Jurgis Masilionis emocijas išreiškia kilohercais ir decibelais

Daugelis jūsų apie šį žmogų turbūt net negirdėjot, tačiau tikrai klausėtės jo “padarytų” muzikos įrašų. Prieš 5 metus Jurgis Masilionis po studijų Anglijoje grįžo į Lietuvą ir Vilniuje įkūrė „Eleventy-One Audio“ studiją, kurioje jau spėjo padirbėti su ba., Timid Kooky, Flash Voyage, Abudu, Free Finga, Arklio galia ir kitais šiandieninės lietuviškos alternatyvinės muzikos kūrėjais.

Sovietiniais laikais studijinį garso įrašą galėdavo pasidaryti tik “patvirtinti” vokaliniai instrumentiniai ansambliai. Po Nepriklausomybės atgavimo į studijas galėjo patekti visi norintys, tačiau ten dažniausiai susidurdavai su visažiniu Garso Inžinieriumi, kurio muzikos suvokimas pasibaigdavo progresyviuoju roku ir kita “rimta” muzika. Tokie “guru” nevengdavo pasakyti, kaip reikia daryti arba tiesiog nukirsdavo, kad nemoki groti, jei siekdamas išgauti įdomesnį skambesį, ką nors padarydavai ne pagal jo taisykles. Nenuostabu, jog daugelis to laikmečio lietuviškų grupių skamba blogai, nepaisant to, jog kai kurios bandė žengti koja kojon su savo laikmečiu. Tiesiog daugelyje studijų sėdėjo žmonės, kuriems atrodė, kad visa muzika jau baigėsi ir belieka ją atrajoti.

Siekdamas prisidėti prie dabartinės lietuviškos muzikos spurdėjimo, Jurgis, priešingai, nori skatinti tolimesnę jos evoliuciją. “Įsivaizduoju, baisu belstis į didelių studijų duris, kur dirba rimti dėdės, kai nesi susidūręs su šiuo žaidimu, todėl, tikiuosi, palengvinu šiuos pirmuosius žingsnius,” – sako jis.

Kokie pirmieji tavo garsiniai prisiminimai iš vaikystės lietuviškame majamyje – Marijampolėje?

Paauglystėje “Majamyje” nebuvo daug muzikinio judesio. Didžiausias įvykis, kai kolegos marginalai suorganizuodavo rūsio pankroko koncertus. Pamenu, su kokiu entuziazmu stumdėmės grojant dr. Green, SC, bu-by, Tylus Spengimas ir kitiems to laikmečio hardcore scenos švyturiams. Bet šie koncai būdavo retai, todėl visas muzikinis džiaugsmas buvo įrašytoje muzikoje. Pameni, buvo toks dalykas last.fm?

Labiau pamenu myspace.com ir soulseek’o pradžią… last.fm buvo toks kaip spotify prototipas, ar ne? Bet tu iškart peršokai į paauglystę. Turėjau omeny, pusiau pasąmoninius vaikystės garsus, pavyzdžiui: radijo traškesys virtuvėje, lietaus barbėjimas į palangę ar kurio nors giminaičio balso tembras…

Iš tokių pasąmonės klodų galbūt pamenu namuose griaudint Queen’ų “Bohemian Rhapsody” iš juostinio magnetofono. Žinoma, viskas su vaikiškais klausos parametrais, kurių pusės, ko gero, jau esu netekęs. Atsimenu, jau šiek tiek sąmoningesnis, ant patefono labai mėgau sukti Kabarrreto tarp Girrrrrnų plokštelę.

Koks buvo muzikos pamokų vaidmuo mokykloje? Mano atveju, tai buvo laikas nusirašyti kitų dalykų namų darbus, pasikalbėti su draugais arba pamiegoti. Nors kartais būdavo visai smagu kartu padainuoti…

Man panašiai kaip tau ir, ko gero, visiems muzikos pamokos buvo pramoginio pobūdžio laiko leidimas. Tikrai būdavo smagu su visa klasiokų chebra dainuoti “Gintarai” ar “Kelias į mokyklą”, dar – pagroti “geltonaja” dūdele, kuriai užsirašydavai TAB’us, nes natų nežinodavai. Bet kažkokių gilesnių muzikinės teorijos žinių neparsinešiau. Ne dėl to, kad jų nebuvo stengiamasi suteikti, bet dėl visuotinio nusiteikimo, kad tai – nesvarbu. Manau, ir šiandien muzikos pamokos mokykloje dažnai yra tik formalumas, svarbiau juk išmokti apie… mitochondriją.

Dažniausiai visi nori būti scenoje, o ne užkulisiuose ar juolab belangėje studijoje. Prisipažink, juk bandei pats groti?

