Aistė Žegulytė yra kino režisierė, studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metu pradėjusi kurti filmą apie taksidermistus, besiruošiančius vykti į Europos taksidermijos čempionatą Suomijoje. Vaizdo režisūros magistro studijų baigiamasis darbas pamažu virto į pilno metro dokumentinį filmą “Apie žmones, žvėris ir daiktus“, kuriame režisierė nagrinėja žmogaus žvilgsnį į jį supančią gyvąją aplinką bei ribas tarp dirbtinumo ir tikrovės.
Pokalbis su Aiste apie trečius metus kuriamo filmo procesą, žmones, žvėris ir daiktus :
Mokeisi fotografiją, po to pasirinkai kino režisūros studijas. Kodėl nusprendei likti-už-kadro ir į aplinką žvelgti per fotoaparato ar video kameros objektyvą?
Pasirinkau fotografiją, nes jaučiau, kad tas vaizdų segmentavimas tarsi gimdo kalbą, kuria galiu kalbėtis su pasauliu. Taip pat stebėdama pasaulį per kamerą esi apdovanota atradimo džiaugsmu ir tai verčia ieškoti vis daugiau ir daugiau. Kinas įgalina žaisti laiku bei vaizdu. Kūryba padeda rasti kažką labai svarbaus, kas yra tikra ir nesunaikinama. Nevadinčiau to tiesa, nes tai gyviau už tiesą. Tad ieškau ir stengiuosi kalbėtis su pasauliu, o kai atrandu ką nors vertingo, noriu tuo pasidalinti.
Kokius režisierius bei filmus atradai pastaruoju metu?
Šiuo metu vis dar atradinėju Apichatpongo Weerasethakulo kūrybą, o paskutinis mane paveikęs dokumentinis filmas buvo Elviros Lind „Bobbi Jene”, kuris, berods, bus rodomas šių metų “Kino pavasaryje”.
Ką šiuo metu skaitai?
Nesenai baigiau knygą apie Sibiro šiaurę – Juozo Požėros „Žuvys nepažįsta savo vaikų“, o dabar į rankas pasiėmiau naujai „Minties“ išleistą S. Eizenšteino „Montažą“.
Kaip kilo idėja kurti filmą “Apie žmones, žvėris ir daiktus”?
Lyg netyčia prieš keturis metus nuvykau į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų, norėdama nufilmuoti tuos sustingusius žvėris. Kai filmavau, prie manęs priėjo vienas iškamšų meistras ir pakvietė į taksidermistų dirbtuves. Pabuvusi juose ir susipažinusi su kitais iškamšų meistrais supratau, kad turiu kurti filmą apie šiuos žmones, žvėris ir daiktus. Nors tai kol kas tik darbinis filmo pavadinimas.
Einant metams, istorija įgavo gylį, bet pagrindinė idėja – kad žmogus nori sugrąžinti tai, ko nebėra – išliko iki šiol.
Kadras iš filmo, atrinktas specialiai Ore.lt
Į kokius sau išsikeltus klausimus bandai atsakyti kurdama šį filmą?
Mane domina noras sustabdyti laiką, bandymas sugrąžinti žvėries gyvybę, kurios nebėra. Visa tai atsiremia į šiuolaikinį žmogaus ir gamtos santykį. Taksidermija tampa mūsų žvilgsnio į žvėrį metafora. Kiek mes pažįstame žvėris, ar sugebame perskaityti jų paliekamus ženklus, pėdsakus? Ar dar galime pajusti mirties baimę žvelgdami žvėriui į akis? Šiais aspektais filme yra nagrinėjamos gyvybės imitacijos ir sudaiktinimo temos.
Kadras iš filmo, atrinktas specialiai Ore.lt
Kaip vyksta vaizdinės estetikos paieškos? Ar daug apie tai diskutuojate su operatoriumi?
Labai džiaugiuosi, kad dirbu su Vytautu Katkumi. Manau, šiam filmui reikalingas būtent toks operatoriaus žvilgsnis ir jo kuriamas vaizdas. Tiek kompozicijos, tiek formato prasme tai sustiprina mūsų filmą.
Stiliaus daugiausia ieškojome prieš pradėdami filmuoti, jį suradę ir pasirinkę stengiamės išlaikyti vientisumą. Su Vytu dalinamės filmais ar vaizdais, kurie mus inspiruoja, tai nuolat vykstantis procesas. Bet negalima pamiršti, kad tai – dokumentinis filmas, todėl visada esi priklausomas nuo akimirkos, nuo to, kas tuo metu įvyksta, ką ir kaip gali nufilmuoti. Diskutuojame ir tariamės prieš kiekvieną filmavimą, aiškiai pasakome, ką turės atskleisti ir sukurti planuojama pamaina.
Kokiais rakursais bei teminiais aspektais žvelgiama į žmogaus ir gyvūno santykius tavo filme?
Vienas esminių būtų žvilgsnio aspektas – šiuo filmu noriu pakviesti pajausti koks apskritai yra tas žmogaus žvilgsnis. Norėčiau, kad pajustume tarsi savo paties žvilgsnį ir pamėgintume sau atsakyti, kaip žmogus žiūri į žvėrį, daiktą ar šalia esantį žmogų. Paraleliai yra apmąstoma gyvybės imitacija, jos sudaiktinimas, suvokimas ir interpretacijos.
