Kitą savaitę išleidžiamas debiutinis Bleach Cult albumas “Summertime Whiteout”. Tai – filmų garso dizainerio Vyčio Purono, buvusio lo-fi synth pop grupės Soy Farm nario projektas: tekstūriškas, tiesmukas, persmelktas saldžiais ir jaukiais retro sąskambiais bei deviantiškai tyrinėjantis post-punk bei minimal wave estetiką. Iš dalies tai primena vėlyvuosius Alex Zhang Hungtai ir jo Dirty Beaches/Last Lizard tyrinėjimus. Paskutinį kartą su Vyčiu kalbėjomės prieš 10 metų Soy Farm vinilo “Obsession” pasirodymo proga. Jį išleido didžėjaus Manto T vadovaujamas leiblas “Partyzanai Pop”, kuris rudenį žada išleisti ir “Baliklio kulto” plokštelę.
Vytis Puronas – garso režisierius. Per pusantro dešimtmečio trunkančią karjerą dirbo prie daugiau nei pusšimčio kino filmų Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje, restauravo lietuvių dokumentinio kino antologiją, kūrė garso dizainą interaktyviems ir virtualios realybės projektams. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kino ir televizijos katedros docentas. Kuria ir atlieka muziką analoginiu moduliniu sintezatoriumi.
Migloto ambient pop istorija „Summertime Whiteout“ fantazuoja apie septintojo dešimtmečio banglenčių kultūrą ir romantizuoja neišnykstančias paauglystės dilemas. Albumo skambesio esmė – spontaniški ir skoningai netobuli sintetiniai garsai, banguojantys per kasdieniškas situacijas. Moduliniu analoginiu sintezatoriumi gyvai atlikti motyvai užfiksuoti be pakartotinių dublių ar daugiasluoksnių partijų – taip išvengiant nesibaigiančių tobulybės paieškų ir išsamių korekcijų. Įrašytas naktimis namų aplinkoje, albumas vengia pompastikos, rafinuotumo ir sudėtingumo bei naudojasi šiurkščiomis, ankstyvojo rokenrolo įkvėptomis idėjomis. Kreivos dreifuojančios analoginės boso linijos, pulsuojančios tekstūros ir polichrominis vokalas. Be būgnų ar gitarų.
Bleach Cult „Summertime Whiteout“ skaitmeniniame ir vinilo formate išleidžia “Partyzanai Pop” įrašų kompanija, savo kataloge turinti Golden Parazyth, Colours of Bubbles, ba., Garbanotas, Local Blood, Without Letters, Palmės Žiedas įrašų. Bleach Cult albumo pristatymo pasirodymai rugpjūčio 19-21 dienomis Kaune, Vilniuje ir Palangoje.
Nors muzikos scenoje esi jau daugiau nei 20 metų, kaip tau šiandien skamba pirmasis projektas Soy Farm?
Pradžiai – sureaguosiu, kad „scena“ man asocijuojasi su artistu, atlikėju, kuris yra matomas. Mano dalyvavimas muzikoje visuomet buvo daugiau studijinis, už uždarų durų ir to matomumo niekada nesiekiau. Taigi, virš 20-ies metų esu daugiau scenos paribių dalyvis.