Bandžiau, aišku, aštuntoje klasėje, kaip ir pridera kiekvienam aštuntokui, grojom koverius, gyvendamas UK grojau poroje grupių. Bet meilė garsui ir įrašams atsirado ne kaip grojimo pakaitalas. “Daryti” įrašus ar garsinti koncertus ir taip prisidėti prie kitų patiriamo džiaugsmo yra atskiras potyris, atnešantis man daugiau pasitenkinimo nei grojimas.

Mintis studijuoti „De Montfort“ universitete Lesteryje kilo pakeliui į tuometinį darbą sandėlyje klausant Wolfmother “White Unicorn” – iki tol niekada negalvojai, kad nori gerai įrašyti būgnus ir visą kitą?

Haha, čia momentas, kurį kadaise minėjau kitame interviu. Pamenu suvokimą, kad ne vien muzika, tačiau ir jos pateikimas turi didelę galią. Tačiau iki tol iš tikro nelabai įsivaizdavau apie įrašus ar koncertų garsinimą – staiga panorau apie tai sužinoti kuo daugiau. Kadangi priminei, dabar vėl paklausiau White Unicorn. Ir galiu pasakyti, tembriškumas, spalvos ir pats skambesys tikrai įdomesni nei pati muzikinė kompozicija. Bet tame ir yra šio amato esmė – dėl gerų inžinierinių sprendimų klausytojui atrodo, kad muzikantai groja daug prasmingiau.

Nebuvo minties likti Anglijoje? – juk tenykštė muzikos industrija gerokai priekyje, palyginus su Lietuva. Juolab, kad ten jau buvai įsiliejęs į muzikantų bendruomenę, kūrėt gyvos muzikos radijo laidą „New Music Social“.

Londonas yra vienas pasaulinės muzikos industrijos centrų, kaip ir Nešvilis Tenesyje. O žinai, ką sako apie Nešvilį? Kad visi “Uber” vairuotojai ten – garso inžinieriai. Visi svajoja dirbti ir pasižymėti istoriniame rokenrolo mieste. Nežinau, ar likęs UK, galėčiau išgyventi vien iš to, kuo užsiimu dabar.

Ką reiškia tavo studijos „Eleventy-One Audio“ pavadinimas?

Pavadinimą “Eleventy-One” sugalvojau kaip priminimą, kad nereikia žiūrėti į save pernelyg rimtai, kad muzikoje svarbiausia – endžojinti. Bent jau mano dvidešimtmečiam protui taip atrodė.

Studijoje, kur šiuo metu dirbu, glaudžiamės keliese, todėl sunkiausia dalis ką nors planuojant – suderinti visų kalendorių. Viskas gana D.I.Y.

Kokį pirmąjį atlikėją įrašei?

Mano pirmoji studija Vilniuje buvo tiesiai virš senosios Ozo kino salės, kur dirba legendinis kino mechanikas Valdemaras Isoda (linkėjimai jam!). Ten daryti įrašus buvo sudėtinga, kadangi vakarais vykdavo kino seansai. Kartais į tuos seansus neateidavo žiūrovų, Maestro Valdemaras ateidavo ir sakydavo kad ‘daba galit daryt vudstoką’, vangiai kilsteldamas velnio ragų gestą. Būdavo ir taip: suplanuoti du seansai, o žmonės ateidavo tik į antrąjį – reikėdavo nutraukti darbą pačiame įkarštyje, nes 5 žmonės atėjo pažiūrėti “Riešutų duonos”.

Pati studija buvo labai įdomi, nes ten taip pat kadaise buvo kino salė. Atlikėjai grodavo ekrano patalpoje, operatorinė buvo ten, kur anksčiau stovėjo projektorius. Dar pamenu kaip su kolega Gyčiu mūrijome projektoriaus angas tarp šių patalpų.

Pati pirmoji grupė, kurią čia įrašinėjau, buvo mano bičiuliai iš Anglijos Preacher and The Bear. Jie atvažiavo į Lietuvą aplankyti manęs ir ta proga suorganizavom labai gerą koncertą Kirtimų kultūros centre bei įrašėm albumą senojoje studijoje. Paskui per šitos šaikos gyvenimus praūžė įvairių vėtrų ir šio albumo taip ir neišleidome…

Kurių kolegų iš Lietuvos ar pasaulio darbai tau patinka savo stiliumi, skambesiu ar požiūriu į dalykus?

