pagal dadcap ir kepurė

Akylesni melomanai turbūt pastebėjo naują pavadinimą Lietuvos alternatyvinėje scenoje. dadcap jau spėjo išleisti kelis singlus, metus pradėjo nuo koncertų su dar-vienais-lietuviais-iš-mažųjų-raidžių blank ir pusiau-lietuviais-pusiau-latviais Banga bei videoklipu “Turn the lights”, o šiandien apšildo jautì Klaipėdoje. Vėlesnį “Mulkis” turo koncertą Utenoje taip pat pradės dadcap’ai.

“Nemokamą terapiją jos nelankantiems” siūlantys emo-indie-rokeriai ant ’90s nostalgijos bangos grąžina populiarų to laikotarpio žanrą. Nepriklausomybės ir interneto aušroje tokios muzikos Lietuvoje klausėsi mažai kas. To laikotarpio realijas labiau atitiko vos vėliau pasigirdęs apdriskęs ir grubus grunge. Berniukai tais laikais dar neverkė, o štai plėvesuojančius languotus marškinius ir poilgius plaukus buvo galima pastebėti beveik visur nuo Marijampolės iki Utenos.

Užrašai “Nirvana” ant sienų taip pat gerokai pranoko, tarkim, “Placebo”, kurių koncertas 2007-aisiais Vilniuje įsiminė pustušte tuomet “Utenos”, dabar – Pramogų arena ir demonstratyviu grupės narių bučiniu. “Ore” redaktorius tada rašė: “Jei į Placebo, kurie romantiniame tope prasilaikė pastaruosius 15 metų, susirinko tik pusė arenos, mes visi prarasime. (…) dabar stebuklo nebuvo – ir tai reiškia, kad artimiausiu metu mjuzų, ferdinandų, kaizerių, editorių ir taip toliau nepamatysime Europos Zarasuose. (…) Kaip ir dera šou Europos homofobijos sostinei, koncertą pradeda gilus pusnuogio ilgšio Stefano Olsdalio ir pačio Briano Molko bučinys”.

Tačiau grįžkime pas į 2020-uosius. dadcap – viena nedaugelio lietuviškos alternatyvos grupių, kurioje dainuoja mergina. Jai talkina keturi vaikinai, keli jų groja gerai žinomose grupėse ba. ir Timid Kooky. Beje, kontraversiškuose alternatyvos apibrėžime pasiklydusiuose T.Ė.T.Ė. apdovanojimuose “Ore” dadcap’ams skyrė vietą Metų debiuto nominacijoje, nors patys muzikantai mano, kad jiems dar anksti varžytis, bet mūsų nuomone jie turi daugiau potencijos nei kai kurie jau ilgą laiką grojantys atlikėjai. Kaip dainavo Bob Marley: “Who the cap fit, let them wear it”.

Susipažinkime:

N.V – Nikita Voitov, gitara, Rusija
D.S. – Dovydas Subičius, bosas, Vilnius
A.A – Aurelija Avižinytė, vokalas, Marcinkonys
A.M. – Aistis Milaknis, būgnai, Vilnius
D.M. – Domas Merkliopas, solinė gitara, Ukmergė

Kaip suprantu, mintis suburti grupę kilo Nikitai? Kas tave, grojantį turbūt šiuo metu populiariausioje roko grupėje ba., motyvuoja kurti nežinomą grupę nuo nulio ir groti joje?

A.M.: Čia gal ponas Nikita pats ir atsakys, bet… teisingas teiginys tik tas, kad grupė nežinoma, bet ne nuo nulio tai tikrai. Mintis suburti grupę ponui N kilo dar neatmenamais laikais…

N.V.: dadcap’ų pamatas buvo grupė Non-playable Character (2011 – 2017). Ten buvo muzikinių ambicijų terariumas, kur realiai darėm beleką. Grupę priverstinai užbaigėm ir liko nemažai kūrybos, turėjusios pakeisti NPC įvaizdį. Laisvu laiku nuo ba., vedinas noro išsirėkti, kelis metus kūriau tai, ką dabar groja dadcap. Mane motyvavo noras išbandyti įgytą patirtį ir norėjau pakasyti savo potraukį sunkesnei muzikai. Dirbdamas prie demkių tikėjau dadcap’ų skambesiu ir, manau, mes galim atnešti kažką kitokio į mūsų sparčiai augančią muzikinę sceną.

