Daujotas: akimirkos tuštumas ir emocinis turinys

[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]

Prieš porą metų išleistas Daujoto lo-fi indie albumas „Beluga oblongata“ didesnių raibuliavimų nesukėlė, tačiau ausylesni klausytojai jį nugirdo. Paprastai itin kritiškas tinklaraštis „Šuntantis trigrašis“ netgi pripažino įrašą vienu veržliausių 2018 m. Lietuvoje išleistų muzikos albumų. Pats autorius pristatė jį kaip „savo pirmąjį solo albumą, kuris turėtų būti įvairus, šiek tiek neurotiškas ir labai nostalgiškas“. Mantas Daujotas baigė Vilniaus dailės akademiją, bet pastaruoju metu muzikos instrumentai jo rankose atsiranda dažniau nei teptukai ir dažai. Grodamas būgnais grupėse Candee Train, Silverpieces, Arklio galia, Abudu, jis rado laiko ir asmeninės kūrybos tąsai – 2020-ųjų pabaigoje pristatė antrąjį Daujoto albumą „Majow plastmassis“.

Priešingai nei dauguma Lietuvos nepriklausomos muzikos atlikėjų, grojančių aiškios struktūros trafaretinį roką, Daujotas metė kelią dėl takelio: albumuose girdimi Lietuvoje neįprasti outsider indie atgarsiai, išplaukusios struktūros, migloti ritmai. Visa tai sukurta ir įrašyta vieno žmogaus. Meno žinių portalui „Kamane.lt“ M. Daujotas sakė: „Grodamas grupėse, progai esant, visada pačiupinėdavau ir pianiną-sintezatorių, ir gitarą, bosinę ar elektrinę, ir melodiką, barškutį ar saksofoną. Muzika mane visapusiškai domina, ją kuriu ir kompiuteriu. Esu visiškas savamokslis, galbūt trūksta meistriškumo, tačiau tai kartais kompensuoja unikalios idėjos.“

Foto: Artūras Novikovas

„Jei nėra muzikinio fono, negaliu tapyti, nors ir būna sudarytos tam būtiniausios sąlygos“, – prisipažįsta žinoma menininkė Miglė Kosinskaitė. Muzika – puikus įkvėpimo šaltinis. Ji ne tik papildo, bet ir prisideda prie kūrybos proceso, neretai suformuodama galutinį meno kūrinį. Tam pritaria M. Kosinskaitės ir a. a. tapytojo Arūno Daujoto sūnus Mantas, paveikslus kuriantis besiklausydamas tokių grupių kaip Slowdive, Duster ar Shipping News. Lietuvos dailininkų sąjungos svetainėje rašoma, kad M. Daujoto „tapybos technika savotiškai konservatyvi ir senamadiška, tačiau paveikslų turinys alsuoja šiuolaikiško pasaulio informacijos kiekio sukeltu nerimu. Autoriaus darbų motyvai varijuoja nuo architektūrinių fragmentų iki virtuvinių įrankių ar albinoso krokodilo. Pagrindinė paveikslų misija – parodyti užsklęsto vidinio pasaulio gylį, įtampą, nuoskaudas, grožį, permainas, nerimą ir svarbiausia – įvairiapusiškumą. Žvelgiant į nutapytus tuščius interjerus bei eksterjerus, kategoriškas šešėlių formacijas bei atmosferini šviesos sklidimą, nesunku rasti sąsajų su tokių menininkų kaip Edward Hopper, René Magritte, Jake Longstreth, Mitchell Johnson kūryba“.

Išleidęs savo pirmą solinį albumą, Mantas kartu su motina surengė pirmą bendrą parodą „Kraujo grupė“, kurioje menininkai klausė: „Manome, kad žiūrovui gali būti įdomu, kokiomis nuotaikomis gyvena visai jaunas, pradedantis savo kelią tapytojas, kokias plastines ir gyvenimiškas problemas sprendžia, kas labiausiai daro įtaką šiuo etapu, ir palyginti su jau vyresnės kartos, karjerą įpusėjusios mamos kūrinijos pasauliu. Kuriame etape daugiau laisvės? Ar toli gali pabėgti nuo savęs paties?“ Giminystės ryšiai nusidriekia ir muzikoje: Candee Train ir Silverpieces dainuoja Manto vyresnioji sesuo Agnė.

Pokalbį su Mantu pradedame nuo… krepšinio.

Vaikystėje lankei krepšinio mokyklą, bet po kelerių metų pasijutai ne vietoje ir perėjai mokytis dailės. Sportas ir menas – ar įmanomas kažkoks santykis?