Soy Farm buvo labai organiškai išsirutuliojęs mūsų bendras projektas su Aivaru Onaičiu – kurdavome ir eksperimentuodavome studijoje, įvairiose Vilniaus vietose su tuo metu mums prieinama technika, analoginiais sintezatoriais „Venta“. Visi tie kūriniai pirmiausia atsirado kaip įrašai ir tik vėliau buvo pritaikyti gyviems pasirodymams. Tai, kas pateko į vinilą prieš dešimtmetį, iš tikrųjų buvo sukurta prieš du dešimtmečius. „Obsession“ neklausiau ilgą laiką ir tik neseniai netyčiomis ėmiau ir užsidėjau. Man atrodo, jis pakankamai gerai išlaikė laikmečio testus. Prieš du dešimtmečius buvo didelis electro clash kultas, stiprūs pliauškantys bytai, devintojo dešimtmečio elementai, labai specifiniai daugelio atlikėjų naudojami semplai ir ritmo konstravimo strategijos. Kiekvienas laikmetis turi tas taisykles. Mūsų tai nedomino. Vadovavomės savo intuicija, nesiekėme būti madingi. Laikmečiams keičiantis madingos ritminės partijos, būgnų pasirinkimo estetika ir panašūs dalykai sensta ypatingai greitai. Man atrodo, neblogai išsilaikė tie fragmentai, kur viršų ėmė melodingumas, o ritmų atsisakėme arba rinkomės neadekvačius garso šaltinius. Vokalo apdorojimas vokoderiu kiek naivokai skambėjo tada, panašiai skamba ir dabar. Ir būtent todėl man visai patinka. Savo moduliniame sintezatoriuje turiu „Doepfer“ analoginį vokoderį. Ir nors naujame Bleach Cult albume jo nepanaudojau, manau tikrai įsijungsiu kitam įrašui.
Tiek Soy Farm, tiek ir tu pats, švelniai tariant, šiek tiek užtrukot išleisti savo debiutinius įrašus. Kodėl taip nutiko?
Čia yra kelios priežastys. Visų pirma, Soy Farm prasidėjo kaip nuoširdus eksperimentas be ambicijų. Tai, ką sukurdavome, keliaudavo tik nedideliame klausytojų rate Vilniuje ir jame evoliucionavome. Mantas T ir „Partyzanai“ palaipsniui mus uždegė savo entuziazmu ir paskatino tarsi uždokumentuoti tą kūrybos etapą, tam tikra prasme suarchyvuoti laikmetį. Matyt turėjo praeiti kažkiek laiko, kad tuos įrašus finalizuotume jau kitoje erdvėje, kiek atitolę nuo kūrybos proceso. Procesą užbaigėme jau Londone, nesiekdami pagerinti, pritaikyti naujoms madoms, o užfiksuodami tą pirminį paprastumą. Kaip buvo pradžioje, taip ir turėjo nugulti į vinilą.
Man irgi keista, kad Bleach Cult albumas – debiutinis. Nebuvau išnykęs, didžiulis kūrybinis procesas vyko kino garse, menuose, interaktyviuose projektuose ir t.t. Tiesiog neviešinau savo muzikinės kūrybos, o auditoriją pasiekdavau kitais būdais. Formaliai – taip, debiutas užtruko.
Galbūt tai susiję ir su mano asmeniniais įsitikinimais – labai nemėgstu tuščiažodžiauti. Jei neturiu ko pasakyti, tiesiog tyliu. Kalbu tik tada, kai turiu ką pasakyti. Produktyvus esu kino pasaulyje, ten yra komandinis darbas, bendro rezultato siekimas ir aiškūs terminai. Savo kūryboje neturiu tikslo būti produktyvus. Su Bleach Cult turiu apie ką kalbėti, turiu istorijų ir įspūdžių, kuriais noriu pasidalinti.
Bleach Cult yra pirmasis projektas, kurį galima vadinti soliniu. Ar tai ilgus metus brandintas skambesys ar pastarojo meto sumanymas?
Bleach Cult yra pastarojo meto sumanymas. Daugybę metų praleidau garsus dėliodamas ekrane ir manęs tas procesas netenkino. Esmę užgoždavo per platus įrankių pasirinkimas, per gilios manipuliavimo galimybės, nuolatinės ir nesibaigiančios tobulybės paieškos. Montuojant filmo garso takelį, efektus, karpant dialogo frazes ir ieškant objektyvios tiesos tai yra tiesiog nuostabi technologija. Gali grįžti ir pataisyti. Bet kūryboje toks principas mane daugiau įkalino, nei išlaisvino. Visada turėjau savo sintezatorių, gitarų, bet jiems reikėjo draugų, juos reikėjo kažkam valdyti, sluoksniuoti, sąmoningai dėlioti. Negalėjau pats vienas su jais groti. Nebuvo to grojimo grupėje pojūčio.
