Pirmajį vasaros savaitgalį Vilniuje debiutavo “Tilto namų” festivalis, kurio scenoje tarp žinomų vardų, buvo ir netikėtų naujienų. Viena jų – shishi. Trys merginos, trys muzikos instrumentai, trys vokaliniai mikrofonai. Grupės narės klausytojams jau pažįstamos, tik nepažinus jų naujasis amplua. shishi – Elena, būgnai (Umiko, Kotori, Ministry of Echology, Dubenėlis); Dominyka, bosas (Ministry of Echology, Rok&Dom); Giedrė, gitara (Elle G). Internete savo muzikinius garsus apibūdinančios kaip rap/trash/surf/soul, o realybėje sunkiai į konkretaus žanro rėmus telpančios, grupės narės pasakoja apie savo naujajį projektą:
Į google paiešką įvedus žodį shishi, rezultatai fiksuoja gėlių saloną Vilniuje, o vaizduose rodo liūtus. Kas tas shishi? Ar grupės pavadinimas talpina daug Jums svarbių reikšmių, o gal tai tik žodžių skambesys?
Artimiausia proga išgirsti shishi – birželio 27 d. “Downtown Forest Hotel” Užupyje.
Foto: Paulius Peleckis
Elena: Lenkiškai tai yra vaiko sysius,o kinietiškai, tai reiškia gerąsias dvasias, liūto su šuns kojom ir uodega pavidalu, kuris saugo namus nuo blogio. Tokia ta reikšmė.
Dominyka: Iš pradžių mes to kaip ir nežinojom. Pirma sugalvojom pavadinimą, o tada žiūrėjom ir googlinom ar toks gali būt.
Giedrė: Apie gėles aš tik šiandien išgirdau.
Dominyka: Gerai, gal gėlėmis parems. Taip paprastai ir gavosi pavadinimas.
Elena: Be ilgų diskusijų.
Giedrė: Norėjom, kad būtų universalus, ne angliškas ar lietuviškas.
Kaip kilo naujos grupės idėja? Kokios buvo pirmos repeticijos?
Elena: Mes su Dominyka jau ilgai dainavom kartu ir prieš kokius metus, kai ji nusipirko bosinę gitarą, buvo kilusi idėja, kartu pagroti ir kadangi mes dviese merginos, reikėtų dar vienos, nes būtų linksma. Bet taip kažkaip ir pasiliko ta mintis o-jeigu-būtų. Po kurio laiko, man parašo Dominyka: žiūrėk, buvau susitikus su Giedre, Elle G vokaliste, pakalbėjom, žiauriai faina mergina ir ji ieško grupės. Tada mes rudens gale berods, susitikom, pagrojom ir iškart gimė daina. Po to neturėjom daug galimybių repetuoti, nes Dominyka išvažiavo į Ameriką. Aš taip summa summarum sumečiau, kad mes iš viso grojam kokius keturis mėnesius.
Giedrė: O man buvo taip, kai iširo Elle G, vieną vakarą kalbėjau su bičiuliu telefonu ir bekalbėdama užsiminiau, kad žiauriai norėčiau mergų band‘e grot. Ta idėja tokia o r e buvo, labai ilgai ieškojau tų žmonių. Bandžiau su keliomis merginomis kažką daryt, bet nesulipo. Ir tada man pasakė, kad Dominyka irgi ieško band‘o, taip mus ir suvedė viena bendra draugė.
Dominyka: Buvo juokinga, nes Elena negrojo būgnais, o aš turėjau bosą, su kuriuo nelabai mokėjau elgtis.
Giedrė: Aš iš vis galvojau, kad niekuo negrosiu, o ateinu, duoda man gitarą ir sako: pažiūrėk, gal tau išeis, gal patiks. Elena truputį parodė kur-ką spaust ir t.t. Supratau, kad noriu būti band‘e ir reikės išmokt.
Tai pirmos repeticijos buvo daugiau mokinimasis groti tais instrumentais?
