10 metų plaukimo prieš srovę – tokia šiųmetinio “Off” festivalio paantraštė. Kartu 150-ies metų jubiliejų švenčia ir renginio gimtasis miestas, Silezijos regiono sostinė, Katovicai. Tiesa, festivalis 2006-aisiais prasidėjo kaimyniniuose Myslovicuose, bet netrukus persikėlė į Trijų tvenkinių slėnį. Vienas šių vandens telkinių tapo gyvenimiškai svarbiu traukos centru, kai temperatūra gerokai viršijo +30. Ir taip jau trečius metus iš eilės, kai “Ore” kartu iriasi prieš srovę.
Šiemet vėl nekilo abejonių, kurį užsienio festivalį pasirinkt – tokios off’žanrinės atlikėjų selekcijos niekur aplink nėra. Be to, šio renginio kalibras: apie 10k žmonių (šiemet, beje, nebuvo tradicinio sold-out’o jau pirmą dieną), 4 scenos, vienu metu veiksmas tik dviejose jų, nedideli atstumai, leidžia muzikiniams turistams jaustis pakankamai komfortabiliai ir spėti pliusminus viską. Pridėtinė vertė – tos pačios kelionės metu gali aplankyt Tatrus, Krokuvą, Aušvicą, druskos ir anglies kasyklas, o ir patys Katovicai žavi savo secesine architektūra. Panašu, tai traukia daugelį – festivalio apylinkėse gausu automobilių su D, NL, SK, CZ, BY, EST numeriais. Pridėjome ir LT.
Šiemet preparty skirtas Lenkijos radijo eksperimentinei studijai, apie ’70-uosius padariusiai didelę įtaką regiono elektroninės muzikos vystymuisi. Kompozitorius ir garso inžinierius Eugeniusz Rudnik yra raktas į šios studijos palikimą. Minėjimą buvusiame porceliano fabrike lydėjo koncertas, filmas ir paroda.
Tropinis penktadienis pasitiko kabaretiniais “Off” vartais. Neveltui pasirinkta tokia stilistika, nes viena festo naujovių – burleskos programa “Take it Off!”. Šiuolaikinė burleska tolsta nuo tradicinio XVIII a. muzikinio striptizo ir “kalba” apie tokias temas kaip feminizmas, lygias ir mažumų teises, netgi politiką ir ekonomiką. Kadangi teisės lygios, yra ir boylesque. Įdomu, kad kalbėdami apie burleską bendrų taškų rado “Off” ir legendinio leiblo “Sub Pop” iš Sietlo vadovai. Pastarieji (!) finansavo (!!) kelių šio žanro žvaigždžių atvykimą į festivalį. Likusias išlaidas padengė Nacionalinio kultūros centro programa “Intervencijos”. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad panašų projektą paremtų Lietuvos kultūros taryba? Jau matau antraštes purvasklaidoje “LKT finansuoja pornografiją” ir panašiai. Labai svarbu, kas ką pagalvos, todėl LKT remia daugiausia “saugią” papelijusią chaltūrą. Į kamerinę burleskos erdvę festivalyje buvo tiesiog fiziškai neįmanoma tilpti – visi norėjo pamatyt Fancy Chance, Sylvie Bovari, Betty Q, Juicy Jane, Coco de Chocolat ir kitas kūno kalbos gražuoles.Praleidę “Devilstone” Anykščiuose grojusius The Stubs, įkritome tiesiai į “Loftas fest” grosiančius škotus Young Fathers. Reikia pastebėti, “Loftas” elgiasi drąsiai, nes “tėvukai” nėra cheesy-peezy lengvai čiulpiami saldainiukai, nors kartais ir primena… boyband’ą. Bet tai jau post-, neo- ar kaip bepavadinsi hiphopas. Kaip kažkas sakė: “Nesupratau, kas tai buvo, bet man patiko”. Rekomenduotina.
Mick Harvey iš N.Cave & Bad Seeds grojo S.Gainsbourg kūrinius, tačiau tai nebuvo nei pats M.Harvey (sukūręs bent keletą puikių garso takelių) nei skandalingasis Prancūzijos pop-idolas. Kažkur per vidurį. Vidutiniška…
Bet viską išjudino amerikiečių trio Ho99o9 iš LA, pasirodę pop-up scenoje. Savotiškas punk ir repo klasikos mesh-up su gyvu būgnininku, klasikiniais semplais ir dviem energingais vokalistais. Sprogstamas mišinys. Tik internete pranešama, kada atsiranda ši nedidelė scena, kurioje kasdien pasirodė po vieną atlikėją – tai dar viena “Off’o” dovana visiems savo jubiliejaus proga.