Maždaug prieš septynerius metus nuslydau į eurorack analoginių modulinių sintezatorių formatą. Tai – idealus instrumentas, ideali terpė, buvau labai pasiilgęs to paprasto buvimo garse, be ekrano, be vizualinių dirgiklių, kai gali paliesti, išgirsti, reaguoti ir transformuoti intuityviai be išankstinio nusistatymo. Kaip ir grojant gyvai su kitu žmogumi – susikuria grįžtamasis ryšys. Pakankamai greitai atradau savo braižą ir paletę, ėmiau rinktis modulius, kurie mane išvestų iš komforto zonos, padėtų laužyti išankstinį nusistatymą apie kompoziciją, bet vis dar sektų užduotą trajektoriją. Nebenaudoju MIDI ar išorinių komponavimo priemonių, nenaudoju ir daugiakanalių įrašymo technikų su atskirais sluoksniais – būtent nuo viso to ir pabėgau. Sąmoningai viską atlikau gyvai, grubiai suvesdamas analoginiame pulte ir užfiksavau tik bendrą įspūdį, taip kaip gavosi, su klaidomis ir netikslumais.
Visas albumas – vienas mono takas instrumentinio pagrindo ir vienas mono takas vokalo. Šis tas vyko postprodukcijoje, bet pagrindas nebeturėjo galimybės keistis. To ir siekiau. Nors moduliniai sintezatoriai dažnai siejami su chaosu, triukšmo kultūra, atsitiktinumu ar giliais eksperimentiniais menais, aš visgi norėjau atrasti savo būdą ir įdarbinti tą instrumentą kaip nuosavą rokenrolo ar mini pop grupę. Siekiau tą procesą įrėminti paprastume, įnešti melodingumo ir žmogiškumo.
Kalbant apie skambesį, kuriu bendrą įspūdį, tolimą iliuziją – tarsi grojančios grupės. Tai iluzijai nereikia nei gitarų, nei būgnų. Ritmo iliuziją sukuria tembro pulsavimas. Vokalas įteisina, „legalizuoja“ tuos kūrinius, kaip dainas. Man užtenka tik to miražo.
Savo naująjį darbą pristatai kaip modular synth ambient pop album. Aprašyme atsiranda ir rockabilly bei post-punk be gitarų ir būgnų. Kokias šio albumo įtakas norėtum pabrėžti labiausiai?
Labai nemėgstu nei savo, nei kitų kūrėjų muzikai klijuoti konkrečių žanrų etikečių. Kai manęs draugiškai paklausia „ką groji?“ – nuoširdžiai sutrinku. Kažkam atsakiau „rokenrolą“. Pažvelgę į mano modulinį sintezatorių, priėmė tai kaip pokštą ir nusijuokė. O galbūt kažkas mintyse numoja ranka ir prilipina išankstinę etiketę „noise“, „techno“ ar dar kažką. Bet tas etiketės klijavimas vien pagal naudojamą instrumentą yra klaidinantis. Įvaizdis yra tik iliuzija. Būtent tai aš ir noriu pabrėžti su Bleach Cult. Viskas nėra taip, kaip atrodo. Neturiu įvaizdžio. Savo kūryboje visada siekiu stilistinio neadekvatumo, išėjimo iš komforto zonos, vengiu grynųjų žanrų ir pavadinimų. Greičiau renkuosi kičinį, nei gilų ir sofistikuotą gurmanišką apibūdinimą. Dar pasakysiu: Fuck post-punk. Fuck techno. Fuck jazz. Visada norėjau tai pasakyti (juokiasi).
