, ne kietas, kaip pvz., koks Deivis, Jonas, Artūras ar pan. Tipo Kastytis, Mažytis, mažybinė kažkokio vardo forma. Kažkas tokio, jei vyro vardas būtų Artūrėlis, ar Jonukas. Ir tada mane nuo visos šios sumaišties ir bėdos išgelbėjo, kiek pamenu, Mindiakas (nu blem, irgi normalus kietas vardas!) iš grupės WC News. Prisistačiau kukliai „Kastytis“, o jis pažiūrėjo į mane, įvertino ir sako: „Būsi Kastetas!“ Tuomet pirmą kartą Koralų pankai buvo atvarę į mūsų repeticijų studiją Lazdynuose. Buvo tikrai neramu. Negana to, kad mes visi jų bijojom, tai jie ir patys labai bijojo vieno iš saviškių. Maždaug: „Va kai jis pripis, tai bus…“
Savo pirmojoje grupėje Marichuana ir kituose projektuose grojai bosine gitara ir būgnais. Ar nebandei šių įgūdžių pritaikyti Sindikate?
Mes niekada neatmetam idėjos įrašyti pankroko albumą ir išleisti kasetėje. Deja, dar nesusiformavęs projektas jau yra draskomas vidinių nesutarimų tarp perfekcionizmo ir požiūrio “ai, taigi čia pankrokas”. Netgi pasiūlymų koncertuoti jau esame gavę ne vieną. Donciavas yra pažadėjęs, kad mūsų soliniame albume bus vienas gabalas, kuriame grosiu būgnais. Sapnuoju apie jį. Beje, ne vienam Sindikato koncerte esu grojęs vieną kitą kūrinį būgnais ekspromtu, paskutinį kartą prieš mėnesį “Tamsta” klube, palaikiau ritmą, kol grupės būgnininkas pirmą kartą gyvenime darė stage diving’ą.
Jau kelis metus vyksta festivaliai „Vilniaus gatvės“, kur persipina pankroko ir hiphopo scenos, pernai vasarą Sindikatas pasirodė pankroko renginyje „Swampfest“ – ką šie judėjimai turi bendro?
Šiaip ne tik mes, bet ir kitos Lietuvos hiphopo grupės dalyvavo minėtuose festivaliuose. Man kažkiek tai primena duoklę savo praeičiai, šaknims, ar nžn kaip išsireikšti. Bet kokiu atveju geraja prasme. Va, kažkada surengėm koncertą vienoje Vilniaus mokyklų, labdaros tikslais, nes mūsų paprašė direktorius. Toje mokykloje savo laiku buvo Algio Drėmos įrašų studija, ten Marichuana darė pirmuosius įrašus, viename kabinetų vyko pirmieji mūsų pasirodymai. Nesvarbu, kad direktorius kažkodėl galvoja, kad mokiausi toje mokykloje, gal jis maišo su Egidijumi Dragūnu, nes jis ten kurį laiką bandė mokytis, vistiek buvo smagu ir malonu. Taip ir tie neformalios muzikos festivaliai, nžn, gal tai nostalgija, gal tikėjimas, kad tai vienintelės likusios muzikos oazės, į kurias mus dar kviečia, kurių tikslas neapsiriboja parduotų bilietų skaičiumi ir baro apyvarta. Gaila, šiais metais negalėjau sudalyvauti „Vilniaus gatvėse“, nes tą dieną jau prieš pusę metų buvau apibraukęs kalendoriuje raudonai („Family first“). Didžiuojuosi kolegomis, kad jie tenais grojo.
Ar labai skiriasi Kastetas scenoje ir Kastytis namuose?
Namuose aš būnu dar kietesnis. Žinau visus atsakymus į visus pasaulio klausimus. Esu labai aukštas, žvėriškai stiprus, moku prisukti rankeną, pripūsti balioną, nebijodamas mamos, galiu ištraukt iš kišenės čiupačiupsą, na, ir visos kitos 4 metų sūnaus tėvo privilegijos. Kartais aplanko, mintys, kad galėčiau nusipirkti gitarą, prisiminti įgūdžius, bet tada nuveju mintis šalin, nes žinau vieną paprastą tiesą – gitara galėsiu groti dar iki 80-ies ar kiek ten metų, bet to momento, kada vaikui 4-eri, ar 5-eri metai daugiau gali ir nebūti. Todėl, kiek įmanoma, stengiesi praleisti laiko su šeima ir kiek įmanoma turiningiau. Tas yra ganėtinai sunku, kai per mėnesį 3 savaitgalius iš eilės grįžti namo 5 ryto.