Tenesupyksta kanadiečių indie rokeriai Ought ir Peaking Lights Acid Test dj versija – po “siaubūnų” jie skambėjo skystai. Mesti pirštinę sugebėjo tik legendinis drone projektas Sun O))) Kiek per daug leidyklos “Eridano” epikos, bet tai – jau ne vien audio patirtis, žemi dažniai virpino visą kūną, muzikantai “stumdė akmens luitus”. Viskam pasibaigus publika su palengvėjimu paplojo, bet ne per daug, nes biso turbūt nenorėjo niekas.Patirties ir jaunystės dvikovą laimėjo pastaroji. Legendinis meno kolektyvas The Residents kažkodėl priminė “Monty Python”, skambėjo neaktualiai ir pretenzingai. Užtat Kalifornijos DIY scenos atstovė Colleen Green viena su gitara ir programuotu ritmu drąsiai stojo prieš publiką. Mergaitiško miegamojo dainos tarp Ramones ir Pixies. Gražu, paprasta ir tikra.
Pirmoji naktis baigėsi su Druskininkuose matytu paslaptinguoju Dean Blunt. Prietema, dūmų uždanga ir žudantis strobas. Publika šaukė įjungti šviesa, bandė patys apšviesti ir kitaip marozino. Tamsoje tik blykstelėdavo pridegamo eilinio blunt’o žiežirba ir Dean toliau ramiai dėstė savo tiesas. “Let it go, let it go, let it go”…
Šeštadienis toliau smogė karščiu, atrodė, kad esi nuolatinėje pirtyje. Todėl teko praleisti daugumą dieninių atlikėjų, kad užtektų jėgų vakarui. Kurį ramiai pradėjo gerkliniai tuviai Huun-Huur-Tu – jiems vokalinių sugebėjimų galėtų pavydėti Sun O))) ir visi growl’intojai.Etninę temą pratęsė Ogoya Nengo & The Dodo Women’s Band iš Kenijos. “I support democracy” skelbė apkūnios vokalistės marškinėliai, o palapinėje skambėjo monotoniškas Afrikos užsimiršimas. Jį į kosmosą išskraidino Sun Ra Arkestra džiazas, kurį grojo sidabriniais skafandrais apsirėdę muzikantai, vedami kosmoso kapitono, 1924 m. gimimo (!) Marshall Allen. Space is the place.
Dar viena dvikova: daugiausiai kartų ant scenos susižeidę math-ekstremalai The Dillinger Escape Plan prieš Future Brown all-stars projektą: vėlgi “Newman” matyta Nguzunguzu porelė, NY diva Fatima Al Qadiri ir J-Cush. Lydytas metalas prieš lydytą plastmasę. Publika bando judėti, bet sunkiai klampoja.
Xiu Xiu trio susisodino pavargusius kūnelius ir sugrojo savo “Tvinpykso” garso takelio versiją. Apšviesti medžiai prie Miško scenos atrodė taip pat, kaip eglės videoprojekcijoje. O dirigavo, sako, pats Bobas.
Nors į pagrindinę sceną kvietė legendinių Ride gitarų kaskados, dėmesį patraukė keistas merginų kvartetas Selvhenter. Smuikas, saksofonas, trombonas ir būgnai neskamba labai intriguojančiai, tačiau iš pažiūros mielos danės baudė kaip reikiant. Tuo tarpu beveik 20 metų tylėję Ride, malonu, atlaikė laiko išbandymus ir jų shoegaze skambėjo įtikinančiai. Kažkur tolumoje girdėjosi bitlai.Einant link palapinės vėl atsirado laikinoji scena, kurioje lenkai Pro8l3m semplavo senus vietinius hitus ir ant jų repavo. Su tokiu rinkiniu nepraloši, nors pašaliniams visa tai skambėjo nuobodokai.