A.A.: Aš kažkaip visad kitaip ir nesijaučiau, nei kad tai, jog esam Non Playable Character tęsinys/naujas skyrius.

D.M. No comments.

Grupėje groja ir Dovydas iš Timid Kooky, o iš kur ir kas yra likusieji grupės nariai?

A.A.: Pati nesu atėjusi iš kokios nors anksčiau egzistavusios grupės, brolio (fotografo Igno Avižinio) dėka buvau supažindinta su Nikita – Ignas bandė gelbėt mane iš depresijos versdamas išeiti į lauką, hahah. Mūsų su Nikita muzikos skoniai labai sutapo, internete jis išgirdo, kaip dainuoju, tad kartą sėdint su draugais bare, pasiūlė prisijungti prie grupės.

N.V: Aureliją sutikau per jos brolį Igną (XIV), abu buvom bšk sad ir susibondinom. Su Aisčiu seniau grojom NPC. Merkliopas buvo mano kolega darbe. Dovydas, nutikus bėdai, turėjo pridengti bosisto skylę vienam koncertui, bet va, groja toliau

A.M. Su Nikita kaip grojom, taip ir grojam, viskas TAIP paprasta. Seniau kartu turėjome grupę ir ši yra tarsi anos paveldėtoja.

D.S. Taip, aš groju Timid Kooky, bet ten dar groja Džiugas, Tomas ir Stasiukas. Taip pat pernai padėjau Toro Bravo įrašyt albumą “Tik į Priekį”. Jurginis sakė, kad bus smagu ir buvo smagu. Kaip sakoma: Jei tu mano hatoj su striuke žiemine, tai sugeri vibracijas, paklausk Jurginio.

D.M. Aš jau buvau išbandęs visus guitar rig preset’us ir ieškojau žmonių, su kuriais būtų galima gyvai pagroti. Kadangi susipykau su geriausiu draugu, su kuriuo bandėme kurti grupę, reikėjo iš esmės keisti mąstyseną, gyvenseną ir kitus įpročius. Žinojau ba., todėl automatiškai žinojau Nikitą. Tada sugalvojau, jog reikia bandyti įsitrinti į populiarią kultūrą per žinomą žmogų. Aš jam rašiau dėl maikių visokių, nors viduje turėjau kitų intencijų. Mes juokėmės ir smagiai leidom laiką internetuose. Kol galiausiai, sakau jam, tu ateik pas mane dirbti, o aš pas tave į grupę. Va taip ir gavos.

Išdidžiai rašote, kad turite daugiau kaip 20-ies dadcap’ų kolekciją. Papasakokit, iš kur ta meilė kepurėms?

A.A.: Man tai patinka, nes padeda veidą paslėpti, kai savęs labai nekenti ir nenori, kad kas nors į tave žiūrėtų.

N.V: Pas mus 2/4 bernų skustagalviai, šalta dar xd.

A.M. Nenešioju aš tų kepurių, visada turėjau puikius plaukus, čia kitų narių nepagrįstos baimės ;P

D.S. Kepurės labai fainai užsideda ant galvos ir tada atrodo, kad kažkas apkabina galvą ir ne taip liūdna bendrai. Dar visai patogu, jei nesiplovei galvos ir dar šiaip visokių gražių būna, pats asmeniškai turiu virš penkiolikos dadcap’ų ir jau kažkaip, kaip tas vadinasi, “houbie” kolekcionuot ir vis iš kur nors parsivežt smagią kepuraitėlyčiukę. Dar kepurės nuo saulės apsaugo, kai vasarą ketini perkaisti, bet tada neperkaisti.

D.M. Kepurės yra geriausias išradimas. Geriau už ratą net (šumerų). Kai pradėjau nešiot kepures prieš du metus, realiai, tiek ir nebuvau nusiėmęs jų. O kai atsirado dadcap, tiesiog jaučiausi dvigubai ten, kur ir reiktų.