Dominyka: Taip, mes tiesiog grojom.
Elena: Grojom, žiūrėjom, kas išeina, be jokių jaudinimųsi, jog kažkas ne taip. Džiaugiamės tuo kas išeina. Būgnai buvo mano sena svajonė. Kai nuo kokių devyniolikos metų pradėjau sėdėti prie kompo ir kurti muziką – elektroniką ir beat‘us, galvodavau, jei aš būgnais viską sugročiau, kaip būtų nerealu! Ir visi, kam buvau užsiminus, sakydavo: ne, taigi tu nemoki. Taip ir gavosi, kad ta svajonė išsipildė visiškai netikėtai, be jokių paskatų ir didelės savikritikos, nepilnavertiškumo jausmo, tas labai faina.
Giedrė: Man atrodo, tai prideda labai gero vaibo, kad mes visos grojam tiek kiek mokam ir galim kartu augti.
Dominyka: Čia mūsų smėlio dėžė, kartu kai sulimpam, kaip vaikai kokioj baloj sėdim ir žaidžiam.
Visos dainuojat, o kaip su tekstais, ar bendrai juos rašot?
Elena: Kaip kurių dainų. Buvo juokinga akimirka, kai jau turėjom kokius keturis/penkis gabalus, ir Dominyka sako: Giedre, tu sukursi baladę, atsinešk kitam kartui. Ir Giedrė atsineša baladę, kurią mes visos grojam. Arba tiesiog, groji-groji-groji ir staiga tiesiog išeina kūrinio žodžiai iš tavęs. Kita sako: o, geras tekstas, užsirašom. Ar įsivaizduoji kokį judesį, o žodžiai būna belekas, tada Giedrė paima ir parašo, kad nebūtų belekas. Arba aš, arba Dominyka. Papildom viena kitą, natūraliai, nespaudžiant iš savęs minties deimantų.
Tilto namų festivalis buvo pats pirmas Jūsų, kaip shishi pasirodymas, ar turėjot dar kokį pasibandymą draugams?
Giedrė: Turėjom apšilimą.
Elena: Pasidarėm generalinę repeticiją į kurią pasikvietėm draugų ir buvo labai faina.
Giedrė: Faina ir baisu.
Dominyka: Per “Tilto namus”, aš gal penkias valandas prieš koncertą niekam nieko negalėjau pasakyti, nes buvau įsitikinusi, kad pamiršiu ką spaust ant boso. Sapnavau košmarus, kuriuose užlipu ant scenos, paimu bosą ir nežinau ką su juo daryt. Bet galiausiai buvo žiauriai linksma.
Elena: Man dar buvo problemos su ranka, turėjau traumą iš seniau ir jau po pirmos generalkės tas labai pasijautė. Po to irgi pradėjau sapnuoti, kaip groju su bintu ant rankos ir galvoju, kuria puse man lenkt ranką, kad gautųsi perechodas, kuris man labai svarbus ir svarstau kaip jį man padaryt.
Giedrė: Gal būtų pirmas koncertas įvykęs vėliau, bet labai smagu, kad atsiranda proga ir žmonės, kurie padrąsina ir sako: ko čia laukt, eikit!
Foto: Paulius Peleckis
Muzikantai, dažnai besimaišantys po kelias skirtingas grupes, į kiekvieną naują projektą atsineša savo muzikinius stilius ir background‘us. Jie pliusas ar minusas pradėjus dirbti su naujais žmonėmis?
Elena: Manau, kad tai žiauriai geras pliusas. Mes esam nebe paauglės, kurioms po šešiolika metų, kiekviena atstovėjom scenoj belekiek laiko ir esam pačios išklausę visokiausios muzikos, turim savo skonį, favoritus. Jau yra įvaldytas suvokimas, kaip reiktų elgtis, nesvarbu, kad tik pradedi groti nauju instrumentu, nebėra to paaugliško požiūrio. Yra noras dirbti ir tobulinti savo kūrybą bei atsakingai į ją žiūrėti, net jei tai ir vadiname smėlio dėže. Pagarba tam, ką tu darai. Grupėje visos skirtingai pamąstom ir papildom viena kitą. Aš pavyzdžiui nesukurčiau baladės, kokią Giedrė sukūrė. Ir pagaliau galiu groti džiazovą lėtą ritmą, šito žmogaus dėka.