Koks buvo pirmasis hiphopo atlikėjas, apie kurį pagalvojai, kad jis gerai pavaro?
Turėjau klasioką, kuris klausydavo MC Hammer, Milli Vanilli ir pan. Aš, pats dar nelabai gerai žinodamas, kas tas hiphopas jam nuolat aiškindavau, kad tai ką jis klauso yra popsas. Vėliau jis pradėjo nešioti Public Enemy kasetes ir aš kontrargumentų nebeturėjau. O dar kai mano mėgiama tų laikų grupė Anthrax su jais įrašė bendrą albumą, tai jau buvo kažkas. Net Donciavas, atsimenu, tą vasarą pirmą kartą išėjo į lauką su treningais. (Kas nežino, 1988 – 1989 m, pasirodyti su treningais Vilniaus gatvėse, buvo kažkas baisaus, taip apsirengę vaikščiojo tik kacapėliai (atsiprašau už išsireiškimą) ir Gariūnų prekeiviai). Kiek vėliau Verbaitis (legendinis Vilniaus pankroko veikėjas, grojęs grupėse Turboranimacija, dr.Green ir kitose – Ore.lt past.) skleidė repo sėklą, dalindamas kasetes, kur vienoj pusėj buvo Butthole Surfers, o kitoje – Beastie Boys įrašai.
Ar sunku buvo pereiti iš vienos gatvės pusės į kitą, t.y. persijungti iš vienos scenos į kitą?
Viskas vyko natūraliai. Vienu matu galutinai sau pripažinau, kad neturiu elementarios klausos ir galiu tik save apgaudinėti, bandydamas mechaniškai atgroti išmoktas boso partijas, todėl galutinai jį mečiau ir persėdau už būgnų. Tačiau būdamas būgnininku, tu realiai beveik visąlaik esi akomponuotojas ir, kad ir kaip velniškai smagu buvo dalyvauti Verslo Rizikos Rezervas, Zima ir kituose alternatyvinės muzikos projektuose, visgi, kūrybinis indėlis būdavo minimalus. Tuo metu mes su Donciavu turėjome savo įrašų studiją „Porno Sound“ ir daug eksperimentuodavom, klausėm įvairios elektroninės muzikos, dėliodavom semplus, kad nebūtų taip nuobodu klausyt, o gal tiesiog, kad išmokt naudotis vokaliniu kompresoriumi ir pan, reikėdavo pasakyt vieną kitą frazę į mikrofoną. Be to, kaip tik į studiją užeidavo daug reperių, kuriems padėdavom darytis įrašus. Kartą juokais pasakiau, kad šūdą čia malat, galiu ne ką blogiau. Vėliau keli mūsų su Donciavu padaryti repo gabalai, tapo studijos hitai, žmonės prašydavo perrašyti į kasetes, padaryti bendrus gabalus. Taip viskas natūraliai ir išvirto į reperį Kastetą. Sunkiausias momentas buvo, kad buvau nepasiruošęs būti tikru reperiu, žvaigžde, nes kaip atlikėjas formavausi stebėdamas to laikmečio alternatyvininkus, kuriems buvo svetimas blizgesys, šou ir t.t. Žvaigždės įvaizdis man asocijavosi su 3 paras gėrusiu ir ką tik iš lovos atsikėlusiu, kokiu nors Shane MacGowan iš The Pogues.
Virtualioje erdvėje dalyvavai diskusijoje, kodėl tiek mažai Lietuvos atlikėjų dainuoja gimtaja kalba. Žinoma, net ir banaliausias tekstas angliškai skamba kiečiau, bet faktas, lietuviškai tai skamba įtaigiau. Ar angliški tekstai daugumoje atvejų nėra tik prastos lyrikos kamufliažas? Ar Sindikatas turėtų tiek jėgos repuodami angliškai?