Klausote La Dispute, Old Gray ir panašių, kaip apibūdintumėt žmogui, nežinančiam, kas yra emo?

A.A.: Nuoširdžiai, aš pati neįsivaizduoju, kas yra emo. Tai sukelia prisiminimus apie MCR, Escape the Fate, etc. bet realiai man emo yra muzika, neigiamas emocijas padaranti dar labiau intensyvias ir tu tuo mėgaujiesi, nes tai tampa tavo iškrova.

A.M. Dar paklauskit, kas gali būt bendro tarp Cap’n’Jazz ir Lil Peep’o, va čia tai velniava xD Bet, kaip ir bet kuri scena, keliems žodžiams ar sakiniams visa ši kultūra nepasiduoda ir geriausia viską bandyt perprast asmeniškai, googlinant, klausant ir pan. Tiesiog, sakykim, kad pati EMOcija muzikoje prasidėjo gal seniau, nei kai kas pagalvotų išgirdę šį terminą…

N.V.: Dabar tai labiau asocijuojama su tam tikru gitaros skambesiu ir vokalo tembru, bet realiai, tai hardkoras su žodžiais apie save.

D.S. Čia iš vikipedos, nes nežinau išvis: Visų pirma, emo buvo vadinama jausmingoji hardcore punk muzika, susiformavusi Vašingtono regione. Kiek vėliau pavadinimas kito į emocore, kuris apibrėžė to įkvėptas kitų regionų emotional hardcore grupes. Pavadinimas emo kilo iš to, jog tuometinės grupės neįprastai ekspresyviai ir emociškai gyvų koncertų metu atlikdavo savo programą. Labiausiai šį reiškinį atspindinčios grupės buvo Rites of Spring, Embrace, One Last Wish, Beefeater, Gray Matter, Fire Party, o kiek vėliau – Moss Icon. Pirmoji emo muzikos grupių banga pasibaigė prasidėjus dešimtam dešimtmečiui, kada atlikėjai išsiskirstė. Šiuolaikinės emo kultūros mochikanai – grupė dadcap iš Lietuvos.

D.M. Aš pasakysiu taip – man nepatinka emo ir nelabai net prijaučiu išvardintom grupėm. Net nelabai jų ir žinau. Man apskritai, patinka tas, ko pats negaliu pagrot.

Teikiate “nemokamą terapiją jos nelankantiems” – paaiškinkit plačiau…

A.A.: Čia paliksiu paaiškint tam, kas tai sugalvojo :D

A.M. Jo, aš ir paliksiu tam, kas SUGALVOJO…

N.V.: Sugalvojau šitą, kai reikėjo apibūdint koncertus. Formuojam žinutę, kad normalu jaustis blogai, kad viskas praeis, kad reikia nepamiršti kalbėti apie savo nerimą ir išgyvenimus, o esant poreikiui kreiptis į specialistą. Koncertas – geras būdas išsiventiliuoti, beveik terapija.

D.S.: Šiemet (tikiuosi) gausiu Psichologijos bakalauro diplomą.

D.M. Faini žmogeliukai, kurių muzika saugo ir gydo.

“Turn the Lights” videoklipe vienišas valytojas galų gale meta savo darbą – kokia šio siužeto interpretacija pagal jus?

N.V.: Visi kada nors yra ką nors tvarkę: kambarį, galvą, širdį ir t.t. Kai gyvenime nutinka sukrėtimų, jie sukelia viduje jovalą, kurį po to reikia tvarkyti. Kuo didesni išgyvenimai, tuo didesnė tvarkymo erdvė. Kai valytojas meta darbą, tai lyg teigimas “man pakaks” ir klipas prasideda iš naujo. Kažkas panašaus į Sizifą. Rūpinkitės savimi.

A.M. Word.

D.S. Ok.

D.M. Aš paprastai pasakysiu – nemanau, kad viską reiktų interpretuot. Man atrodo panašiai yra ir su šita vizulke. Sukūrėm kažką, kur žmonės neturėtų ieškoti per daug prasmės. Tiesiog, jeigu gali pasakyt – nu jo, gražiai atrodo – manau, tikslas pasiektas. Tų meninių sprendimų apstu aplink. Tiesiog turėdami laisvų 50 eurų išsinuomavom kamerą ir užfiksavom sekmadienio popietę.