Giedrė: Aš jaučiuosi atėjusi į kitą lauką. Nes tai, ką mes darėm su Elle G buvo akustiška, paprasta ir tiesiog kitaip. Labau faina yra išmėginti save, nors tu esi scenoj, bet vėl viskas kaip nauja. Toks vėl žaidimas, bet kitoj smėlio dežėj.
Grupės, kurių sudėtyje yra tik merginos, Lietuvoje vis dar laikomos egzotika. Elena per koncertą kaip tik ir pabrėžė, jog tai ne merginų, o žmonių grupė. Kaip manot, ar su tuo požiūriu ir strereotipais reikia kovoti, ar jais žaisti?
Elena: Muzika kalba pati už save. Jeigu tokį muzoną grotų bičai, jais būtų tiek pat susidomėjimo. Čia nėra kažkokia utopija, merginų band‘ų visada buvo ir yra. Akcento ties tuo mes nededam.
Giedrė: Man patinka, kad tai merginų grupė dėl dainavimo. Pati mielai eičiau paklausyti trijų bičų grupės, kurie visi dainuoja, kaip pavyzdžiui Garbanotas Bosistas dabar pradėjo. Gaila, kad tik tokių mažai yra. Todėl ir norėjosi merginų grupės dėl tų sąskambių.
Elena: Aš tiek laiko pradirbau vyriškoj muzikantų kompanijoj, kad tiesiog pasiilgau paprastumo. Vaikinai yra ganėtinai kritiški ir mėgstantys parodyti, kas yra kokybė, kaip turėtų būt ir t.t. Pavyzdžiui, kai pradedi groti instrumentu vaikinų kolektyve, tu jautiesi nemokša, o su merginom viskas taip easy, nekompleksuoji tiek. Ministruose daug smagiau, kad mes su Dominyka dviese ir supportinam viena kitą. Yra tokia atrama, gali kartu nusijuokt ir palikt tą vyrišką burbulą.
Dominyka: Mes esam žmonės, kurie susitiko pagrot ir grojam. Nors neaišku apskritai, ką mes grojam, bet man tas labai patinka.
Giedrė: Grojam tai, ko pačios klausytumėm ir į kieno koncertus eitumėm.
Foto: Paulius Peleckis
Į kokius koncertus nueitumėt?
Elena: Jei kabinant tą temą apie merginų band‘us, norėčiau į Les Tigres arba La Luz.
Giedrė: Taip, La Luz!
Dominyka: Aš į King Krule norėčiau. Ir InSearch’ų.
Elena: Oi, daug kur. Roots Manuva.
Dominyka: Lauryn Hill!
Giedrė: David Byrne. Į kokį jo praeities koncertą.
Kokia grupės ateities vizija, kaip norėtumėte skambėti ir kur link eiti toliau?
Dominyka: Norisi susigroti ir nepamesti to džiaugsmo. O jei dar pavyktų pavarinėti po festus ir užsienius toliau su šita grupe, tai iš vis super.
Giedrė: Ir koncertas ant smėlio.
Elena: Norim pagrot prie jūros, gerų instrumentų, džiaugsmingą įrašų procesą apturėt. Tokie labai žemiški ir paprasti muzikantų norai. O svarbiausia – neparduoti to džiaugsmo už kažkokius nereikšmingus dalykus.
Diktofonas ir tekstas gaila negali parodyti akių, spinduliuojančių džiaugsmą ir įkvėpimą, kuriuo tryško shishi narės, pasakodamos apie savo naujajį projektą.
Artimiausia proga sugauti jų žvilgsnius – birželio 27 d. “Downtown Forest Hotel” Užupyje.
Internete:
Komentarai