Post-punk įtakų šiame albume nėra, tas žodis atsirado turbūt todėl, kad mano muzikoje užkoduotas žinutes galbūt greičiau perskaito tie, kas supranta post-punk estetiką. Iki minimumo redukuoti tekstai, paprastos partijos. Komplikuotų aranžuočių, polifonijos vengimas. Bet tai jau greičiau mane pasiekė iš rockabilly. Žmonėms svarbūs paprasti žmogiški dalykai – artimas žmogus, tarpusavio ryšys, geras laiko praleidimas, įvairios paaugliškos dilemos – jos universalios ir aktualios bet kuriame amžiuje.
Bleach Cult simboliai: cukrus, spurgos, kokakola, dažikliai ir dirbtiniai saldikliai. Net dirbtinis saldumas kaip metafora žmonių santykiuose. Be abejo, neįmanoma išvengti įvairių laikmečių, stilių, išorės, aplinkos, socialinių įtakų, todėl tai ir atsispindi mano eklektiškuose pasirinkimuose formuojant skambesį.
Iš muzikos manyje gal kažkiek surezonavo pavieniai gabalai iš septintojo dešimtmečio, bet ne konkretūs atlikėjai ar stiliai. Pašnekesiai su buvusiu Zima būgnininku Sauliumi Drunga „Smalke“, kuris dabar yra puikus scenaristas, padėjo išsigryninti albumo koncepciją. Beveik užbaigtą albumą parodžiau tik dviems žmonėms – Domui Strupinskui ir Tomui Verbaičiui, kuriems esu ypatingai dėkingas už paskutinės minutės pastebėjimus iš šono. Albumo garsą finalizuoti patikėjau italų didžėjui ir masteringo inžinieriui Giuseppe Tillieci, žinomam Neel pseudonimu. Jei rimtai, mano skambesį ir Bleach Cult koncepciją labiausiai įtakojo ne muzika, o popartas, J. G. Ballardo literatūra, banglenčių kultūra, fotorealizmo ir hiperrealizmo tapyba.
Tavo filmografija gerokai turtingesnė nei diskografija. Pabandykim įsivaizduot, kaip galėtų atrodyt filmas, kuriame skambėtų “Summertime Whiteout” garso takelis?
Albumas fantazuoja apie septintojo dešimtmečio banglenčių kultūrą ir romantizuoja nesibaigiančias paauglystės dilemas. Mano galvoje, kiekvienas iš 9 albumo gabalų turi pakankamai aiškią vizualinę išraišką. Tuo remdamasis sukūriau „A Coke With Hollie“ vaizdo klipą.
Truputėlis banglenčių ir kokakolos, paauglių šokiai ir fantazijos ir tas kvietimas į pasimatymą su ne visai aiškia baigtimi. Panašiai ir „Kenny“ – lyg ir kažkas susipažįsta, lyg ir bando užmegzti santykius, lyg ir kažkas gaunasi, bet visgi lieka neaiškumo ir net perversijos prieskonis. Vienoje ar kitoje scenoje veiksmas vyksta ir prieblandoje ar net tamsoje. Bet siužetai vistiek pakankamai polichrominiai ir su pozityvia išeitimi. To cukraus kaip ir atsiranda… Sintetiniai skalbikliai ir balikliai taškosi intensyviai ir užtikrina nepriekaištingą švarą. „Count To Three“ – pusiau įpina į šarlatanišką hipnozės seansą. Įsivaizdavau labai Ballard’išką betoninį daugiaaukštį, veiksmas vyksta ant stogo. Ballard’iškas ir „Magic Roundabout“ – komentaras apie reiškinį korporatyviniame pasaulyje, kai darbuotojas po bemiegės nakties ofise grįžta taksi namo, kol taksi laukia įlenda į dušą ir tuo pačiu taksi grįžta atgal į darbą. Albume išlenda įvairūs pasvaičiojimai apie saulėtą ir nerūpestingą paplūdimio gyvenimą ir žydrą dangų. Hiperrealistinė idilė, kurioje visi šypsomės ir džiaugiamės. Norėjau spalvingos ir šviesios albumo grafikos – dizainerės Domantės Nalivaikaitės sukurta „Summertime Whiteout“ albumo grafika tas idėjas ir siužetus taikliai komunikuoja.