Dainuojat angliškai. Pritariat tiems, kurie sako, kad lietuviškai neskamba?

N.V.: Savo set’e turime lietuviškai ir net prancūziškai parašytų dainų. Aš labiau už idėją, kad kelių kalbų valdymas yra kaip groti skirtingais instrumentais. Geriausias pavyzdys j-rock’as ar k-pop’as, kur priedainiai arba posmai pilni angliškų įterpinių. Kiekviena kalba turi savo tembrą, skambesį, dinamiką ir lietuvių kalba labai skamba. Nemanau, kad laikysimės vienos kalbos ir vis tik artimiausiai vidines būsenas nusako gimtoji kalba – rusų. Juokauju, bet tikrai, manau, bus koks gabalas su rusišku tekstu :D

A.A.: Kaip Nikita minėjo, turim ir lietuviškų tekstų (ateikit į koncertą, išgirsit) ir man asmeniškai lietuvių kalba labai nuostabiai skamba muzikoje, kai tekstai geri, bet bent man dar yra kur pasistengti su lyriškumu gimtojoj kalboj ir išvis sunku rašyti lietuviškai, nes man tai atrodo žymiai asmeniškiau ir intymiau, nei anglų ar kita kalba.

A.M.: Na, jei norite žinoti kiekvieno asmeninę nuomonę, galvoju, kad kalba bent minimaliai turi skambėti dainos stilistikoje. Aš asmeniškai visuomet turėjau problemų su lietuvių kalba, kai norime groti tai, ka grojame, tekstas turi būti ypatingai prisitaikęs prie dainos žanro, jis tiesiog turi lipti, o to dar niekas nėra padaręs ir kol kas skamba mažų mažiausiai keistai (ir taip, mes turime dainą lietuvių kalba).

D.S.: Kuriant ir atliekant ne gimtaja kalba iš dalies gali būti kitu “aš” tuo labiau, kad toli gražu ne visi supras, ką dainuoji ar ką turėjai omenyje savo žodžiais. Kuriant bei atliekant gimtaja (lietuvių) kalba esi lyg nuogas; klausytojas gali lengviau nuskaityti ar tu nuoširdžiai turi omenyje tai, ką dainuoji ar tiesiog užsiimi vaidyba ir pritempinėjimu. Bent jau man taip kažkaip susišvietė.

D.M. Kadangi tokio pasaulinio žinomumo kaip Ariana Grande ar Shaquille O’Neal nepasieksim, lietuviškai dainuoti būtų žiauriai faina. Visi draugų atsakymai teisingai, faktas, bet man pačiam lietuvių kalba yra labai graži, tad kažkaip fainai būtų, jeigu žmonės galėtų laisvai sing alongint ir tai būtų mums gerai pažįstama kalba.

Kaip manote, kodėl Lietuvoje tiek mažai merginų alternatyvinėje scenoje? Shishi, Crucial Features, Ruta Mur, Monikaze ir beveik viskas… Jaučiat trūkumą?

A.A.: Dažnai irgi sau šitą klausimą keliu ir negaliu atsakyti. Iš tikrųjų, man regis, alternatyvą atliekančių merginų turim daug, tik kad nedaug jų išlenda į dienos šviesą. Anksčiau galvojau, kad tai dėl to, kad niekam neįdomūs merginų vokalai, ar kad toms išlindusioms tektų kentėt daugiau nei įprastai nepagrįstos kritikos (tikrai teko to interneto erdvėj matyti) bet dabar matau, kad tikrai yra paklausa ir tam pačiam instagrame atrandu tikrai fainų atlikėjų, bet kažkodėl jos tiek dėmesio nesulaukia.

A.M.: Aš apskritai atsisakyčiau scenos skirstymo į alternatyvią ir ne, tiesiog atrodo pakankamai slidus reikalas. Be šito, kūrėjų merginų tarsi turime daug, bet pritarčiau, kad ne visos susilaukia dėmesio. Tačiau dėmesys taip pat reikalauja įdirbio ir ne visos žino, kokiais būdais to dėmesio gauti, galbūt ne visos turi tam galimybių. Visgi, nemanau, kad tai yra nekintantis status quo ir taip bus visada ;)

N.V.: Jų netrūksta, jos dar repetuoja. Ateinančiais metais, manau, pamatysime daug naujų vardų tiek “Tamstos”, tiek “Lofto” organizuojamuose konkursuose. Reikia dar šiek tiek palaukti.