Kai tik atsikraustėm iš Palemono į Kauną, trejus metus ėjau į S. Nėries vidurinę, kur buvo sustiprintas sportas. Galbūt dėl to, kad mama nenorėjo atžaloms forsuoti šeimą persmelkusio meno. Bet po pradinių klasių iš tiesų pasijutau ne vietoje ir su mama be didelių diskusijų sutarėm, kad eisiu į Kauno dailės gimnaziją lygiai taip pat arti namų. Už tai iki šiol esu dėkingas, man ten labai patiko ir prisimenu labai šiltai.

Krepšiniu antroj klasėj mane užkrėtė geriausias draugas (jau praktiškai brolis) Žygintas. Per krepšinį atradau laisvumą ir norą užsiimti kitais sportais: esu išmėginęs tenisą, badmintoną, tinklinį, plaukimą, futbolą, ledo ritulį. Tiesa, per tuos keliolika metų pastovumą išlaikė tik kašis šiemet teko jo žaisti mažiau, iš dalies dėl vis trapesniu tampančio kūno, vėliau – dėl viruso apribojimų. Bet jau labai ilgiuosi ir žaisiu, kai tik galimybės leis. Trumpai tariant, taip, santykis dar ir kaip įmanomas.

Tavo motina, žinoma tapytoja Miglė Kosinskaitė, sako, kad piešti pradėjai dar nemokėdamas kalbėti, o kada ir kaip tavo gyvenime atsirado muzika?

Kadangi ir mano tėvas buvo, ir mano mama tebėra – tapytojai, vizualieji menai mane supo nuo pat pradžių. Nenuostabu kad paišiau iškart. Muzikos pirmiausia pradėjau klausytis, ir klausiau su emociniu polėkiu, nors ir be aiškaus apčiuopiamo intereso muzikuoti ar labai gilintis. Pamenu, kažką įrašinėdavom į kasetes, pasijungę ausines vietoje mikrofono, bet ten buvo ne muzika, o blevyzgos. Kiek vėliau sesuo parodė „eJay“ serijos programas, kuriomis buvo galima supaprastintai prodiusuoti dainas iš paruoštukų, – manau, ten nejučia statėsi mano kompozicijos suvokimo pagrindai. Pirmas instrumentas, kurį rimčiau pačiupinėjau, buvo klasikinė gitara, buvau kokių dvylikos ar trylikos, bet greitai mečiau (kaip ir daugelį užsiėmimų tais laikais). Būdamas keturiolikos jau buvau uolus visokių linkinparkų klausytojas ir tiek vanojau per stalus bei kitus paviršius, kad pavyko įtikinti mamą nupirkti būgnus (vis dar esu už tai neišpasakytai dėkingas). Penkiolikos jau grojau su gyvais žmonėmis – užgimė grupės Candee Train šaknys.

Kas nulėmė, jog galų gale nuėjai į Dailės, o ne Muzikos akademiją?

Kaip minėjau, nuo penktos klasės mokiausi dailės gimnazijoje, ten įgavau nemažai pagrindų, dailės dalykai man puikiai sekėsi. Ir nors baigęs mokyklą mėginau kažkokį tarpinį, pragmatiškesnį studijų variantą Olandijoje, gana greitai supratau, jog ten man ne vieta ir neišbuvęs pilnų mokslo metų grįžau Lietuvon. Tuomet tiesiog atrodė savaime suprantama stoti į VDA, nes mokyklą baigiau pasiruošęs labiau tam, nei bet kokioms kitoms studijoms (nelaikiau jokių biologijų, chemijų ar fizikų egzaminų). Muzika man visada buvo neakademinė veikla, visko mokiausi pats, vedamas natūralaus entuziazmo, kurį labai baiminausi prarasti kokioje nors mokymo įstaigoje. O ir paprasčiausiai nepažinojau natų, tad kažkur įstoti atrodė naivu. Kai įstojau į tapybą pirmu numeriu, mano dvejonės baigėsi ir jaučiausi pasirinkęs teisingai.


Foto: Šarūnas Jaskutėlis

Kokia tapyba yra muzikaliausia ir kokia muzika tapybiškiausia? Kas bendro tarp šių meno šakų?

Turbūt nenustebinsiu pasakęs, jog nuo pat pirmo kurso vis išlįsdavo klausimai ar timptelėjimai panašia tematika. Tačiau man visada nepatogu į juos atsakyti, nesijaučiu kažkokiu šių dviejų disciplinų ambasadoriumi, juolab kad abi jos labai subjektyvios. Tad pamėginsiu paprastai ir nuo savęs: bendrumą įžvelgiu procesualų, turiu omenyje kompozicines kaladėles, pauzes tarp jų, emocijos gryninimą kuriant. Rašydamas magistrinį darbą mėginau kaip nors ne tūpai surasti, kur man susiplaka šios dvi sritys, tačiau užgriebiau tik momentus, kai specifinis kūrinys tampa specifinio paveikslo nuotaikos atspindžiu. Galbūt kiek vėliau gyvenime būsiu aiškiau patyrinėjęs ir galėsiu atsakyti svariau.