Šiaip žmonės šį požiūrį atremia, sakydami, kad auga nauja karta, kuri angliškai viską puikiai supranta ir kad šios bėdos nebebus, visi viską puikiai supras. Bet aš manau, klausytojų, kurie viską supranta, yra nemažai ir jų daugės, bet ar yra rašytojų, galinčių gerai parašyti angliškai? Ne gramatiškai gerai, bet taip, kad klausytojas verktų ar jam šiurpuliukai eitų nuo žodžio jėgos klausant. Aš pats, galima sakyti, tobulai suprantu ir galiu neblogai šnekėti rusiškai, tačiau jei bandyčiau išspausti kokias eilutes, tai nu nžn… Aišku, čia praktikos klausimas ir to, kas slypi galvoje. Niekada nelaikiau savęs geru lyriku, tad ką jau kalbėti apie tekstų rašymą svetima kalba. Visgi nesakau, kad tai yra blogai, tik tiek, kad yra labai nemažai gerų grupių, kurios susikoncentravusios į Vakarų rinkos durų spardymą, užmiršta mūsų šalies publiką. Gal aš neteisus, gal taip atrodo tik man, bet, manau, kad tiek Colours of Bubbles, tiek Markas Palubenka ar Makchu Pikchu, išleidę savo dainų versijas lietuvių kalba, tikrai būtų vienu leveliu aukščiau ir šios vasaros festivaliai medžiotų ir peštųsi dėl jų, o ne dėl Liūdnų Slibinų.
O kas dėl Sindikato ir anglų kalbos. Taip, naujam albume bus vienas gabalas :) Aš jame repuosiu angliškai. 4 eilutes. Mamania dar debiutiniame yra įrašęs vieną interliudą su anglišku repu. Svaras turi įrašęs kūrinį rusiškai prieš keletą metų.
Ir šiaip, pastabai. Kiek pavyksta prisiminti, visus geriausius Lietuvos muzikos eksporto pavyzdžius, nė vienas jų nedainavo angliškai. Nė Levickis, nė oj, užkrito, garbanės vardas iš Visagino, nei biplanai. Nė Lino Adomaičio brolis. Nors jis gal ką ir dainuoja angliškai, sunku pasakyt, neseku :)
Beje, kaip atrodo jūsų koncertai Anglijoje, Danijoje ir kitose šalyse, kur žmonės nesupranta nė vieno jūsų raimo?
Cha, cha, cha… Ten, žinok, visi moka mūsų žodžius atmintinai :) Na, bent 80 procentų klausytojų, o kita dalis yra antrosios pusės tų, kurie žodžius žino. Dar būna auditorijos dalis, kurie nieko nesupranta, bet žino, kad koncerte susirinks pačios gražiausios miesto merginos :) Iš tikrųjų, nieko nebandom apgaudinėti, nes visi viską puikiai supranta – į mūsų koncertus ten renkasi daugiausia lietuviai, nors yra ir britų, danų ir pan. Šiaip komentarai visada tie patys. Nieko nesupratom, bet buvo velniškai gerai. Iš tikrųjų didelis klausytojų nuopelnas, nes būtent jie kuria visa atmosferą, mes tik padedam :) Anksčiau buvo mėginimų koncertuoti užsienyje, esam važiavę ne kartą į Lenkiją, Kaliningradą, Latviją, Estiją, Vokietiją. Visada daugiau mažiau koncertai praeidavo puikiai, žmonės, kurie ateidavo, tikrai gerai leido laiką, viena bėda, priversti juos ateiti yra tikrai sunku. Po to, kai buvo atsiradęs “MTV Baltic” ir ten sukosi mūsų klipai, buvo pagyvėjimas dėl koncertų Latvijoj, Estijoj, grojom tikrai neprastuose klubuose, kur žmonės eidavo žiūrėti būtent mūsų, o ne kažkokios programos sudėtinės dalies. Deja, kažkaip vėliau viskas užgeso, nei mes rodėme didelio entuziazmo, nei mus kas ten labai kvietė. Galbūt yra pasiektas kažkoks lygis, kai jau į viską pradedi žiūrėti kitaip, kelionės vardan kelionių nebelabai žavi, o private jet‘as su jakuzzi – ne mums. Šiuo metu vargiai galim ištaikyti kokį savaitgalį laisvą, kad pabūtume be muzikos kartu ar su šeimomis kur išvykt, tad baladotis po pasaulį reik labai labai stiprai įkalbinėt :)) Fakin, kaip koks Bono šneku turbūt :)