Vienas mano mėgstamiausių prodiuserių – Phill Ek, jo darbai (Fleet Foxes, Walkmen ir kt.) pasižymi skaidrumu ir nepastebimumu. Tokio stiliaus įrašai, kuriuose inžinieriniai sprendimai nematomi, nesiekia atkreipti dėmesio į patį mediumą, o tarnauja muzikai, mane pastaruoju metu labai žavi.

Iš kitos pusės patinka Jarvis Taveniere stilius, kuris yra daug šiurkštesnis (Vivian Girls, King Gizzard and the Lizard Wizard ir kt.), o pats skambesys jau yra stilistinis pareiškimas.

Bet dažnai įsimyliu albumo ar kūrinio skambesį ir nesuasmeninu už jo esančio prodiuserio, stengiuosi išlaikyti šiek tiek mistikos šiame mene ir bandau pasisemti žinių ir įkvėpimo nesusiedamas darbų su pavardėmis.

Kiek tavo darbe fizikos ir kiek ezoterikos?

Manau, smagiausia šio darbo dalis, kad esi būtent tokioje vietoje, kur šie du dalykai susijungia. Emocija išreiškiama kilohercais ir decibelais.

Sunku, o gal net neįmanoma atsiriboti nuo asmeninių simpatijų. Ar patinkantį atlikėją įrašinėti lengviau? Ar garso įrašų studijos klientas visada teisus?

Kai įjungi darbinį režimą, pamiršti, ar tau patinka, ar nepatinka, tuo momentu klausai ir mąstai kitomis kategorijomis. Todėl dažnai mėgstamą atlikėją šiek tiek “sudėvi”, o su mažiau patinkančiu susitapatini, norėdamas kad patiktų labiau.

O dėl “klientas visada teisus”… dirbant prie įrašų dažnai būna įvairiausių diskusijų: dėl skambesio, partijos, lyriksų, tempo. Jaučiu, kada dirbant kartu, įgauni privilegiją pareikšti savo nuomonę, dažniausiai vedančią link kompromiso, tačiau jei muzikantas sukryžiuoja rankas ir nejuda iš vietos – tenka nusileisti, juk tai – jų daina, ne mano. Arba padarai pagal save ir tuomet duodi muzikantams suprasti, kad tokia ir buvo jų idėja. Tai – irgi variantas.

Ką darai, kai po kelių valandų, dienų, savaičių vis dar “neskamba”?

To paties dalyko klausymas daugybę kartų yra kaip žiūrėjimas į saulę – net ir nukreipęs žvilgsnį, vistiek matai tik išdegusią dėmę. Taip ir klausoje įsispaudžia dainos ar konkretaus instrumento formos žymė ir nebegali objektyviai girdėti. Apskritai, klausa labai klastinga ir nesuprantama juslė. Dažnai būna, kad kovoji su kokiu nors kūriniu ir, atrodo, nebėra kur eiti tolyn, bet sugrįžti kitą dieną pailsėjęs ir sprendimas – akivaizdus. Taigi reikia nepamiršti daryti petraukų, leisti ausims atsistatyti. Ir vis nepamiršti palaikyti atskaitos taško – nuolat klausyti pasaulyje jau egzistuojančių įrašų.

Tavo kolega, tiesa daugiau dirbantis koncertuose, Tomas Verbaitis sakė: „Esu priemonė atlikėjui tobulėti“. Žinomas prodiuseris Rick Rubin stengiasi atskleisti geriausias atlikėjo savybes. Tuo tarpu tu minėjai, kad tavo darbas – “suteikti kelią dainai sklisti be jokių trukdžių”?

Mano pagrindinė paskirtis – suteikti jauniems atlikėjams mediumą ir galimybę būti išgirstais. Nuo seno svajojau, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau grupių, kuo daugiau žmonių užsiimtų kūryba ir norėtų tapti vis geresniais, vis įdomesniais. Todėl pagrindinė mano funkcija – prisidėti prie šito spurdėjimo ir skatinti tolimesnę muzikos scenos evoliuciją. Savo sukaupta patirtimi pasidalinu su scenos naujokais, kad jie turėtų kokį nors materialų savo muzikos įamžinimą ir tai suteiktų prasmės eiti toliau. Įsivaizduoju, baisu belstis į didelių studijų duris, kur dirba rimti dėdės, kai nesi susidūręs su šiuo žaidimu, todėl, tikiuosi, palengvinu šiuos pirmuosius žingsnius.

Pastaruoju metu dirbai su dauguma Lietuvos alternatyvinės scenos kūrėjų. 2012-aisiais, dar būdamas Anglijoje, išskyrei Colours of Bubbles ir Avaspo. Dabar turbūt paminėtum žymiai daugiau pavadinimų. Ar šiandieninėje lietuviškos muzikos kartoje netrūksta, kaip sakei, “spurdėjimo”: noro būti įdomesniais, originalesniais, išsiskirti, atrasti kažką savito?

