Vidinė Manfredo “Samogitia”

“Ketvirtus metus Palangą vadinu savo namais. Atradau čia gamtą ir išmokau klausyti savęs, muzikos irgi,” – sako Manfredas ir priduria: “Sėmiau, sėmiau, o šiemet atėjo noras atiduoti atgal ir pradėti kurti dalykus čia.” Rugsėjo 5-6 dienomis Palangoje debiutuos jo kuruojama melomanų sueiga “Samogitia”. Truputį keista girdėti tai iš žmogaus, kurį daugelis įsivaizduoja maišantį sodomiškai-gomorinę “smalą”, vaizduojamą Jeronimo Boscho paveiksluose. Tačiau tai – tik viena jo pusė, vienas žinomiausių veikėjų lietuviškoje šokių muzikos scenoje jau prieš kelis metus paskelbė sau taiką ir nori pasidalinti muzika, daugiau skirta klausymui nei šokimui.

Ketvirtus metus daugiausia laiko Palangoje praleidžiantis Manfredas pirmą rudens savaitgalį kviečia į nedidelę savo kuruotą muzikos sueigą “Samogitia”. Iki šiol šį pavadinimą daugiausia naudojo daugiausia tokios agresyvios jėgos kaip baikeriai ar “Kilkim Žaibu” dalyviai, tačiau Manfredo Žemaitija yra visiškai kitokia: “Samogitia mano galvoje tai – teritorija, bet ne tik geografinė ir etnografinė, bet ir emocinė bei dvasinė. Kviečiu patyrinėti skirtingas Palangos, o ir savo dimensijas, šįkart dvejose unikaliose lokacijose – šeštadienį Birutės parko “Rotondoje”, o sekmadienį ant gražiausio Palangos viešbučio “Vila Komoda” stogo. Trys gyvi pasirodymai, prieš/tarp/po pagrosime kartu su Vladimir Ivkovič. Jei rūpinatės savo sveikata tai reivo nebus, viskas vyks tik lauke, pavakarėmis.”

Nuo kokio kūrinio galėtų prasidėti “Samogitia” Birutės parko rotondoje?

Nuo Broniaus Kutavičiaus “Last Pagan Rites”

Paskutinio mūsų pokalbio pavadinime sakoma, kad paskelbei sau taiką. Kaip sekasi laikytis taikos sąlygų?

Taika niekur nedingo, demonai irgi, bet, norėčiau tikėti, esu ir kovoju geriečių pusėje. Kovojam turbūt visi savaip. Aš bandau pozityvius dalykus kurti. Kelti žmogiškąją dvasią yra mūsų tikroji misija, ypač svarbi dabar.

Apskridai pusę pasaulio, kol iš Panevėžio patekai į Palangą. Kas buvo sunkiausia aukštaičiui įsižeminant Žemaitijoje?

Stipriai nesijaučiu įsižeminęs ar prisirišęs prie jokios vietos, tiesiog ten, kur gyvenu, ten po to norisi ir pradėti kažką kurti. Palanga į gyvenimą atėjo organiškai, kai supratau, kad save geriau išgirsti padeda ramesnė vieta, tad čia pradėjome sugrįžti vis dažniau. Vilniaus gyvenimas irgi niekur nedingo, juk ten ir “Marsas”, ir “Amadeusas”, ir “Opiumas”, ir įrašų studija.

Palangą jau pradedi vadinti namais. Kada viena ar kita vieta tampa namais? Pvz., prieš 3 metus sakei, „Dabar esu Marselyje, taigi, praktiškai namuose.“

Sunku apčiuopti, kas yra miesto dvasia apskritai ir kada būna tas “click”, kai pajauti, kad jautiesi kaip namie. Tai niekaip nesusiję su nekilnojamojo turto įsigijimu ir/ar ten praleistu laiku. Vienoje vietoje užtenka savaitės, kitoje ir per kelis metus neprigyjau. Bet kokiu atveju kalbu tik apie dabartį, o dabar Palanga yra namai.

Pastaraisiais metais Palanga tarsi atgauna savo prarastas pozicijas. Jei vienu metu čia buvo tik “Ramybė”, vėliau atsirado daug įdomių vietų. Kaip visa tai atrodo iš vidaus?

Gal atsigauna ir pačių žmonių supratimas. Palanga visad buvo daugiasluoksnė, turėjo savo dvasią ir savo įdomius žmones, ir Birutės parką, ir Labryčio taką, ir Rotondą, ir Mončio muziejų ir daug kitų įdomių dalykų. Aš gal niekuomet jos gerumo nematavau kavinėmis ar klubais, bet, aišku, “Kablio”, “Rąžės” atsiradimas, Kauno ir Vilniaus verslininku atsikraustymas davė gerų signalų visiems kitiems. Geri pavyzdžiai užkrečia. Palanga jau turi kelis nemažus muzikos renginius, vis daugiau restoranų visokių, vis daugiau užsienio svečių. Kitąmet jų bus dar daugiau. Miesto veidas keičiasi.