Po interviu su graffitti’stu iš Ukrainos, kai kurie skaitytojai Ore.lt apkaltino politine prostitucija. Ar tikrai jaunimo kultūrą turėtų tęstis tik nuo pub’o iki club‘o? Jau minėtos pankroko ir hiphopo scenos visada kalbėdavo apie šį tą daugiau nei popatlikėjai…
Mes irgi grupėje dažniausiai vengiame politikuoti, nors didžioji dalis vertybių mums yra bendros ir sutampa. Aš kai kada bandau padiskutuoti su žmonėmis politikos klausimais, ne todėl, kad kažką išmanau, šiaip vardan išprusimo, visgi sunku kalbėtis su žmonėm, kurie kalba lozungais. Kad ir kaip smagu praktikuoti „Make sex not war“, bet ir tai kažkada pabosta. Va, kažkurį vakarą sakau, davai, gal pavarom ne prieš karą, o prieš skurdą? O žmona ir klausia, kaip tai padės nuskurdusiems? Nežinau, gal yra bėda, kad šiais laikais viskas paliekama youtube filmukams, ar facebook jpg‘ams su debiliškais pasisakymais “prie CCCP buvo geriau, nes nebuvo gėjų, o dabar visa kultūra – vien gėjų propogavimas“. Arba “Europos Sąjunga kalta, kad tiek daug emigravusių”. Bet niekas neskaičiuoja, kiek būtų buvę nelegaliai emigravusių, jei ne Europos Sąjunga ir pan., nes jie neatsimena tų laikų, kai turistų autobusai iš Anglijos grįždavo tušti, kaip Klaipėdos “Atlantą” į Intertoto ar kokį ten turnyrą palaikyt išskrisdavo 3 lėktuvai, o pasisekdavo, jei bent pusę komandos futbolininkų grįždavo. Vat čia ir prasideda konfliktas, nes kaip punk ar kokios kitos maišto ar socialinio protesto kultūros (koks ir turėtų būti hiphopas) atstovas, aš atvirkščiai turėčiau rėkti lozungus: Stop EU! Stop USA!, Stop NATO! ir pan. Mes nesame politikuojanti grupė, daugiau raginanti galvoti ir nebijoti išsakyti savo nuomonę. Beveik niekada nesame dalyvavę jokiame politiniame renginyje, nebent tai visiškai sutaptų su mūsų pažiūromis, bet ir tuomet stengiamės groti ideologiškai, o ne už pinigus. Visada stengiamės ir agituojame dalyvauti rinkimuose, bet niekada negrojame po kandidatų vėliavomis. Buvo atvejis, kad vienoje studentų šventėje iškabino agitacinį plakatą. Mes atsisakėme groti ir sutikome tik tuomet, kada pusę valandos prieš mūsų pasirodymą tą plakatą nukabino.
Savo laiku su Donciavu išleidote kelis lietuviškos alternatyvinės muzikos rinkinius „Pionieriai“. Ką šiandien įtrauktum į tokio tipo rinkinį?
Bėda. Tikrai aktyviai nebesidomiu jaunomis grupėmis, žinau pagrindinius vardus, karts nuo karto paskaitau apžvalgas, permetu prieinamus gabalus internete. Daugiau žinau, kas vyksta hiphopo judėjime. O jis, kaip niekada, pastaraisiais metais aktyvus ir stiprus, kaip dar niekada nebuvo, nors vyraujančios daugiau emo tipo nuotaikos manęs ir nežavi, bet vistiek džiaugiuosi. Vien tik video klipų gausa, youtube peržiūrų skaičius gali drąsiai konkuruoti su pačiomis populiariausiomis Lietuvos grupėmis. Gaila, nelabai daug grupių ar atlikėjų pribręsta iki pilnaverčių albumų, bet šiais laikais turbūt viskas kitaip, geriau kas pora mėnesių po naują gabalą į youtube negu vieną albumą per 2 metus.
Komentarai