Tada, 2012-aisiais, Lietuvos sceną mačiau tik iš tolo, pats joje nedalyvaudamas, gali būti, kad ne iki galo teisingai įsivaizdavau, kas joje vyksta. Noriu tikėti, kad nuo tada kažkas pasikeitė. Manau, yra daugiau įdomesnių pradedančiųjų grupių, nes keičiasi mados, išsiplėtė skonių paletės, žmonės mažiau drovisi išreikšti jausmus. Tikiu, vyksta daug krutėjimo, tikriausiai daugiau, nei spėju susekti, ir tai džiugina.

Ir vis dėlto, kai kurie dalykai lieka nepakitę visą dešimtmetį. Pastebėjau, kad Lietuvos indie scenos mažumas mums visiems vis dar yra ‘blessing and a curse’. Iš vienos pusės, muzikantams sąlyginai nesunkiai pavyksta sulaukti pripažinimo ir tapti mėgiamais, groti didžiuosiuose festivaliuose, susilaukti spaudos dėmesio ir išgirsti save radijuje. Tačiau tada atsitrenki į sieną su dideliu tagu ‘o ką dabar?’ Kartais šitas keistas mastelis, kai visi ekstremumai yra labai arti vienas kito, sujaukia motyvacijos kompasą. Todėl manau, kad kelias į šviesesnį rytojų dar nenutiestas, mes visi kartu jį tebetiesiam.

Sakei, “su garsu dirbantis žmogus turi nenustoti klausytis ir semtis įkvėpimo bei patirties iš viso to, ką girdi aplinkui.” Kas tave įkvepia pastaruoju metu?

Pastaruoju metu džiaugiuosi atsikratęs bereikalingo traibalizmo, susijusio su muzika ir pradėjau mėgautis daug daugiau muzikos nei anksčiau, nes nebeliko noro pritapti ar būti madingam. Todėl dabar iš naujo atrandu daug ką, kas anksčiau man atrodė ne cool. Nežiūrėdamas į muziką kaip aksesuarą, pasidovanoji visą spektrą nepatirtų jausmų.

Pažįstamas jausmas – nepriklausomybė ir laisvė klausyti tai, ko nori, o tai ne tai, ko reikia. Kas iš tokių anksčiau ne cool tave labiausiai nustebino?

Džiaugiuosi atsikratęs ironiškos pozos klausant klasikinio roko ar 80’s popso. Neseniai naujai išgirdau Soft Cell ir Devo, atradau ir Steely Dan. Dabar, kol šitai rašau, grotuvas atsisuko ties Rush – dar viena puikia grupe, iki kurios anksčiau neatvedė asociacijos su gražiais rūbais ir šukuosenomis.

Taip pat bandau prisijaukinti juodą metalą, kuris, pasirodo, yra labai gyvybingas ir išlieka fresh, nieko nenustebinsiu paminėdamas Mgła ar Amenra.

Naujausias atradimas, kai buvau supažindintas su Mr. Bungle. Ypatinga patirtis, po jos niekada nebebūsiu toks pat.

Su kuo dabar dirbi, ir kaip tavo darbą paveikė covid’inė situacija?

Dėl karantino kurį laiką nebuvau studijoje, atrodė neatsakinga eiti dirbti ten, kur aplink daugybė kitų žmonių ir įmonių, kai visas pasaulis sėdi namuose. Dabar, kai visus jau apėmė crisis fatigue, vejuosi dėl karantino nutrūkusius projektus, baigiau Candee Train albumą, tuo pačiu prodiusuoju naujesnių grupių kūrinius – Pound Below, Indieca.

Taip pat, kadangi studijoje darbas sustojo, buvau kuriam laikui išvažiavęs į kaimą, pas grupę Abudu, kur įrašėme keletą dainų jų naujam albumui. Buvo labai smagu pakeisti aplinką ir dirbti kitokiu režimu: pabusti ryte, užkurti pečių, kartu papusryčiauti ir neskubant eiti skaptuoti rokenrolo muzikos.

Dauguma pažįstamų muzikantų užsidarymo laikotarpiu kūrė kažką naujo, todėl nusimato gera vasara su daug naujos muzikos, prie kurios, tikiuosi, prisidėsiu ir aš. Niekas iš tikro nežino, kada sugrįš normalūs koncertai, be 2 metrų tarp žmonių ir be tylaus nerimo. Todėl kurį laiką muzikinius potyrius patirsime klausydamiesi įrašų, kas nėra taip blogai.