Kiek laiko trunka prisijaukinti dokumentinio filmo herojus?
Manau, labai skirtingai. Per kiek laiko iš nepažįstamo žmogus tampama geru draugu?
Mūsų atveju sudėtingiausia buvo įtikinti taksidermistus, kad nesame televizija ir kad mums nėra svarbu nufilmuoti juos, kaip darančius kažką neteisėto. Kai jie tai suprato, pradėjo mumis pasitikėti ir tada tapome draugais.
Su kuriais sunkiau dirbti, su žmonėmis ar gyvūnais?
Manau svarbiausia atrasti santykį, kad galėtum būti kartu, pajaustum juos, o jie tave. Šiuo požiūriu su žmonėmis yra lengviau, nes su jais gali kalbėtis. Nors, tiesa sakant, prisipratinti šios neeilinės profesijos atstovus buvo nelengva.
Su žvėrimis, manau, reikia kalbėtis jų „kalba“, bandyti perskaityti ženklus, kuriuos supranta tik nedaugelis mūsų. Žvėrys moko mus kantrybės.
Galbūt todėl gerų filmų apie gamtą yra labai mažai, vienas iš jų, kurio labai laukiu – tai Mindaugo Survilos „Sengirė“.
Kadras iš filmo, atrinktas specialiai Ore.lt
Savo 30-ąjį gimtadienį šventei miškuose su medžiotojais, pertraukoje tarp filmavimų. Kokie tai žmonės? Koks yra jų žvilgsnis į žvėris ir gyvąja aplinką apskritai?
Taip, šį gimtadienį praleidau vidury apsnigtų Lietuvos miškų. Iš medžiotojų gavau dovanų meškos nagą iš Magadano. Tai buvo diena pilna stiprių emocijų, buvo ir daug kraujo ant balto sniego. Šios šventės tikriausiai nepamiršiu visą gyvenimą.
Visi medžiotojai skirtingi, kaip ir jų santykis su žvėrimis. Nemažai jų turi tą pirmykštį žmogaus ir gyvūno pajautimą, kuomet stovėdami priešais žvėrį jie jaučia, kad turi jį nugalėti, antraip bus nugalėti. Jie skaito gyvūnų siunčiamus ženklus, tuo pačiu patys tapdami žvėrimis. Pats noras medžioti kalba apie dvejopą žmogaus prigimtį, kurios jokia kultūra negali paneigti.
Aišku, Lietuvos miškuose medžioklė nėra tokia, kaip pavyzdžiui taigoje, čia ji gerokai saugesnė, reikalaujanti mažesnio fizinio pasiruošimo. Taigoje medžiotojas turi būti labai stiprus ne tik fiziškai, bet ir emociškai, kitaip paprasčiausiai neišgyvens.
Koks tavo pačios santykis su gyvūnais, žvėrimis?
Įdomu tai, kad žvėris sapnuoju dažniau nei žmones, ypač šunis. Toks jausmas, kad jie mane persekioja sapnuose. Santykį apibūdinčiau kaip melancholišką, susvetimėjusį. Būdama ketverių svajojau, kad užaugusi gydysiu žvėris. O dabar suprantu, kad ir žvėrys gali būti žmonių gydytojai.
Kur baigiasi dokumentika ir prasideda fikcija?
Kinas yra fikcija. Manau, kad mūsų žvilgsnis per kamerą jau savaime režisuoja tikrovę. Jei dokumentiką pateiktume taip, kaip ją nufilmavome, tai būtų gana pigi ir lėkšta tikrovės kopija, ir, manau, niekam neįdomi.
Dėl milžiniško šiuolaikinių informacinių medijų kiekio žmogus lyg ir turėtų būti atbukęs, bet taip nėra. Vienokia ar kitokia vaizdinė propaganda valdo žmonių požiūrius ir mąstymą.
Todėl kuriant filmą labai svarbu išlikti ištikimam savo teisybei, bet ir nepaversti filmo vienpusišku, daugiau klausti ir priversti susimąstyti, nei pateikti paviršutiniškų atsakymų. Kartais atrodo, kad žmogus pavargo mąstyti, bet meno užduotis ir yra prikelti, išjudinti, priversti reflektuoti.
Kadras iš filmo, atrinktas specialiai Ore.lt
Šį rudenį išsikraustei gyventi į Varšuvą. Koks tai miestas ir jo kultūrinis gyvenimas tavo akimis?
Taip, išsikrausčiau, bet dėl filmo darbų dažnai grįžtu į Lietuvą. Galima sakyti, kad gyvenu tarp Vilniaus ir Varšuvos. Lenkų, o tiksliau Varšuvos, kultūra įkvepia, jų darbai daug aštresni savo mintimis, protestuojantys prieš tai, kas vyksta aplinkui.
Koks yra šiuolaikinis lenkų dokumentinis kinas?
Lenkų kinas visada pasižymėjo stipria dramaturgija, be jos nepradedamas kurti filmas. Šiuo metu dokumentinis kinas kaip ir visur trina ribas tarp dokumentinio ir vaidybinio, tiek savo scenarijumi, tiek filmavimo maniera. Žiūrint filmą tampa svarbiausia jį išgyventi ir perleisti per savo patirtį.
Komentarai