Filmuose dažniausiai dirbi kaip garso režisierius. Papasakok truputį daugiau apie šią profesiją. Nuo kuo viskas prasidėjo?
2002 metais pradėjau vis dažniau lankytis Londone. Po poros metų persikrausčiau ten gyventi. Turėjau aiškų tikslą – plėsti savo akiratį, įgyti patirties kino garso postprodukcijos srityje. Tik taip ir ne kitaip. Nežinau, kodėl tuo metu nepuoselėjau vilčių dirbti muzikos industrijoje, bet būtent darbas garso studijoje kino kontekste man atrodė ypatingai magiškas ir viliojantis. Pakankamai greitai pasisekė rasti tinkamas duris ir tinkamu metu prie jų atsidurti. Įsidarbinau didelėje postprodukcijos kompanijoje „Molinare“, Soho rajone, pačioje industrijos širdyje. Pirmomis dienomis rūšiavau kino rites ir skaitmenines vaizdo kasetes archyve, bet gan greit atsidūriau montažinėje, vėliau asistavau garso suvedimo režisieriui. Tuo metu pagrindinė studijoje kuriama produkcija buvo dokumentika tokiems klientams kaip „BBC“ ar „National Geographic“. Tai davė labai daug ir suformavo mano profesinę pasaulėžiūrą. Gan anksti atkreipiau dėmesį į ydingas ir prasmingas kino industrijos praktikas.
Vėliau nusprenžiau dirbti Londone kaip laisvai samdomas garso režisierius. Po pusantrų metų atsidūriau kitoje kompanijoje, buvo pati video-on-demand platformų pradžia, spartėjo duomenų srautas, taigi patekau į tokią daugiau new media terpę.
Mano, kaip kino garso režisieriaus, darbas – nuolatinis ieškojimas, kaip filmui suteikti vientisumo įspūdį, kaip įgyvendinti režisūrinius tikslus, kaip garsų pagalba scenai sukurti „aurą“, dramatinį efektą. Ir likti nepastebėtam. Paradoksalu, bet gerai atliktas garso režisieriaus darbas – kada jis nepastebimas, kada jis tampa kino tikrovės dalimi.
Kuris darbas kine tau buvo didžiausias iššūkis ir kodėl?
Kiekvienas naujas filmas man yra iššūkis. Pastebiu, kad netampa nei lengviau, nei sunkiau. Į kiekvieną naują filmą žiūriu kaip į naują dramaturginių tikslų audinį. Negali viskam pritaikyti vieno trafareto. Galų gale, kiekvienąsyk stengiuosi pasijausti pradinuku. Išsitrinti visus savo nusistatymus ir į procesą žiūrėti taip, lyg tai daryčiau pirmą kartą. Tai man suteikia galimybę būtent tam konkrečiam filmui surasti tinkamiausią techninį ir meninį sprendimą. Kiekvienas filmas turi savo individualią istoriją, filmavimo aplinkybes, estetinę išraišką. Kiekvienas režisierius turi savo viziją ir tikslinę auditoriją. Filmas – komandinis darbas. Vieni kitus papildydami ir įnešdami savo srities išmanymą, sukuriame bendrą rezultatą. Žiūrovas to greičiausiai neįvertina, bet daug didesnis iššūkis ir daug sunkesnis procesas būna kukliame buitiniame filme nei specialiųjų efektų pilname filme. Stiprūs vizualiniai sprendimai įgalina garsus, o garsai įgalina vaizdus. Elementai sulimpa ir susikuria stiprus efektas. O paprasta, buitiška situacija ir statiškas vaizdas garso režisieriui ir visai filmo komandai yra daug didesnis iššūkis. Neturime kur pasislėpti. Tyliai virtuvėje besišnekučiuojantys du personažai yra daug sudėtingiau, nei nuo žemės drebėjimo sugriūnantis ir gabalais subyrantis pastatas bei panikuojanti minia. Kiekviena situacija reikalauja naujo požiūrio. Galų gale, nuolat keičiasi technologija. Man patinka su kiekvienu filmu sugrįžti į pradinį tašką ir ieškoti tą dieną prieinamo tam filmui tinkamiausio sprendimo.