Užsiminei, kad “Samogitia“ nėra “dar vienas tūsas”. Kodėl nebesinori tūsų ir kaip tuomet apibūdint šį renginį – perklausos?

Aš gal per anksti renginiui, kuri tikiuosi tęsti, nuolatinės etiketės nenoriu kabinti ir su tūsais neatsisveikinu, tačiau šio jausmas yra būtent toks. Išnirus iš covid-19 blokados, visi turėjome labai linksmą vasarą ir sezoną norisi užbaigti kažkaip ramiau ir intymiau. Be to, nesinori būti kurčiam ir bendrai situacijai, vėl griežtėjančiai tvarkai. Tokia mano nuotaika ir, tikiuosi, kažkam ji irgi bus artima. Viską organizuoju su “Rąžės” klubu. Jie čia jau rengia gražų šokių muzikos festivalį “Vayus”, o aš aktyviai dalyvauju kitoje kasmetinėje pajūrio šventėje – “Ant Bangos”, tad norisi kurti kažką kitko. Kas mane seka ilgėliau, man atrodo, gerai žino, jog mano interesai nesibaigia muzika, skirta diskotekoms. Yra tiek daug kitų dalykų, kuriais noriu pasidalinti, tad tikiuosi, jog kuriame tam erdvę.

Tai nėra tik Brokenchord’o live’as, bet labiau apie tai, kaip tas live’as skamba būtent Palangoje rugsėjo mėnesį, kada šis miestas jau atsikvepia nuo kurorto vaidmens. Man šis metas labai gražus ir norisi jam sukurti garso takelį, gal ir taip galima pasakyti. Iš dalies nieko čia neišradinėjame, bet, rodos, mūsų kraštuose renginių aplinka vis dar nėra tokia svarbi kaip muzika. Norisi, kad tai nebūtų tik muzikos renginys. Laikas, kurį jūs patys turite už jo ribų, gamta ir oras yra tokie pat svarbūs. “Ambientas” kaip terminas pastaruoju metu iškankintas, bet jis čia irgi tinka, nes kalbame apie visą aplinką ir muzikos buvimą jos dalimi.

Nors “Samogitia” ir reiškia Žemaitiją, tikiuosi, mums pavyks sukurti truputi mitinę vietą, kaip kad KLF’ų “Mu-mu land”, kurią kiekvienas supranta kitaip. Nesakiau Visvaldui Morkevičiui, kurio nuotrauką panaudojome posteriui, kad man reikėtų Palangos vaizdų, tiesiog paprašiau jo atvažiuoti ir įsivaizduoti kas Samogitia yra jam.

Samogitia” mano galvoje tai teritorija, ne tik geografinė ar etnografinė, bet ir emocinė ir dvasinė”. Galėtum išplėtoti šią savo mintį?

Visi savo gyvenimą visaip “soundtrekinam”. Vienokią muziką klausome kai liūdim, kitokią – kai linksminamės, dar kitokią, kai norime grįžt kažkur į praeitį. Taip man būnant Palangoje pradėjo dėliotis garso takelis ir naujas muzikos pasaulis. Vieną dieną, eidamas pro Rotondą, klausiau ausinėse Laraaji ir pagalvojau, kad tai būtų graži vieta surengti jo koncertą. Nors Laaraji būtų nelengva atsivežti, bet idėja liko. Tą pačią dieną aplankiau Samogitijos kalną už Šventosios ir supratau, kad turime ir gražų pavadinimą. Taip viskas paprastai ir gimė per vieną dieną.

Kodėl savo kuruojamam renginiui pasirinkai būtent šiuos atlikėjus?

Situacija dabar jautri ir starto tikimės simboliško, tai šiemet pakvietėme draugus. Su Ernestu ir Pijumi daugiau pradėjome bendrauti, nes ruošiuosi išleisti lietuviškos muzikos kompiliaciją su jų kūryba. Kol šlifavome gabalus, suradome daugiau bendrų dalykų. Jų atsiradimas mano horizonte dalinai lėmė ir renginio gimimą. Juos pakviečiau pačius pirmuosius. Cucina Povera taip pat gyvena prie Baltijos, bet iš kitos pusės, su jos muzika praleidau nemažai laiko. Vladimiras – artimas draugas, Vilniuje pažįstamas iš pasirodymų “Smaloje”, bet jo muzikinis diapazonas siekia daug plačiau nei klubas. Žmogus, mokantis muziką parinkti skirtingai aplinkai ir jai suteikiantis daug gilesnį naratyvą, mokantis pasakoti istorijas, jis visada stebina. Žodžiu, viskas gan asmeniška.

Kokiais garsais “Samogitia” galėtų baigtis ant “Vila Komoda” stogo?

Vladas kartais mėgsta pagroti Ciccone Youth “Silence”. Man atrodo, pabaigai tinka tobulai, nes labiau už viską tiesiog kviečiame tiesiog įsiklausyti į Palangą ir jūrą.