Tavo tapyba siejama su tokių menininkų kaip E. Hopper, R. Magritte, J. Longstreth, M. Johnson kūryba, o su kuo būtų galima sugretinti tavo muziką?

Na, žmonės yra minėję tokius atlikėjus kaip Slint, Duster, Pixies, David Lynch, Grouper, Built to Spill. Visi jie man patinka ir imponuoja, vieni daugiau už kitus, bet vis vien labai gera, jog mano įkvėpimo šaltiniai ar, kitaip sakant, skonis, atsispindi, nors ir, atrodo, konkrečių motyvų nekopijavau.

Jei tavo paveiksluose (beveik) nėra žmonių, tai ko nėra tavo muzikoje? Įdomu, jog, priešingai nei muzikoje (ypač turint omeny, kad esi būgnininkas), tavo tapyboje viskas sustingę.

Daugumoje paveikslų vis tiek yra kažkoks figuratyvas, kad ir ne žmogų vaizduočiau, o kokią vonią ar konteinerį. Tai kažkoks veikėjas ar naratyvas, kad ir miglotai, visgi kažkur ten slypi.

Gražus pastebėjimas, nuginčyti sunku, tačiau, turiu prisipažinti, niekad neišskyriau, kad vienur judėtų, o kitur sustingtų. Tiesiog turbūt pati medija taip suveikia: nors labai stengiuosi, kad solinėj kūryboj neuždominuotų mano būgnininkiškumas, visuomet turiu ritminį raiškos polinkį, kuriuo instrumentu begročiau, visada persismelkia kažkoks pulsavimas, eiga. Mano tapyba gana tiesmuka, lyginant su kai kuriais kitais autoriais – turiu omenyje, kad vaizduoju atpažįstamą vaizdą, kartais ganėtinai tikroviškai, tad natūraliai išeina realios (nors ir nebūtinai) akimirkos fiksavimas, sustingdymas. Betapant praeina daug laiko toj užstingusioj akimirkoj, tame ir atradau kaifą – prikrauti į tą akimirką, į tą tuštumą ar tarpus spalvų ar emocinio turinio.

Esi Candee Train, Arklio Galia, Abudu būgnininkas. Kodėl atsirado dar ir solinis Daujotas – gal čia prasimuša tapybos, kaip individualistinės meno pakraipos, patirtis? Kai tik tu vienas žinai, kaip turi būti…

Visiškai teisingai. Dirbti su žmonėmis yra labai gera ir turininga, dažnai jie atrakina tokias idėjas, kurių pats vienas niekaip neatsektum. Pvz., kenditreinų kūryboje labiausiai didžiuojuosi kūriniais, sulipdytais bendru darbu, bendromis idėjomis, kur neišeina bakstelt: va, šitą įnešė Karolis, čia Agnė sugalvojo taip padaryt ir taip toliau. Arklio Galioje išvis tvyro grupės kaip bendro kumščio energija, geriausi dalykai gimsta džeminant drauge. Aišku, kai dalykai sustingsta, turime genialų Jagėlą, išjudinantį savo tekstais, vizualais ir iš esmės unikalia energija. Šiaip ar taip, visur išeina vienoks ar kitoks kompromisas, net kai grupės nariai visiškai nesipriešina groti, ką jiems nurodai ar sudiriguoji. Visuomet buvau kažkiek individualistas, visuomet jaučiau, kad taip kursiu muziką, buvo tik laiko klausimas, kada sugebėsiu padaryti tai pats. Labai mėgaujuosi šiam metui atėjus. Tai padeda ir būti geresniam, mažiau arogantiškam komandos nariui kuriant su kitais.

Kita vertus, kelis albumo kūrinius įrašei su Elena Neniškyte-Umiko Kotori…

Su Elena jau porą metų reguliariai susitinkam grot ir blevyzgot, o kai žmogus turi tokį balsą, būtų kvaila jo neišnaudoti. Ir šiaip, kai bandžiau įsiplakti į Vilniaus muzikantų „pogrindį“, ji buvo svetinga, visad linkusi bendrauti ir bendradarbiauti. Dar šiame albume yra kūrinys su Giedre ir Dominyka iš „shishi“, jos taipogi mano geros draugės, norėjau pratęsti tradiciją jų vokalus įtraukti į savo kūrybą, mat visos trys merginos dainavo ir pirmame mano albume. Dar buvo kūrinys su Marium Meilūnu, kuris IRGI yra šaunus mano bičiulis ir puikiai uždainavo tai, kas buvo iš jo prašyta, tiesiog pats kūrinys išėjo monotoniškas ir silpnas – galų gale nusprendžiau į albumą jo neįtraukti.