Esi diplomuotas architektas. Kiek šis išsilavinimas padeda/trukdo tam, kuo užsiimi dabar? Galima vadinti tai garso architektūra?
Joks išsilavinimas netrukdo, o išlaisvina. Studijavau dizainą, studijavau architektūrą, studijavau garso menus. Moku ir braižyti „AutoCAD“, ir programuoti mikrovaldiklius interaktyvioms situacijoms. Visi šie dalykai susiję. Nėra blogos specialybės. Neatmetu, kad ateityje norėčiau pasigilinti į tiksliuosius mokslus, ar, tarkime, psichologiją. Tikiu, specialybių mišinys ir tarpdisciplininiai reiškiniai ir yra ta sveikoji eklektika.
Kalbant apie garso architektūrą… Taip, yra tame daug tiesos. Yra pakankamai paplitęs mūsų specialybės pavadinimas – garso dizainas. Galbūt ne visuomet teisingai naudojamas, bet iš esmės labai logiškas. Architektūra, grafinis ar produkto dizainas yra taikomasis menas. Tikslas – atsižvelgiant į situacijos lūkesčius, rasti sprendimą. Taigi, nebūtinai projektuojamas tiltas, o projektuojamas procesas kaip persikelti per upę. Taip ir su garsu. Jeigu žiūrime į tai, kaip į taikomąjį meną – nebūtinai reikia kurti rokinį gabalą su būgnais ir gitaromis, galima projektuoti garsinę patirtį, sukuriančią tą pilnumo iliuziją žemuose ir aukštuose dažniuose, pulsuojančią laike. Visus mano studijuotus dalykus sieja bendras procesas – komponavimas. Erdvėje, tūriuose, formose, spalvose, garsuose… Elementų tarpusavio santykiai ir santykiai su aplinka. Jų funkcionalumas. Eksperimentinė muzika gali būti nefunkcionali. Popmuzika – turi būti funkcionali. Turi būti komfortas, nes klausytojas turi savo lūkesčius. Eksperimentinis kinas gali nesilaikyti taisyklių, bet filmas, skirtas kinoteatrų auditorijai, turi būti funkcionalus, niuansuotas. Garsas turi būti ergonomiškas.
Savo laiku remiksavai kitų atlikėjų kūrinius, tačiau pastaruoju metu esi pasinėręs į kiną. Pats garsas tapo įdomesnis už muziką?
Negaliu būti kategoriškas. Visi dalykai turi savo prasmę, turi savo laiką. Visiems procesams vykti vienodai intensyviai – tiesiog nepakanka laiko. Ir čia turbūt yra didžiausias mūsų visų iššūkis. Ir didžiausia priežastis, kodėl viskas išsitęsia, užtrunka arba niekada taip ir neįvyksta. Yra ir asmeninis gyvenimas, ir profesinė, ir kūrybinė veikla, savirealizacija – visi tie dalykai konkuruoja dėl dėmesio. Motyvų ir įvairių stadijų darbinių versijų turiu keliems albumams, be ne visus juos nusprendžiu užbaigti iki galo. Prioritetai dėliojasi savaime. Kalbant apie remiksus, ne taip seniai remiksavau Garbanotas gabalą „Should Your Name Be Love“ – man smagu pritaikyti savo požiūrį ir paletę kitiems atlikėjams.
Prieš 10 metų labiausiai norėjai pamatyti Silver Apples ant stogo Niujorke… Koks koncertas labiausiai intriguotų dabar?