Paskutinė diena, kaip ir kelios prieš tai, prasidėjo jau visai skaidrumą praradusiame prūde. Vanduo jau ne tiek gaivino, kiek buvo tik šlapias. Gal todėl publika festivalyje buvo iš esmės vangi ir tik keli pasirodymai sukėlė didesnių emocijų.Truputį gaila, kad smeigiantys karščiai sutrukdė pamatyti nors vieną ankstyvąją grupę, kur buvo galima pamatyti daug Lenkijos scenos atspalvių. Žinoma, festivalis kovojo su karščiu – laistė gaisrininkų žarnomis, operatyviai pastatė didžiules nemokamo geriamo vandens talpyklas, tačiau to buvo maža.Besileidžiant saulei pasiekėme tvankią palapinę, kurioje pasirodė žymi femistinio judėjimo atstovė (užtenka paminėti vien Bikini Kill ir Le Tigre) Kathleen Hanna su savo dabartiniu projektu The Julie Ruin. Iš pradžių anonsavusi moterų roko stovyklą Lenkijoje, Kathleen užbaigė jį su feministiniu plakatu, atsiųstu iš publikos. Panašu, energijos trūko tiek publikai, tiek ir muzikantams. Tačiau koncertas buvo nuoširdus ir šiltas.Algiers kol kas garsūs tuo, kad apšildė Interpol. Tačiau, akivaizdu, jų potencialas didesnis. Gal kartais sunkoka sekti trio iš Atlantos mintį, bet keistas motown’inio vokalo, čaižių gitarų rifų ir stipraus ritmo mišinys teikia daug vilčių. Arto Lindsay, žinoma, nepriklausomos scenos legenda, bet jo pasirodymas, sakykim… mėgėjams.
Visas visas visas festivalis suplūdo pažiūrėti, kaip Patti Smith groja savo legendinį debiutą “Horses”, įrašytą prieš 40 metų. Nors klausydamas pankroko, nesupratau, kodėl ši atlikėja priskiriama šiam judėjimui, tačiau, be abejo, ji pramušė kelius į sceną moterims, turinčioms ką pasakyti. Savo laiku tai jau buvo punk enough. Patti Smith vardino nebūtin išėjusius savo kolegas muzikantus, pakvietė visus prisiminti Nagasakio atominės tragedijos metines. Ji buvo didžiausiomis raidėmis festivalio plakatuose, ji ir sukėlė didžiausią energijos pliūpsnį.Post-žvaigždinę valandą padalinome tarp japonių avangardo grupės Buffalo Daughter ir danų noise roko juodulių Iceage. Japonių būgnininkais vis taikėsi išvirsti kartu su visu komplektu, o dvi, atrodytų, trapios moterėlės iš visai šokamo grūvo nesunkiai krisdavo į abstrakčias triukšmo struktūras. Iceage tu tarpu buvo juodi, santūrūs ir kiek melodramatiški.Didžiąją sceną uždarė įsilinksminę reperiai Run the Jewels, šią vasarą apvažiavę daugumą festivalių. Deja, DJ Nigga Fox nebeliko jėgų, nes rytoj dar laukė 750 km vairavimas ir pastarųjų dienų realybė – dusinantis karštis. Atsisveikinome tik paliekant festivalį atrastu “Skybar” įrengtu… virš pagrindinių festivalio vartų. Malonus netikėtumas. “Off” is “off”.PS. Nedidelis šaukštas deguto – nuolat aplinką tiesmuku house ritmu terorizavęs paviljonas, kuriame šokdavo daugiau keliasdešimt žmonių. Jo garsas nuolat permušdavo kitose scenose vykstančius subtilius ir intymius momentus. Nelabai suvokiamas sprendimas. Kaip ir Lenkijoje įprastos atskiros teritorijos maistui ir gėrimams. Su alaus bokalu prie scenos nepasisukiosi. Dėl viso kito galima kaltinti nebent klimato kaitą Jeigu išvis reikia kažką kaltinti.
Internete:
Rugpjūčio 13, 2015 18:41
Panašu, kad šaunaus festivalio būta. Vis noris apsilankyt jame. Sunn O)) teko laimė pamatyti brutal assault festivalyje ir tai buvo, tikriausiai, stipriausias koncertas visame festivalyje, bent man. Ir, žinoma, tikriausiai, dėl publikos skirtumo, biso buvo prašyta.. Taip pat tame pačiame festivalyje atradimu tapo Phurpa, kurie taip pat atlieka kažką panašaus į “vietnamietiško-rituališko” nuostabiu gerkliniu dainavimu, dėl ko teko juokauti, kad palyginus juos ir Sunn O)) poveikis panašus tik tam išgauti, jiems reikia mažiau elektros :)