D.S.: Nežinau

D.M. Nežinau ir aš. Aš nejaučiu, bet visom naujom grupėm realiai džiaugiuosi, kurios atsiranda. Nelabai svarbu, ar ten moterys, ar vyrai.

Kas jums sukelia intensyviausias emocijas gyvenime?

A.A.: Iš tikrųjų tai turbūt gamta, jeigu kalbant apie teigiamas emocijas. Apie neigiamas, ko gero, aš pati jas sau sukeliu intensyviausias.

A.M.: Šiaip, geras klausimas, nes tik dabar mane privertė suvokti, jog tai būtų santykiai xD

N.V.: Mano draugai ir koncertai.

D.S.: Man irgi gal koncertai – tiek grojant, tiek klausant. Tuo labiau, kad tų patiriamų intensyvių emocijų spektras gan platus – nuo visiškos ekstazės iki absoliutaus nusivylimo ir krindžo.

D.M. Man tai faktas, kad darbas. Ta prasme, emocijų rollacoasteris. Bet čia ir geraja prasme. O dar, ko gero, žmonės, kuriuos myli. I guess.

Kalbate tik apie pozityvias emocijas? Paprastai alternatyvinėje scenoje daugiau dėmesio skiriama būtent negatyviajai pusei, nes visas pozityvas išdainuojamas popscenoje…

A.A.: Kaip išvis apie pozityvias emocijas dainuoti!?

A.M.: Mūsų bosistas labai gerai pasakė: it’s ok to be sad – tai būtų viena esminių žinučių. Visi žinome, ką reiškia liūdesys ir tai suprantame. Manau, kad tuo ir žavūs šie laikai, kad vis daugiau kalbama apie žmogaus vidinį pasaulį ir čia atsiranda vis daugiau vienybęs, iš to kyla tas nenuneigiamas pozityvas, suprask: žinau, kaip jautiesi, tai neamžina, bet kol taip yra, leisk man papasakoti savo istoriją, kad žinotum, jog nesi viena(s).

D.S.: Manau, muzikoje ir šiaip kūryboje dažnai per daug koncentruojamasi į kraštutinai teigiamas ir neigiamas emocijas. Manau, kūryba yra gyva tada, kai atspindi visą kontinuumą kūrėjo afektinių būsenų. Tuo labiau, kad mūsų mintys, veikla, o taip pat ir kūryba turi daug įtakos mūsų nuostatoms. Turiu omenyje, kad nuolat kurdamas tik liūdnus tekstus ir minorines melodijas gali užsiloopinti ir įtikinti save, kad iš tikrųjų esi nuolat liūdnas, klaidingai manysi, jog gyvenimas tau yra neteisingas ir blogas. Kitaip tariant, žmogaus nuostatos ir kūryba gali būti susiję abipusiu ryšiu if that makes sense. Disclaimeris: Nesakau, kad nuolat liūdnu būti blogai, visiems visaip būna ir neįmanoma generalizuoti visų žmonių emocinio pasaulio ir jo veikimo (it’s ok to be sad). Visgi, manau, svarbiausia kurt apie tai, kas sėdi ant dūšios, kad ir kas tai bebūtų, kad kūryba atspindėtų autentiškas patirtis, kad ir kokios jos kartais bepasirodytų lėkštos. Ką žinau, gali būt kad visiškai nusišnekėjau.

D.M. Aš manau ir taip, ir taip galima. Negatyvios emocijos lengviau persiduoda, pačios iš savęs jos yra įdomios. Mes žmonės esam sadomazochistai, mums patinka, kai skauda, kai negera ir pan. O kai dar kažkas tai įprasmina viena ar kita forma, išvis susitapatinam. Bet geros emocijos yra fainai. Pavyzdžiui, Eglės Jurgaitytės “Laiminga diena” – na, kokios čia blogos emocijos?