Neįtikėtina, kad būtent taip sakiau prieš 10 metų. Neįtikėtina ir netgi verčia sunerimti tai, kad 2020-aisiais vis dar galvoju panašiai. Vis dar norėčiau to Silver Apples koncerto ant stogo… :)
Tame pačiame interviu sakei: “A-ūūū! Kur gi jūs, siauradžinsiai emo jaunuoliai su elektrifikuotais instrumentais ir užtrumpintais sintezatoriais pusbalsiu kniaukiantys į pačius pigiausius mikrofonus?! A-ūūū! Norisi daugiau nuoširdžios, poetiškos, neteisingos muzikos.” Ką randi įdomaus šiuolaikinėje LT scenoje?
Situacija pasikeitė kardinaliai. Tie emo ėjo ir nuėjo. Bet ir nuoširdžios, ir poetiškos, ir neteisingos muzikos jau yra pasirinkimas. Ir kniaukimas pusbalsiu vis gerėja. Visų pirma, jau užaugo ta nauja karta. Tie žmonės, kurių gimimo data prasideda dvejetu. Man jie labai patinka, aš juos labai branginu ir palaikau. Jie jau kuria esminį pokytį. Jie kitaip mąsto, kitaip vartoja informacijos srautą. Naujoji karta – daug eklektiškesnio skonio, nes turi priėjimą prie visų laikmečių visos muzikos ir ją atsirenka patys. Mes turėjome po vieną kasetę ir su ta kasete gyvendavome mėnesius ar net metus. Iš to išsimušti reikėdavo didelių pastangų. Nauja karta – žymiai mažiau kategorizuoja pagal žanrus, daug mažiau stigmatizuoja, yra daug atviresni.
Įdomu tai, kad lietuviškoje popmuzikoje vis dar vyrauja atsargumo ir baimės rizikuoti jausmas. Ir tas proveržis, kad turėtume užsienio rinkai įdomių popatlikėjų, kažkaip nelabai vyksta. Ir čia ne pinigų klausimas. O į šoną nuo pop turime labai įdomių reiškinių. Tai savitą braižą formuojantys ir kuriantys jaunieji atlikėjai bei kompozitoriai. Jiems „šiubidiubap“ nebėra ta vienintelė džiazo laisvė po muzikos mokyklos, jie jau ieško naujų saviraiškos formų, yra estetiškai išprusę ir gan anksti supranta skambesio koncepciją. Arba įkrenta iš netikėtų sričių, perpranta garso montavimo programą ir išaudžia savo originalų skambesį.
Pastaruoju metu mane labai suintrigavo studentų rekomenduoto Naša (Mato Šatūno) eklektiškas skambesys. Be nusistatymo ir bandymo laikytis taisyklių. Yra ir kiek ilgiau muzikos scenoje gyvuojančių, bet turinčių ypatingai gerą pojūtį kūrėjų, kompozitorių. Kai kas gerai suvaldo įvaizdį, susuka užkabinančius vaizdo klipus ir pasiekia tarptautinę auditoriją. Kartais išgirstu, kad dabar kiekvienas yra didžėjus – ir tame yra tiesos, bet toje masėje vis tiek atsiranda išskirtinių reiškinių. Jei rimtai, manau, kad kiekviename laikmetyje yra panaši proporcija išliekančio ir mažiau įsimenančio meno. Dabar yra puikios sąlygos kurti, transliuoti savo žinutę. Labai svarbu rasti tinkamą terpę, kurioje ta muzika skleidžiasi natūraliai, susiburti savo mini muzikos sceną, turėti kad ir minimalų palaikymą.
Bleach Cult vizija patikėjo ir ją labai palaikė Mantas T, todėl ypatingai džiaugiuosi galėdamas sugrįžti ir išleisti „Summertime Whiteout“ vinilą, kaip sakau, su „mieliausiais planetos reiveriais“ „Partyzanai Pop“. Vėl pagauname panašius vėjus ir mūsų banglentės juda ta pačia trajektorija.
Internete:
Komentarai