Albumo viršeliui panaudota nuotrauka, kurią instagrame įvardijai „vaporwave“. Ką tau reiškia šis apibūdinimas ir ką „garuoja“ naujasis albumas?

Cha, smagu, kad atsekėte. Taip, albumo viršeliui panaudojau seną savo darytą nuotrauką. Įkėliau ją senokai ir jau tuomet veiporveivas buvo ataušęs reikalas. Nieko labai rimto tuo nenorėjau pasakyti, tiesiog ten šmaikščiai suplakti barokiniai angeliukai su visiškai plika buitiška šiuolaikine lempute. Ir dar tokioj pagarbioj nišoj…

O pats albumas alsuoja tiesiog augančiu ir toliau ieškančiu manimi, jis toks truputį elektroniškesnis nei praeitas, žaismingas, bet ir tamsus, nuoširdus, bet ir ironiškas, melancholiškas, bet ne desperatiškas. Na, bent man. Kažkas, pavyzdžiui, sakė, kad šis albumas jiems neša visišką ramybę, – tai labai didelis komplimentas.

Jei „Majow plastmassis“ būtų paveikslas – ką jame nutapytum? Beje, jau esi nutapęs vieną albumo dainų „Pusiaužmogis“.

„Pusiaužmogis“ tuo ir ypatingas, kad pirmą kartą taip organiškai ir aiškiai susiklijavo muzikinė ir tapybinė idėjos. Turėjau minčių naudoti tą paveikslą albumo viršeliui, bet nusprendžiau, jog jis neatspindi didelės gana įvairaus albumo dalies. Tad apgailestauju dėl atsakymo-neatsakymo, bet labai sunku būtų nutapyti albumą, jau vien išrinkti jam viršelį buvo visai galvosūkis, nes tenka suderinti kažką priešingo.

Minėjai, jog pirmojo albumo „Beluga oblongata“ žinutė – akistata su savimi ir nervinga natūra, savotiška savianalizė. Kodėl dabar – mažiau plastmasės?

Čia toks truputį ironiškas tas pasakymas. Buvo toks video, kuriame Rock Hugis, po atliktos gitaros soliakų kupinos baladės, repeticijų salėj švietė žmones, jog ruošia kažkokią programą ir ateis visiems duot normaliai roko, pridurdamas, kad „labai norim mažiau plastmasės ir fake-ass bitches“. Pagalvojau, puiki citata albumui, prasidedančiam ramiu bosanovos ritmuku bei kuklia organiška gitaryte ir vos per porą minučių išsigimstančiam į kažkokią kataklizminę technūškę. Pasirodė labai juokinga, kad esu tas fake-ass bitch. Vėliau nusprendžiau taip pavadinti ne tik įžanginį kūrinį, o ir visą albumą.

Pirmasis albumas buvo padarytas per gerokai trumpesnį laikotarpį ir jo tematika labai koncentruota. Šis atspindi keleto metų išgyvenimus, todėl jie vietomis labai skirtingi, kai kurios dainos angliškos, kai kurios lietuviškos. Atsiprašau, jei tai nuvilia, bet neturiu aiškaus atsakymo, apie kokį vieną dalyką visa tai, galbūt labiausiai tiesiog apie mano užsispyrimą daryti ir daryti taip, kaip aš noriu.

 
Foto: Augustinas

Dažnai kalbama apie antrojo albumo sindromą, kai atlikėjas po pirmojo lyg ir norėtų eiti pirmyn, bet auditorija nori tik senų gabalų.

Na, tokios didelės ir reiklios auditorijos užsiauginti nespėjau, meluočiau vaizduodamas, kad jaučiau spaudimą iš publikos. Paniką kėliau tik pats sau, ilgą laiką atrodė, kad neišeis geras albumas ir kad antrasis bus ženkliai prastesnis už pirmąjį. Kad pirmas albumas buvo paprasčiausia sėkmė ar kažkoks meilės svaigulio laimikis. Sukūręs „Majow plastmassis“ ir „Tides“ žinojau, kad turiu albumo pradžią ir pabaigą. Kai padariau „Pusiaužmogį“, supratau, kad yra kamienas. O kai padariau „4G4T4“, supratau, kad viskas sužaliavo ir galima rodyt pasauliui. Jei paklaustum, kuri daina man patinka labiausiai, atsakyčiau, jog „Pusiaužmogis“ – didžiuojuosi lietuvišku tekstu (iki tol tai niekad nebuvo pavykę), patogiai interpretuotina ir daug kam suprantama emocine būsena ir iš esmės dainos paprastumu bei paveikumu.

Internete:

facebook.com/daujotronas

instagram.com/d_a_u_j_o_t_a_s

daujotas.bandcamp.com

soundcloud.com/mantas-daujotas