“Transmediale” – medijų ir skaitmeninio meno festivalis jau 29-ąjį kartą vasarį vykstantis vyriausybinių institucijų pašonėje Berlyne. Šiemetinė “Transmediale” siekė būti reflektyvi – savo moto “Conversation piece” įtraukti dalyvius į diskusijas apie kapitalizmo sukeliamą nerimo (anxiety) būseną.
“Transmediale” pasižymi geru dizainu, tvarkinga renginių organizacija bei vidutinišku kritiškumu, kuris retai peržengia populiarios, liberaliai kairiosios ir dažnai paviršutiniškos kritikos rėmus. Renginys orientuojasi į diskusijas platesnei auditorijai, tad paviršutiniškumas, manau, nėra smerktinas renginio bruožas. Tačiau kartais jis gali išvirsti į didelius pažadus pamatyti bei išgirsti žymiausius Europos bei Amerikos kūrybinės klasės darbus, o pažadų rezultatas – kaip antrą kartą pašildyti ryžiai. Išpūsti bei neskanūs. Šiemet atrodė, jog valgome pernai ar net užpernai užplikytus.
Tad jei “transmedialė” ir moka save pristatyti, manyčiau, jog problema – ne renginio organizavime ar savi-reprezentacijoje. Išties, ne tik “Transmediale” ar daugelis jos dalyvių moka save gerai pristatyti (ką kiekvienas jų kalbės savo pranešimuose – numatyti sunku). Juk šiandien įvairiausių klasių atstovai mokomi save reprezentuoti: gerai atrodyti, rašyti pompastiškus tekstus, įvaldyti retoriką, įdomiai rengtis, etc. Kūrybinė reprezentacija gali įkvėpti bei motyvuoti kasdieninei veiklai – tai nėra tik pigus būdas apgauti. Visgi, kartais – o gal ir vis dažniau – už kritiškų diskursų reprezentacijos viešojoje erdvėje, kuri palaiko garsiau kalbančius, slepiasi banalūs pastebėjimai.
Šis tekstas – savotiškas renginio apverkimas – nepatenkintos vartotojos, kuri nusivylė neišpildytais Berlyno hip scenos bei jos globalaus tinklo reprezentaciniais pažadais. Deja, tokių vartotojų renginyje buvo pilnos pakampės. Žmonės išeidavo iš prastų pranešimų jiems nepasibaigus, kalbėjo apie tai, jog “Transmediale” tapo nuobodi (nors, turbūt, tas pat kalbama kasmet), klausinėjo vieni kitų, kodėl renginyje atkartojami seniai išsakyti teiginiai. Atmosfera buvo slogi galbūt ir dėl to, jog dar kartą kartojamos tezės iššaukė nuvalkiotas idėjas, nuovargio būseną. Pavyzdžiui, kalbant apie “atvirumo” kultūrą, buvo pasakojama apie atviras licenzijas, kurias pradeda kurti ne tik open-source judėjimas, bet ir iki šiol egzistavusios “uždaros” organizacijos, tokios kaip CERN. Buvo rodomi video apie robotus, įgaunančius vis daugiau įgūdžių dėl adaptyvių algoritmų – bet atrodė, jog šie video pasklido internete jau prieš keletą metų. Buvo kalbama apie E. Snowdeno paskleistos informacijos išsaugojimą offline, kitais žodžiais – atspausdinimą bei eksponavimą – kaip kritišką informacijos saugojimo būdą. Panašu, jog “conversation”, pasikalbėjimas, išsisemia: kalbama apie tą patį per tą patį. Kas toliau? Galbūt tyla?
Nors užpuolusį slogutį išvaryti sunku, renginyje pasitaikė ir keletas labai įdomių pranešimų bei darbų. Šie verti paminėti ne tik siekiant subalansuoti šio teksto emocinę žinutę, tačiau ir dėl savo turinio vertės.
“Transmediale” pristatytas Roee Rosen darbas “Confessions”. Tai filmas, kuriame lyg ir Roee Rosen biografiją pristato trys nelegalios darbininkės, gyvenančios Izraelyje. Jos šiaip ne taip kalba hebrajiškai, o jų pirmu asmeniu atpasakojama Rosen biografija papildoma muzikinio popuri intarpais. Išties įtraukiantis darbas, aprėpiantis tiek lyčių, tiek migracijos, nelegalumo, nesusišnekėjimo bei tiesiog absurdo temas:
Marta Dauliutė bei Elisabeth Marjanović Cronvall programoje “Breaking Crisis” pristatė savo filmą “Crisis Document. A Survival Guide”. Filmas sukurtas televizijai, tad jo manifestinė forma, temų numeracija, atrodo, pateikia tai, ko nori televizijos žiūrovai: girdėti bei matyti tiesiai bei aiškiai. Visgi filmas siūlo ir daugiau – poetinę Graikijos bei Europos krizės refleksiją, įtraukiančius vaizdus bei plačiosiose medijose rečiau girdimą kairėn linkstančią žinutę.
Maloniai nustebino ir Kazys Varnelis. Išties, sunku pasakyti, ar tą pozityvią nuostabą sustiprino įdomus jo pranešimo turinys, ar tai, jog jis – toks retai pasitaikantis kritiškas lietuvis, kuris turi ką pasakyti. Varnelis kalbėjo apie maker sceną ir savo senelį, kuris Užgavėnėms gamino rankų darbo kaukes ir taip pat galėtų būti vadinamas makeriu, ir apie tai, kaip šiandien tokie makeriai yra instrumentalizuojami kuriant naujus verslo modelius.
Renginį užbaigiau performansu “Erklär mir bitte, was beunruhigend sein soll am Einlassen von Badewasser!”, kuriame įvairiausi Berlyno garsai (iš gegužės mėnesio darbininkų demonstracijų, metro garsų ir t.t.) buvo kompiliuojami su plytų skaldymu gyvai amfiteatrinėje scenoje. Šis noizas buvo puiki taktika užbaigti užsitęsusį “Transmediale” conversation bei užbraukti visus keturių dienų pokalbius “conversation piece”.
Komentarai